Pozicija: Niekas neprašė – parašė ir papasakojo pats…

Sulaukėme ankstesnės savaitraščio publikacijos „Druskininkai 1997–2000 metais. Rezultatai kalba patys už save“ herojaus Tėvynės Sąjungos-LKD nario Gintaro Žilio reakcijos ir griežto reikalavimo – „atsakyti nedelsiant“… Ponui Žiliui nepatiko publikacijos turinys, todėl jis, „gindamas savo garbę, orumą ir sveikatą“, reikalauja „per dvi savaites savaitraštyje „Mano Druskininkai“ „pateikti šį mano tekstą pilna apimtimi ir be jokių pataisymų.“

G. Žilio sklypas įteisintas Druskininkų miesto valdybos potvarkiu, pasirašytu tuomečio mero V. Vaikšnoro

Ponui Žiliui nepatikusioje publikacijoje redakcija, vadovaudamasi savo turima informacija, svarstė, be kita ko, kaip konservatoriaus Gintaro Žilio kūrybinės dirbtuvės, esančios Druskininkų mieste, kadaise tapo ponui priklausančia gyvenamąja rezidencija.

Perskaičius įsižeidusio konservatoriaus raštą, redakcija ponui Žiliui nori priminti, kad nūnai jis yra ne tik menininkas, bet ir – pirmiausia – politikas, o tai, savo ruožtu, reiškia, kad žurnalistai turi kuo plačiausią teisę vykdyti žurnalistinius tyrimus, o taip pat tamstą kritikuoti, kelti klausimus ir skelbti vertinimus, net jei jie nemieli politiko akiai ir ausiai.

Nepaisant to, kad savaitraščio redakcija nesutinka nei su vienu pono Žilio rašte nurodytu „argumentu“ ir neturi pareigos „pateikti šį tekstą pilna apimtimi“, pono Žilio sveikatos labui vis dėlto nusprendėme paskelbti mums atsiųstą opusą, kaip pageidavo jo autorius, be jokių pataisymų. Atsiprašome skaitytojų dėl pono Žilio paliktų gramatinių, stiliaus ir skyrybos klaidų:

„2020 m. balandžio 2 d. savaitraščio „Mano Druskininkai“ Nr.248, publikacijoje „Druskininkai 1997 – 2000 metais. Rezultatai kalba patys už save“ redakcija pateikėt apie mane teiginius, visiškai neatitinkančius tikrovės, žeidžiančius mano, kaip Lietuvos piliečio, Sąjūdžio veterano, Druskininkų m. Tarybos signataro dalykinę reputaciją ir griaunančius mano sveikatą. < xxx > Savaitraščio skaitytojams turėtų būti žinoma tikroji kūrybinių dirbtuvių statybų istorija.

Dar sovietmečiu buvo įsteigtas kūrybinių dirbtuvių statybos kooperatyvas „Vėtrungė“, kuriai sklypas keturioms kūrybinėms dirbtuvėms statyti (už savo pinigus) buvo skirtas 1987 m. Druskinininkų LDT VK 1987.09.15 sprendimu Nr.133, o tikslus sklypo planas Druskininkų vyr architekto buvo patvirtintas 1988.02.29. To kooperatyvo nariais buvo Silva Jakavonienė, Saulius Vaivada, Gintaras Dumčius ir aš, dar 1989 m. (už tėvų dovanotas lėšas) padėjęs pamatus kūrybinei dirbtuvei. Leidimus tuo metu išduodavo ne savivaldybė, bet statybos inspektorius. 1996 m. iširus šeimai, butą palikau buvusiai žmonai su dukra, nieko neprašiau gyvenamojo ploto, persikėliau gyventi į savo dar nepilnai įrengtą kūrybinę dirbtuvę. Jokie įstatymai nedraudė dalį kūrybinės dirbtuvės pakeisti į gyvenamas patalpas, todėl, jausdamas pareigą civilizuotai įteisinti gyvenimą studijoje, kreipiausi į tuometinę Druskininkų savivaldybę ir statybos inspektorių, kad kurybinę studiją perregistruotų į namų valdą su kurybine studija ir išduotų leidimą rekonstrukcijai, pritaikant ne tik kūrybai, bet ir gyvenimui.“

Redakcijos paaiškinimas

Vieno politiko nuomonės sakinio (tekste pažymėta <xxx>) nepublikavome, nes tuo sakiniu garbus „Sąjūdžio veteranas“ ad hominem puola savaitraščio redaktorę, turbūt visai pamiršęs, jog ši per trejetą dešimtmečių apie meniškos sielos politiką parengė ne tik kritinių, bet ir gražių, herojui malonių publikacijų. Tuo pačiu primename, jog LR Konstitucija, Visuomenės informavimo įstatymas ir Lietuvos visuomenės informavimo etikos kodeksas, į kuriuos savo rašte apeliuoja ponas Žilys, draudžia skelbti asmeninio pobūdžio vertinimus, nepagrįstus, nepatikrintus, faktais neparemtus kaltinimus ir etiketes.

