1995-1997 metai Druskininkuose: kurortas ima prarasti populiarumą
1995 metų kovo mėnesį buvo išrinkta antroji prie Druskininkų vairo stojusių politikų Taryba. Miesto meru išrinktas Krikščionių demokratų partijai priklausęs Vytautas Janonis, mero pavaduotoju – Kornelijus Platelis.
1995 m. kovo mėnesį buvo išrinkta antroji prie Druskininkų vairo stojusių politikų Taryba/Druskininkų savivaldybės archyvo nuotrauka
Jei pirmąjį Nepriklausomybės penkmetį Druskininkai dar mėgavosi populiarumu ir turistų dėmesiu, tai 1995-1997 metų laikotarpį galima įvardyti, kaip staigų smukimą žemyn.
Ir pirma, ir antra prie Druskininkų vairo stojusių politikų karta buvo įpratę, kad kasmet kurortą aplankydavo keli šimtai tūkstančių turistų, kad dėl jų srautų pastangų dėti nereikėdavo. Tačiau toks neįžvalgumas, o gal nemokėjimas dirbti pasikeitusiomis rinkos sąlygomis greit atsisuko prieš kurortą. Turistų srautai daugiausiai tesiekė 56 tūkst. per metus.
Sanatorijose mažėjo darbo vietų, iki tol butus ir kambarius svečiams nuomoję druskininkiečiai turėjo pamiršti šį verslą. Mažėjant turistų skaičiui, kurorte žaibiškai didėjo bedarbystė.
1995 metų pabaigoje Druskininkų mieste buvo registruoti 1125 bedarbiai, vidutinis nedarbo lygis siekė 11,4 proc.
1996 metų pabaigoje registruoti 1098 bedarbiai, tačiau vidutinis tų metų nedarbo lygis pastebimai išaugo ir siekė 14,3 proc.
1997 metų pabaigoje mieste registruoti 1162 bedarbiai, vidurinis metų nedarbo lygis buvo 9,7 proc.
Savivaldybė vis dar nedarė jokių žingsnių, kad įvairioms valstybinėms institucijoms priklausantys objektai būtų perduoti jos žinion, kad būtų galima juos sutvarkyti ar sukurti papildomų darbo vietų.
Nedarant investicijų į esamą infrastruktūrą, jos būklė kasmet blogėjo. Naujų objektų niekas neatidarė, o neprižiūrėti senieji nyko. Pavyzdžiui, 1960 metais duris atvėrusios ir kurorto širdimi laikytos gydyklos nė karto nebuvo atnaujintos ir kosmetinis remontas nebepaslėpė pasenusio inventoriaus bei kitų trūkumų. Kurortas tebebuvo orientuotas tik į gydymą, apie platesnį paslaugų spektrą nebuvo nė kalbos. Druskininkuose tuo metu nebuvo nė vieno viešbučio, tinkamo apgyvendinti verslo klasės svečius.
Kurorte daugėjo apleistų pastatų, kurie druskininkiečius ir saujelę likusių kurorto svečių pasitikdavo išdaužytais langais, irstančiomis, aprašinėtomis ir baisiais piešiniais išmargintomis sienomis. Pastatais-vaiduokliais buvo pavirtę dabartinė „Druskininkų kolonada“, viešbutis „Europa Royal Druskininkai“ ir kiti statiniai.
Susiklosčius tokiai situacijai, į merdintį miestą niekas nenorėjo investuoti. Užsisuko užburtas ratas: turistų nebuvo, nes nebuvo traukos objektų, o į pastaruosius niekas nenorėjo investuoti, nes nebuvo turistų.
Kas įvyko Druskininkuose 1995-1997 metais?
1995 metais Druskininkų savivaldybės patalpose buvo įsteigta savivaldybės įmonė Turizmo informacijos biuras (TIB). Nors tai vienas pirmųjų turizmo informacijos centrų Lietuvoje, tačiau iš karto po įkūrimo jo veikla nebuvo vykdoma – Druskininkų TIB tik egzistavo, nes į centro darbą nebuvo investuojama, tai tebuvo formalumas.
