Sanatorijos „Belorus“ pacientai: „Mes negalėjome patikėti, kad tokie dalykai vyksta pas mus“

Praėjusių metų pabaigoje sanatorijai „Belorus“ pritaikytos sankcijos sujaukė ne tik sanatorijos darbuotojų gyvenimus, bet sukėlė nerimo ligoniams, kurie ne vienerius metus naudojosi šios sanatorijos teikiamomis paslaugomis ir laiko šią reabilitacijos įstaigą viena iš geriausių Lietuvoje.

Vilnietė Svetlana iki šiol negali patikėti, jog šį pavasarį jai su likimo broliais ir seserimis gali nepavykti pastiprinti sveikatą sanatorijoje „Belorus“/Asmeninio archyvo nuotrauka

Neseniai šią sanatoriją atradusios Lenkų neįgaliųjų draugijos narės sakė, kad jas sukrėtė žinia, jog sanatorija gali būti uždaryta. Vilnietė Svetlana iki šiol negali patikėti, jog šį pavasarį jai su likimo broliais ir seserimis gali nepavykti pastiprinti sveikatą sanatorijoje „Belorus“. O neįgalų sūnų auginanti Irena, kuri po apsilankymo liko sužavėta „Belorus“ paslaugomis, pripažino, kad juos labai sugraudino sanatorijos „Belorus“ veiklos sustabdymo istorija ir jie negali patikėti, jog tokie dalykai gali vykti pas mus.

Lenkų neįgaliųjų draugijos narės sutiko pasidalinti savo įspūdžiais apie reabilitaciją sanatorijoje „Belorus“ ir išsakė savo požiūrį sankcijų pritaikymo klausimais.

Tokiose srityse politikos neturėtų būti

Svetlana Rybakienė: „Mes sanatorijoje lankėmės praėjusių metų spalio mėnesį, atvykome su 10 žmonių grupe. Žmonės – su sunkia negalia, taigi jie atvažiavo su savo šeimos nariais, kurie juos lydėjo. Toje sanatorijoje dirba labai profesionalūs žmonės, ten yra labai aukšto lygio aptarnavimas.

Esu neįgali nuo 2004 metų, patekau į avariją ir nevaikštau. Man padeda vyras, turiu asmeninę asistentę, taip ir gyvenu. Pirmą kartą, prieš važiuojant į šią sanatoriją, buvo šiek tiek nepasitikėjimo – sanatorijos pavadinimas „Belorus“, ką mes ten rasime? Pakalbėjome su sanatorijos darbuotoja Jelena, tai ji viską išaiškino detaliai, ką mes ten galime gauti, man labai patiko.

Toje sanatorijoje pasijutau, kaip sveikas žmogus. Niekada niekas į mane nežiūrėjo, kaip į neįgalią. Esu buvusi ne vienoje Lietuvos sanatorijoje, bet galiu pasakyti, kad „Belorus“ dirba labai geri žmonės. Visa komanda yra puiki, žinoma, ir vadovai. Ten yra keliami rimti reikalavimai darbuotojams ir surinkta puiki komanda. Visi kambariai pritaikyti neįgaliesiems, kiekvieną dieną buvo tvarkomi kambariai, keičiami rankšluosčiai. Ten dirba labai aukštos kultūros žmonės. Mes esame labai patenkinti tuo, ką gavome šioje sanatorijoje. Be to, ten labai geras maistas, puikus pasirinkimas ir aptarnavimas. Mažai yra tokio lygio sanatorijų Lietuvoje.

Aš net nežinojau, kad kažkas negerai atsitiko su sanatorija. Paskambinau Jelenai, norėjau tartis dėl mūsų grupės atvažiavimo šį pavasarį ir iš jos išgirdau, kad sanatorija yra patekusi į tokią absurdišką situaciją. Esu priblokšta dėl šios situacijos. Kodėl pas mus Lietuvoje viskas, kas gera, yra naikinama?

Sanatorijoje dirbantys žmonės yra tikrai labai kompetentingi, jie padeda neįgaliesiems. Nežinau, kodėl taip atsitiko. Esu įsitikinusi, kad tokiose srityse politikos neturėtų būti.

Kaip gali šitaip būti, kad sanatorijos darbuotojai palikti be atlyginimų? Juk tai gyvi žmonės, jie turi šeimas, jiems reikia gyventi. Kaip galima taip neatsakingai elgtis su darbuotojais? Mūsų valdžiai svarbiau, kad galėtų tuoktis berniukas su berniuku ar dvi mergaitės, o tie neįgalūs jiems neįdomūs? Tegul miršta?!