Džiaugiamės ir didžiuojamės, kad Gintaras Žilys, buvęs Sąjūdžio iniciatyvinės grupės atsakingasis sekretorius, konservatorius principingai suprasdamas viešojo intereso svarbą, savo ranka rašytu ir redakcijai siųstu raštu patvirtino ir prisipažino, kad, pasinaudodamas „nedraudžiančiais įstatymais“, kūrybines dirbtuves pavertęs gyvenamosiomis patalpomis. Tik „Sąjūdžio veteranas“ veikiausiai pamiršo, ką anksčiau pats spaudai yra pasakojęs ir apie tai, kur iš tiesų buvo jo kūrybinių dirbtuvių patalpos – ne Gardino gatvėje, o Druskininkų vandentiekyje: „Buvo ten suteiktos patalpos kaip studija. Galėjau ten kurti – ir virinti skulptūras, ir piešti“, – spaudai yra porinęs menininkas.

Redakcijos turimų sutarčių, paties pono Žilio prašymų pratęsti sutartį, bendrovės valdybos posėdžių protokolų, sąskaitų ir kasos pajamų orderių už nuomą kopijos patvirtina, kad tas pats G. Žilys iki pat 2007 m. rugpjūčio 20 d. kad savo meną kūrė ne kūrybinėse dirbtuvėse Gardino gatvėje, kurias pakeitė į gyvenamas patalpas, o kitose jam, kaip garbiam menininkui, kūrybai suteiktose patalpose, t. y., – Druskininkų vandentiekio suvirinimo patalpose ir kalvėje. Bendrovės turto nuomos darbuotojams įkainių sąraše – kalvės nuomos grafoje nurodyta – „pagal atskirą skaičiavimą“… Šios turimos informacijos pagrindu redakcija ir padarė pagrįstą prielaidą, jog „Sajūdžio veteranas“ – vandentiekio pulto valdymo operatorius, dispečeris G. Žilys meną kūrė vandentiekyje, tuo tarpu savo „kūrybinėse dirbtuvėse“ Gardino gatvėje ponas paprasčiausiai gyveno. „Nieks nedraudė dirbtuvių paskirties keisti į gyvenamąją“, – pyksta ponas Žilys redakcijai atsiųstame rašte. Ponas Žily, mes ir nesakome, kad draudė. Mes sakome, kad Jūs, kuklia mūsų nuomone, pasinaudojote savo buvimu valdžioje savo naudai ir interesams. Vsio zakono, tikriausiai…

Priminimas

Trumpam grįžkime į tuos sunkius 1996 metus. Gaila, aišku, iširusios šeimos, kuomet liūdnas ir vienišas menininkas, kaip pats rašo, išsikrausto „gyventi į savo dar nepilnai įrengtą kūrybinę dirbtuvę ir jaučia pareigą civilizuotai įteisinti gyvenimą studijoje“…

Galbūt prislėgtas liūdesio, jis patogiai pamiršo, kad jau nuo 1992-04-30 Druskininkų miesto valdybos (Protokolas Nr. 12) ir jos pirmininko Vytauto Vaikšnoro potvarkiu 161 – v, yra įteisinęs ten savo sklypą. Ne, savo laiške redakcijai jis netgi bando teigti, kad tai, neva, yra melas, nes V. Vaikšnoro „vadovaujama valdyba jokio dokumento dėl dirbtuvių statybos nepriėmė. Statybos leidimus išduodavo statybos inspektorius, pagal vyr. architekto suderintą projektą.“ Logiška, nesiginčijame – leidimas statyti išduodamas konkrečiame žemės sklype, bet apie jį – po 45 sekundžių… O štai čia – dokumento kopija „Sąjūdžio veterano“ atminčiai atgaivinti.