1995 metais Druskininkų meno mokyklai suteiktas M. K. Čiurlionio vardas
1996 metais iki tol Sveikatos apsaugos ministerijai pavaldi Druskininkų ligoninė tapo pavaldi Druskininkų miesto savivaldybei
1996 metais Atidarytas Žako Lipšico muziejus
1996 metais Įregistruotas Druskininkų ėjimo klubas
1996 metais Centro „Dainava“ kieme prezidentas Valdas Adamkus pasodino ąžuoliuką
1996 metais Druskininkuose įkurtas „Rotary“ klubas (įkūrėjas – V. Malinauskas)
1996 metais Vytautui Kazimierui Jonynui suteiktas Garbės piliečio vardas
1997 metais patvirtintos Druskininkų miesto teritorijos priežiūros taisyklės
1997 metais Įkurtas Druskininkų Vytautų klubas
1997 metais reorganizavus AB „Lietuvos energija“, Druskininkų šilumos tinklai buvo perduoti Savivaldybei kartu su milžinišku 56 mln. 333 tūkst. Japonijos ienų (šiandienine valiuta – apie 0,5 mln. eurų) įsiskolinimu, kurį reikėjo padengti
Pastatu-vaiduokliu buvo virtusi dabartinė „Druskininkų kolonada“ /Druskininkų savivaldybės archyvo nuotraukos
Vidas Stašinskas, 1995-1997 m. kadencijos Tarybos narys: „Išrinkti į Tarybą, priklausėme Centro sąjungai, buvome naujokai, mažuma. Tuo metu artėjo didžioji krizė, aplink buvo daug slogumo, beviltiškumo, ieškojome geriausių sprendimų situacijai valdyti ir spręsti. Sveikatos apsaugos ministerijai tuo metu vadovavo J. Galdikas. Tuo metu nežinojome, kokia gali būti krizės eiga ir pasekmės. Plataus mąstymo ir vizijos, kaip viskas bus ir ką konkrečiai daryti, niekas neturėjo. Taryboje teko spręsti einamuosius, dažniausiai – slogius klausimus, aptarti kasdienius dalykus. Tačiau visi stengėsi, buvo užsispyrę ir vedini geriausių tikslų.
Žinojome, kad turime išgyventi tą sunkų krizinį laikotarpį. Jį galiu net sulyginti su tuo, kaip viskas vyksta kare. Buvo pereinamasis laikotarpis, kai tik formavosi vidaus ekonomika, verslo pasaulis, viso ko užuomazgos. Tuo laikotarpiu įgavau didelės politinės patirties, sužinojau, koks turi būti politikas. Manau, kad į politiką atėjęs žmogus bent dešimt metų turi „apšilti kojas“, tik tada pradės suprasti savo politinį kelią, suvoks, ką jis daro ir kaip.
Politikoje nėra taip viskas paprasta, kad atėjai ir jau viską žinai. Galbūt gali atrodyti, kad darai, stengiesi, suvoki komandos darbą, bet bendros miesto vizijos nebus. Turi praeiti tam tikras laikas. Džiaugiuosi, kad vėlesnių kadencijų metu viskas ėjosi geryn, keitėsi ir gražėjo miesto veidas, pradėtas dėlioti bendrasis miesto planas“.
Virgilijus Skaburskas, 1995-1997 m. kadencijos Tarybos narys: „Pradėjus 1995-1997 m. Tarybos darbą, buvo daug įvairių problemų. Visos šalies padėtis buvo silpna, be ryškesnių ekonominių pakilimų, ką kalbėti apie mūsų kurortą: miesto sanatorijos buvo pustuštės, reikėjo nedelsiant spręsti susidariusią situaciją. O tuomet daug kas tik buvo pradėta organizuoti. Tuo metu vadovavo mūsų dešiniųjų partijų koalicija kartu su tautininkais, krikščionimis demokratais. Tą laiką galėčiau palyginti su bundančiu, atgimstančiu pavasariu, tik pražydus „pumpurėliams“. Vyko dideli smulkūs darbai, turėjome daug motyvacijos, ryžto, tikslų, tolerancijos vienas kito atžvilgiu. Radome bendrą kalbą, bendradarbiavome, išties buvome kaip kumštis, nors buvo nežinios, dvejonių, įvairių nuomonių, sprendimų, kaip eiti, kur eiti, ką daryti. Norėjosi priimti sprendimus, padėsiančius miesto žmonėms ir miesto augimui. Vienas didžiausių atliktų darbų, kad išlaikėme visas dirbančias sanatorijas. Ano meto Druskininkų statybos valdyba ir išgyveno pakilimo laiką, nors vyravo nestabili ekonominė padėtis. Džiaugiamės, kad visus šiuos procesus stabilizavome, padėjome pamatus atsitiesimui ir tolesniam miesto augimui.“
Naujų objektų tuo metu niekas neatidarė, o neprižiūrėti senieji nyko/Druskininkų savivaldybės archyvo nuotraukos