Socialinių paslaugų centro direktorė Ž. Jagelavičienė: „Centre dirbantys vyrai – mūsų atrama ir pagalba“

Socialinių darbuotojų svarba ir vaidmuo mūsų visuomenėje nuolat didėja. Šie žmonės pasiaukojančiu darbu padeda socialiai pažeidžiamiems mūsų visuomenės atstovams jaustis visaverčiais bendruomenės nariais, padeda pajusti gyvenimo pilnatvę.

Įprasta, kad socialinį darbą dažniau dirba moterys – esą ši profesija – moteriška. Tačiau tokį stereotipą akivaizdžiai paneigia Druskininkų savivaldybės Socialinių paslaugų centro pavyzdys. Šiame centre dirba net šeši vyrai, kurių buvimu kolektyve džiaugiasi ir Centro direktorė, ir jų kolegės moterys, ir žmonės, kuriems jie padeda.

Socialinių paslaugų centras džiaugiasi čia dirbančiais šešiais vyrais – direktoriaus pavaduotoju A. Pelecku, ūkvedžiu K. Kaupiniu, individualios priežiūros darbuotoju D. Lukausku, D. Burba, psichologu R. Petraliu, socialiniu darbuotoju darbui su šeimomis E. Kuloku / Roberto Kisieliaus nuotrauka

Direktorė džiaugėsi vyriška pagalba

Socialinių paslaugų centro direktorė Žaneta Jagelavičienė labai džiaugiasi, kad kolektyve dirba ir nemažai vyrų.

„Kadangi pas mus dirba ir vyrai, mes įgyvendiname ir lyčių lygybės principą. Jie yra ir atrama, ir pagalba. Vyrai geba plačiau įvertinti situaciją negu moterys. Mes labai kruopščios ir atidžios detalėse, o vyrai stabiliau reaguoja į bėdas ir nelaimes“, – sakė direktorė.

Jos teigimu, Centro darbuotojai saugiau jaučiasi, kai kolektyve yra vyrų. Juk, kai darbe prireikia fizinės jėgos, vyrai tokiose situacijose yra labai svarbūs.

„Teikiant integralią pagalbą į namus, dažnai reikia pakelti sunkesnio svorio paslaugų gavėjus. Tuomet vyrai tikrai palengvina moterų darbą. Labai džiaugiuosi, kad mūsų kolektyve yra vyrų ir moterų balansas. Labai noriu juos visus pagirti“, – sakė direktorė.

Nori padėti žmonėms

Socialinių paslaugų centre dirba šeši vyrai. Tai – direktoriaus pavaduotojas Aurimas Peleckas, individualios priežiūros darbuotojai Darius Lukauskas, Donatas Burba, socialinis darbuotojas darbui su šeimomis Edgaras Kulokas, psichologas Raimondas Petralis, ūkvedys Kęstutis Kaupinis.

Su jais kalbėjome apie socialinio darbuotojo profesijos pasirinkimą, didžiausius jų darbo iššūkius ir sprendžiamų problemų ratą.

– Kas Jus paskatino pasirinkti socialinio darbuotojo profesiją?

Aurimas: Viena iš pagrindinių priežasčių, paskatinusių mane pasirinkti socialinės srities profesiją, – galimybė padėti žmogui. Juk pagrindinė socialinio darbo esmė ir yra žmogus bei galėjimas suteikti jam pagalbą. Su socialinio darbo nauda susidūriau dar 2009 metais, dirbdamas Druskininkų miesto pataisos inspekcijoje. Dar tada pastebėjau, kad, dirbant su teistais asmenimis, vien kontrolės priemonėmis efektyvios nuteistųjų integracijos į visuomenę neįmanoma pasiekti –pirmiausia reikia įsiklausyti į žmonių turimas problemas, tarpininkauti ir padėti jiems jas išspręsti. Tik tada galima tikėtis teistų asmenų pokyčio.

Darius: Seniai tai buvo… Dirbti pradėjau, būdamas studentu, kai man pasiūlė pavaduoti etatinį darbuotoją. Taip ir dirbu iki šiol, nes iš pat pradžių patiko draugiškas kolektyvas, darbas su žmonėmis.

Donatas: Anksčiau dirbau darbą, kuriame nejaučiau, kad darau kažką reikalinga. Norėjosi ko nors prasmingesnio. Suvokiau, kad labiausiai laimingas būsiu, padėdamas kitiems. Todėl pasirinkau padėti tiems, kuriems labiausiai to reikia.