Savo rašte redakcijai G. Žilys mini kūrybinių dirbtuvių statybos kooperatyvą „Vėtrungė“, ir keturis jo narius, bet Druskininkų miesto valdyba nusprendė, cituojame: „Įteisinti ir patvirtinti faktiškai naudojamų žemės sklypų raudonąsias linijas, (tarp kitų) 1.3. 0,0755 ha ploto žemės sklypą Gintaro Žilio, Eduardo kūrybinėms dirbtuvėms Gardino g. <…>.“ Apie žemės nuomos kainas potvarkyje nekalbama. Atkreiptinas dėmesys, kad žemė skirta ne statybos kooperatyvui „Vėtrungė“, o konkrečiai – Gintarui Žiliui, ir kitiems anksčiau minėtiems asmenis. „Man jokios išimtinės tesės nebuvo suteiktos“, – rašte tvirtina ponas Žilys, bet V. Vaikšnoro potvarkis rodo ką kitą. Beje, konservatorius pamiršo paminėti kaimynę R. Z. (Gardino gatvė), bet ką ji ten, smulkmė – tik 0,0279 ha, o štai Gintaro Žilio sklypas – tris kartus didesnis, iš visų kooperatyvo narių didžiausias. Tačiau palaukite, palaukite… O tai, kaip suprasti „Įteisinti faktiškai naudojamų žemės sklypų raudonasias linijas“? Tai ką ten „faktiškai“ darė – arė, sėjo ir akėjo? Ne, ką Jūs, juk G. Žilys ką tik pats savo ranka prisipažino – kad dar „1989 m. už tėvų dovanotas lėšas padėjęs pamatus kūrybinei dirbtuvei.“ Taip, tada į tas „dovanotas“ žiūrėjo atlaidžiau, o – bet – tačiau, kaip G. Žilys įsigijo žemės sklypą? Savaitraščio redakcija mano, kad po dramatiškos Vijūnėlės bylos druskininkiečiai turi teisę sužinoti, ar „Sąjūdžio veteranas“ žemę pirko, o gal gavo dovanų iš sovietinės ar konservatoriškos nomenklatūros? Dar G. Žilys teigia, kad sklypas skirtas 1987 m., o detalus planas patvirtintas 1988 m. Taip, bet gal net ir tais gūdžiais sovietiniais laikais reikėjo statybos leidimo? Apie statybos leidimą „Sąjūdžio veteranas“ neužsimena. Galbūt pamiršo? O gal būtent tuomet Druskininkų miesto vandentiekio menininkas-valdymo pulto operatorius dispečeris ir pasuko į politiką?

Tikri dokumentai

Po dešimties metų – 1997 m. Alytaus apskrities Viršininko administracijos, Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos tarnybos Leidimų vykdyti statybos darbus registracijos žurnale nurodoma, kad 1997 m. birželio 16 d. išduotas leidimas G. Žilio „kūrybinės studijos“, Gardino 6a statybai ir galioja iki 1999 m. birželio 30 dienos.

Bet palaukite, o kaipgi vargšo vienišo menininko prisipažinimas, kad dar 1996 metais, tai reiškia prieš metus iki statybos leidimo gavimo, jis, palikęs butą žmonai su dukra, jau išsikraustė „gyventi į savo dar nepilnai įrengtą kūrybinę dirbtuvę“? Ar galima statyba ir gyvenimas name be statybos leidimo?

2000 m. kovo 3 d. leidimas perregistruojamas, 2000 kovo 7 d. išduodamas leidimas vykdyti statybos darbus, o jau kitą dieną, kovo 8-ąją, Gintarui Žiliui išduodamas individualaus statinio pripažinimo naudoti aktas – aišku, „gyvenamajam namui su kūrybine studija ir garažu“, kuriame, kaip jis pats ką tik prisipažino, gyveno jau nuo 1996 metų! Namas per parą? Kaip tame posakyje – „penkmečio planas per dvi dienas“…

Taip kalba dokumentai.

Epilogas

Visiems, o taip pat ir ponui Žiliui linkėdami kuo geriausios sveikatos, laimės, kūrybinės sėkmės ir šiek tiek šviesesnės atminties, retoriškai klausiame – ar niekam per piknikėlį prie Vijūnėlės ežero nekaito ausys? Nedalyvavote? O kokios spalvos tada buvo Jūsų sąžinė? O kodėl Jūs, kaip menininkas, nepalaikėte iniciatyvos perduoti pastatą visuomenės reikmėms – vaikams? Liūdna, kai menininkais save tituluojantys ponai daugiau prasmės mato griovime, o ne sukurto turto pritaikyme mūsų visų vaikų ir anūkų meninių gebėjimų ugdymui. Bet mes suprantame – pritarti kuriančioms idėjoms konservatoriams, regis, nebūdinga…

Epilogas II

Ilgo atspausdinto ir nuskanuoto rašto kopija į redakciją kreipėsi ir dar vienas nepatenkintas opozicijos atstovas Antanas Balkė. Kreipėmės į jį ir klausėme, kokie konkretūs paskelbti teiginiai esą neatitinka tikrovės ir žemina poną Balkę. Paprašėme jo patikslinti informaciją. Atsakymo dar taip ir nesulaukėme.

Parengė „Mano Druskininkai“ redakcija