Visi žmonės gimsta vienodai ir miršta vienodai, bet gyvena visi skirtingai, ir niekas nežino, kas su tavimi gali atsitikti. Aš niekada negalvojau, kad kada nors man teks sėsti į neįgaliojo vežimėlį. Tačiau taip nutiko – užmigo automobilio, kuriuo važiavau, vairuotojas ir trenkėsi į traktoriaus priekabą. Visam likusiam gyvenimui likau neįgali. Todėl reabilitacija sanatorijoje man yra neįkainojama pagalba. Labai norėčiau vėl ten važiuoti. Turiu vilties, kad viskas išsispręs į gera“.

Nori, kad situacija išsispręstų

Irena Strakovska-Malevskaja: „Auginu sūnų Adomą, kuriam balandį sukaks 30 metų. Jis turi sunkią negalią, nuo gimimo serga cerebriniu paralyžiumi. Mes daug metų važinėjame į sanatorijas, teko daug kur gydytis. Žinome, kokio lygio paslaugas gausime vienoje ar kitoje sveikatinimo įstaigoje. Pernai pirmą kartą pakliuvome į sanatoriją „Belorus“. Ir likome sužavėti. Mums labai patiko.

I. Strakovska-Malevskaja su neįgaliu sūnumi džiaugėsi galimybe gydytis Druskininkuose“/Asmeninio archyvo nuotrauka

Procedūros ten labai geros, naudingos, personalas labai profesionalus, kalba visomis kalbomis: lietuviškai, rusiškai, lenkiškai, angliškai. Su pacientais, kurie atvyksta gydytis, jie kalbės ta kalba, kuri priimtiniausia pacientui. Aš galiu palyginti sanatorijas, nes daug kur buvome. Visur gerai, aš visur patenkinta, bet čia negalią turinčius pacientus labai jautriai priima. Visas procedūras jie atlieka kaip sau – atsakingai ir profesionaliai, suranda kontaktą su ligoniu.

Maža to, kad mano Adomas gavo visas procedūras – ir aš pati gavau tas pačias procedūras, kaip ir jis.

Puikus maitinimas, naminis maistas ir gyvenimo sąlygos geros – atskiri kambariai su patogumais, švaru, jauku, gražu, sukurta namų aplinka. Personalas dirba kaip sau! Ėjome į kosmetologijos kabinetą, naudojomės odontologijos paslaugomis, maudėmės puikiame baseine.

Adomas nekalba, bet mačiau, kaip noriai jis eidavo į procedūras, koks su juo buvo nuoširdus sanatorijos personalo kontaktas. Po apsilankymo „Belorus“ Adomas sustiprėjo, tapo savarankiškesnis.

Matėme, kad medikai po karantino čia važiavo gydytis, sutikome ir gydytojų, ir slaugytojų. Visi džiaugėsi.

Vėl norėtume ten važiuoti, mūsų vadovė planavo rezervuoti mums vietas, nes ir paslaugų kaina, lyginant su kitomis sanatorijomis, čia yra žemesnė. Gailiuosi, kad per vėlai atradome šią sanatoriją.

I. Strakovska-Malevskajos žodžiais, procedūros labai geros, naudingos, personalas labai profesionalus, viską daro atsakingai ir suranda kontaktą su kiekvienu ligoniu/Asmeninio archyvo nuotraukos

Tie įvykiai su sanatorijos uždarymu mus labai sugraudino. Mes negalėjome patikėti, kad tai įmanoma, kad toks įvykis galėjo atsitikti Lietuvoje.

Manau, kad įvyko nesusipratimas, juk ten daugiausia dirba Lietuvos piliečiai. Kodėl mes juos norime prarasti, kodėl jie turi prarasti mylimą darbą? Juk Druskininkuose jiems tikrai bus sunku surasti darbą.

Mes norime, kad ta situacija išsispręstų, juk žmonės nekalti. Kodėl reikia skriausti ligonius?

Mums labai liūdna, kai ligonių sąskaita daroma politika. Trūksta žodžių. Nežmoniška. Darbuotojai moka mokesčius, stengiasi dėl ligonių, o dabar gyvena be atlyginimų ir be darbo. Baisu!“

Parengė Laimutis Genys