Edgaras: Socialinio darbuotojo specialybė pasirodė įdomi, nes man patinka bendrauti, esu motyvuotas ir noriu padėti žmonėms.

– Sakoma, jog tai – moteriška profesija. Ką apie tai manote? Kokių asmens savybių reikia, norint dirbti šį darbą?

Aurimas: Manau, kad nėra tik moteriškų ar tik vyriškų profesijų, yra tik pasirinkimas – ką mes norime veikti gyvenime, kas mums patinka ir koks yra mūsų gyvenimo tikslas. Šioje profesijoje dirba tik žmonės su didelėmis širdimis ir mėgstantys dalintis savo gerumu.

Darius: Nepasakyčiau, kad socialinio darbuotojo profesija yra moteriška. Čia būna tokių darbų, kuriems įveikti prireikia ir vyriškos rankos. Šiame darbe reikia daug kantrybės, sugebėjimo išklausyti ir mokėti bendrauti su žmonėmis.

Donatas: Aš irgi manau, kad negalima skirstyti profesijų į vyriškas ir moteriškas. Jeigu tau darbas tinka ir patinka, eini ir darai, svarbiausia, kaip pats širdyje jautiesi. Norint dirbti socialinį darbą, labiausiai reikia mylėti žmones, mokėti juos išklausyti ir suprasti, norėti jiems padėti bei gebėti ieškoti sprendimo būdų įvairiose gyvenimiškose situacijose.

Edgaras: Socialinis darbas yra labai sudėtinga ir sunki praktinės veiklos sritis, reikalaujanti fizinių bei protinių veiksmų. Visuomenėje, turinčioje sudėtingų socialinių problemų ir daugybę įvairių žmogiškųjų poreikių, socialinis darbuotojas tampa dalimi pagalbos sistemos, kurioje pagrindinis įrankis yra jis pats.

Susiduria su gausybe iššūkių

– Su kokiais iššūkiais Jums tenka susidurti darbe?

Aurimas: Druskininkų savivaldybės Socialinių paslaugų centro direktoriaus pavaduotoju pradėjau dirbti prieš dvejus metus. Iki tol 12 metų dirbau Lietuvos probacijos tarnyboje, vykdžiau įvairiomis bausmėmis nuteistų asmenų priežiūrą ir jiems teismo nuosprendžiais paskirtų pareigų kontrolę. Dirbdamas dabartinį savo darbą, kiekvieną dieną susiduriu su įvairiomis socialinėmis problemomis. Esu aktyvus ir pats stengiuosi kartu su Centre dirbančiais darbuotojais spręsti žmonių socialines problemas.

Esu pernai Centro pradėtos teikti intensyvios krizių įveikimo pagalbos paslaugos komandos vadovas. Esame ne kartą vykę padėti žmonėms, kuriems reikia skubios socialinės pagalbos. Vienas iš labiausiai įsimintinų atvejų, kai žiemą vykome pas vienišą asmenį, gyvenusį apleistame nuosavame name su netvarkinga krosnimi. Nuvykę pas jį, radome pilną namą dūmų. Šiuo metu šis žmogus gyvena Centro savarankiškuose gyvenimo namuose. Taip pat teikiu pagalbą asmenims, turintiems priklausomybę psichiką veikiančioms medžiagoms bei smurtaujantiems šeimoje. Vedu motyvacinę elgesio korekcinę programą „Elgesys. Pokalbis. Pasikeitimas“, skirtą paskatinti asmenis pripažinti savo turimas problemas, atrasti būdus ir priemones jas spręsti.

Darius: Dirbu su neįgaliais žmonėmis, kuriems sunku judėti. Jiems reikia pagalbos.

Donatas: Mano darbas – teikti pagalbos į namus paslaugas  senjorams ir negalią turintiems asmenims. Didžiausias iššūkis – norų ir galimybių suderinimas. Deja, ne visada noras padėti sutampa su galimybėmis, o galimybės su norais.

Edgaras: Dirbu su šeimomis, patiriančiomis riziką. Iššūkių būna įvairių: kliento pasipriešinimas, nenoras keistis, bendradarbiauti ir manipuliacija.

– Ar pavyksta po darbo valandų atsiriboti nuo darbo problemų?

Darius: Būna visko, bet stengiuosi viską atlikti darbo metu ir namams nepalikti minčių apie darbą.

Donatas: Stengiuosi atsiriboti, bet ne visada pavyksta, kadangi man šis darbas yra tarsi gyvenimo dalis. Todėl ir po darbo valandų dažnai galvoju apie žmonių, su kuriais dirbu, problemas, dėlioju mintis, ieškodamas sprendimo būdų.

