Druskininkuose pasiektas naujas Lietuvos rekordas

Šeštadienį pėsčiųjų žygio Druskininkuose metu buvo pasiektas precedento neturintis Lietuvos rekordas – nuo vaikystės su cerebrinio paralyžiaus diagnoze gyvenanti Ajana Lolat įveikė daugiau nei 12 km trasą su ramentais ir specialiai jai parengtu šunimi asistentu.

A. Lolat daugiau nei 12 km trasą įveikė su ramentais ir specialiai jai parengtu šunimi asistentu/„VS photo Kristina Kazlauskaitė“ nuotrauka

„Trasa pasirodė žymiai sudėtingesnė, nei tikėjausi. Buvo ir miškingų ruožų, ir užpelkėjusių vietų, kurios tapo tikru iššūkiu tiek man, tiek mane lydintiems palaikymo komandos nariams iš neįgaliųjų bendruomenės“, – įspūdžiais su „Rekordų akademija“ iš karto po finišo dalijosi Ajana. Įveikusi suplanuotus 10 kilometrų, kaip pati prisipažįsta, ji pajutusi, jog atsidūrė ties fizinių galimybių riba. Tačiau teko susikaupti, atrasti savyje jėgų ir užbaigti trasą.

Ajana negalią turi nuo pat gimimo. „Pagal visas medikų prognozes turėčiau sėdėti vežimėlyje ir vartoti vaistus nuo raumenų skausmo, tačiau sportuoju tiek daug, kad raumenų skausmas jau išnykęs. Ir vaistų nereikia, o stiprybės užtenka eiti su ramentais, taigi vežimėlio išvengiau“, – „Rekordų akademijai“ pasakoja Ajana Lolat.

Negalia – ne kliūtis aktyviai gyventi ir siekti tikslų

Nežiūrint negalios, Ajana sportuoja, keliauja, studijuoja socialinių mokslų doktorantūroje ir aktyviai dalyvauja visuomeninėje veikloje: „Mano herojai yra tokios asmenybės kaip Bruce Lee, kuris „atsistatė“ po siaubingos traumos, Nelson Mandela ar M. Gandhi – abu dirbo dėl savo šalių, atnešė svarbius pokyčius ir padarė tai taikiais, visuomenę telkiančiais būdais. Skaitau jų parašytas knygas, ar apie juos ir  tai būna savotiškas mūsų pasitarimas, ką ir kaip galėčiau padaryti Lietuvoje vardan mūsų žmonių su negalia“.

Paklausta, kas yra jos stiprybės šaltinis, Ajana, nedvejodama atsako, jog tai yra ją supantys žmonės, kai kurie iš jų – labai aukšto, pasaulinio, lygio sveikatos meistrai: „Iš jų išmokau, kad mano kūno būsena nėra kažkas, ką reikėtų kažkaip sureikšminti, o vaikščiojimas – pastangų, laiko ir nuoseklumo rezultatas. Žinoma, remiuosi ir pati į save, nes „verkšlenti“ man sekasi labai sunkiai. Geriau tyliai išsiverkiu. Dabar dar ir savo šunį apsikabinu, jei jau visai bėda. Ir kitą dieną vėl gerai.“

Svajonė – vaikščioti be ramentų

„Oficialiai cerebrinis paralyžius neišgydomas, bet visuomet yra pirmas kartas“, – šypsodamasi pasakoja mergina. Dabar ji daug treniruojasi, kad po kurio laiko vaikščiotų tik su vienu ramentu, o dar vėliau – jau tik su savo šunimi asistentu, be jokių ramentų. Šunų asistentų rengimo kinologų komanda prie šio tikslo siekimo labai prisideda. „Jie galėjo mane išvadinti svajotoja, pasakyti, kad pasirūpinti šunimi yra ne mano jėgoms, bet ne – mes dirbame: šuo mokosi savo dalį, aš – savo. Kartu judame į priekį. Iš čia ir visa stiprybė“, – teigia naujoji rekordininkė.

Neskaičiuoja nueitų kilometrų

Rekordo išvakarėse paklausta, ar jau yra treniruotėse įveikusi panašų atstumą ir kokį didžiausią atstumą yra nužygiavusi su ramentais, mergina sakė nežinanti, mat visada eina lygiai tiek, kiek reikia, ir apie atstumus stengiasi negalvoti.

Žygis truko daugiau nei 6 val. „Visa rekordo informacija šiuo metu yra tikslinama ir skaičiuojama minučių ir metrų tikslumu, tačiau, siekiant šio Lietuvos rekordo, akivaizdu, jog ne mato vienetai yra svarbiausi“, – teigia „Rekordų akademijos“ vadovas Gintaras Pocius.

„Šio rekordo tikslas – ne pats rekordas, nors man, kaip sportininkei, tikrai smagu dėl jo dirbti ir jo siekti. Bet socialinė jo reikšmė – mūsų nešama žinutė apie šunų asistentų naudą žmonėms su negalia, siekis surinkti lėšų šių šunų rengimui“, – rekordų registravimo agentūrai iššūkio išvakarėse yra minėjusi Ajana Lolat.

Ajana kviečia paremti šunų asistentų rengimą:

www.mulanfondas.lt

Parengta pagal „Rekordų akademijos“ informaciją