Įspūdis: Apie šunis, vėliavas ir kažkokį „pikniką“

Savaitgalį buvome išėję šunų pavedžioti. Dalyvavome tradicinėje kasmetinėje tarptautinėje šunų parodoje Druskininkuose. Kaip visuomet, šios parodos metu oras vėl buvo puikus. Karštis išvargino ir keturkojus, ir dvikojus parodos dalyvius, tad vakarop sumanėme atsigaivinti prie vandens. Vedžiodami šunis, nutarėme pasidairyti, kurorto centrą, gėlynus, ežerą apžiūrėti. Tuo pačiu ir išgarsintą ant visos Lietuvos Vijūnėlės dvarą įvertinti.

Dėmesį patraukė tarsi ir koks tarptautinis renginys. Ant vieno namo tvoros buvo iškabintos Lenkijos, Kanados, Izraelio, Lietuvos, Estijos, Anglijos, Vokietijos, Ukrainos ir net NATO vėliavos. „Keista, gal čia kokia alternatyvi šunų paroda, nes pas mus tokių vėliavų nesimatė“, – pamanėme. Priėję arčiau, pamatėme kelias dešimtis žmonių, lūkuriuojančių, tarsi kažko belaukiančių. Vieni kameromis, kiti fotoaparatais nešini, treti šiaip pusnuogiai… Kaip užsienio svečių belaukiantys, neatrodė labai pasipuošę. Kiti žmonės, anuos stebėdami, stovėjo šiek tiek atokiau.

Tie, su vėliavomis, kažkodėl mobiliais telefonais vieni kitus filmavo nuolat, bet nei garsiai, nei patyliukais susirinkusiems nieko nepranešė ir nepasakė. Kas per susirinkimas ar mitingas? Kuo džiaugiasi ar nepatenkinti – liko neaišku. „Suk į dešinę“ – buvo pakeverzota vienam ant nugaros. Niekas negalėjo paaiškinti ir kam tos vėliavos, nes vienintelis tarptautinis renginys Druskininkuose tąkart buvo šunų paroda.

Paklausinėję susirinkusiųjų, aiškaus atsakymo neišgirdome – neva uždaras arbatos vakarėlis, neva nelegalus piknikėlis, neva plaukimo paplūdimio atidarymas. Tiesa, maudytis buvo pasiruošęs vos vienas vienintelis šuo. Visi kiti trypinėjo, kaip nuogi į dilgėles patekę, ir lipti į vandenį bijojo. Iš pašaipių aplinkinių replikų supratome, jog susirinko vietinės reikšmės politikieriai, žurnalistai ir jų šeimos. Kurie buvo kurie – nesuprasi, nes visi nuolatos vienas kitą mobiliais telefonais filmavo. Vienas „paparacis“ iš toliau valtele plaukiodamas viską filmavo.

Dar girdėjome, kad Vijūnėlės dvaro griauti aktyvistai susirinko. Tik nė vieno kostiumuoto ir įgalioto žmogaus ar kokio pareigūno nesimatė. Nematė reikalo ten ir policija pasirodyti, galbūt niekas nekvietė, nors susirinkusių į pikniku pavadintą susibūrimą  buvo daugiau nei devyni. „Sužinojome iš socialinių tinklų, kad čia vyks taikus piknikas,“ – sarkastiškai ištarė kažkas. Čia kas – Sirija, Libanas? Nelegalus sambūris? Atrodė, visi buvo blaivūs.

„Po kiek tujos? Aš kelias nusipirkčiau?“, – iš šalies neaiškų renginį stebėjusių žmonių klausinėjo neadekvačiai karingai nusiteikęs, nuo piknikautojų pusės atėjęs senjoras. „Ponuli, prašom ten, pas tuos“, – jam rodė į patvory susirinkusiuosius. Seneliukas pas keistus politikierius grįžti kažkodėl nepanoro, o gal ir iš ten jau buvo išvarytas? Niekas jam tujų nepardavė, tai pradėjo bėdavoti ir skųstis, tik atjautos ar palaikymo nesulaukė. Kiti pro šalį ėję senoliai neslėpė nusivylę, kad „piknike“ nei giros, nei kokio kepsnio ar bent ledų „nedavė“. Tiesą pasakius, tas išreklamuotas namas didelio įspūdžio nepaliko. Kitoje ežerėlio pusėje ne mažesnių esama. Tie kažkodėl dar niekam neužkliuvo?

O šalia vėliavomis nukabintos tvoros susirinkusioje kompanijoje nei vieno užsienio svečio taip ir nepamatėm. Patrepsėję valandą, jie ir patys išsiskirstė. Gal kokio pranešėjo ar garbaus svečio nesulaukė – nesuprasi. Grįžome į šunų parodą.

Valius Galinis