Edgaras: Po darbo man būtina užsiimti bet kokia kita veikla, kad negalvočiau apie klientų problemas.

– Kas iš savo profesinės veiklos labiausiai įsiminė?

Aurimas: Pasitenkinimas, turint galimybę suteikti žmogui pagalbą, kai jam jos labiausiai reikia, jo pasikeitimas po suteiktos pagalbos.

Darius: Pagal visas teikiamas paslaugas jaučiasi, kad žmonėms trūksta dėmesio, bendravimo.

Donatas: Dirbti pradėjau dar neseniai, tad nelabai galiu kažką išskirti – viskas įsimena, nes viskas nauja. Tačiau nuoširdi padėka ir gražūs žodžiai, išgirsti iš lankomų asmenų, įsimena labiausiai.

Edgaras: Nerimą kelia didelis skaičius klientų, vartojančių alkoholį.

Reikia įtikinti, kad priimtų pagalbą

Su socialiai pažeidžiamais žmonėmis Centre dirbantis psichologas Raimondas Petralis pastebi, kad šios grupės žmonėms psichologinę pagalbą teikti yra tikrai didelis profesinis ir žmogiškas iššūkis.

– Kokiais klausimais Jums tenka konsultuoti druskininkiečius?

– Konsultuoti tenka įvairiais klausimais – pradedant nuo santykių šeimoje, konfliktų bei emocinės būsenos, išgyvenant tam tikras stresines situacijas ar netektį, iki žalingo alkoholio vartojimo pasekmių sprendimo būdų.

– Ar visuomenėje dar gaji stigma, kad kreiptis į psichologą yra nepatogu?

– Šiuo metu visuomenė tikrai darosi sąmoningesnė. Daugėja žmonių, kurie, susidūrę su sunkumais, nebijo kreiptis psichologo pagalbos. Galbūt ta stigma dar pasilikusi tarp vyresnio amžiaus gyventojų, bet ir jie jau pasibeldžia į psichologo kabineto duris.

– Kuo skiriasi darbas su įprasta auditorija ir su socialiai pažeidžiamais asmenimis bei šeimomis?

– Skirtumas tikrai didelis. Didesnė dalis visuomenės ateina su konkrečiomis problemomis ar sunkumais. Žino, ko nori ir kokios pagalbos tikisi. Tai vadinama motyvacija, kai žmogus pats nori dalyvauti savo gyvenimo kūrimo procese ir nebijo prašyti ir priimti pagalbos. Su socialiai pažeidžiamais asmenimis ir šeimomis darbas vyksta žymiai lėčiau. Sunkumas yra tas, kad jie nepripažįsta esamų problemų ir nelinkę jų spręsti, todėl ir pagalbą suteikti jiems žymiai sudėtingiau.

Sudėtingiausia – motyvuoti klientą pamatyti save ir savo elgesį iš šalies. Kai tik žmogus tai pamato ir suvokia savo esamą situaciją, tada yra tikimybė, kad gali prasidėti pokyčių procesas. Svarbiausia, kad suvoktų, jog mes tikrai nesame priešai, o norime padėti. Svarbu, kad bendruomenės nariai norėtų ir priimtų mūsų specialistų pagalbą.

Violeta Grigorienė, Druskininkų savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotoja: „Visų savivaldybėje dirbančių socialinių darbuotojų dėka mūsų bendruomenėje sunkumus patiriančios ir vaikus globojančios šeimos gauna jų poreikius atitinkančias socialines paslaugas, neįgaliaisiais bei senyvo amžiaus asmenimis rūpinasi ne tik savivaldybės įstaigų darbuotojai, bet ir sustiprėjusių, socialinėje srityje veikiančių, nevyriausybinių organizacijų komandos.

Labai džiaugiamės šešių savivaldybėje veikiančių vaikų dienos centrų, bendruomeninių ir nevyriausybinių organizacijų veikla, nuolat vis įvairesnes socialines paslaugas teikiančio Druskininkų savivaldybės Socialinių paslaugų centro darbuotojų nuoširdžiu darbu ir Druskininkų savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus bei kitų savivaldybėje veikiančių socialines paslaugas teikiančių įstaigų specialistų profesionalumu bei neblėstančiu noru padėti mūsų žmonėms. Socialinio darbuotojo dienos proga visiems socialinės srities darbuotojams pasakyti, kad savivaldybės vadovai didžiuojasi jų darbu ir taria nuoširdų „Ačiū.“

Parengė Laimutis Genys