Į Druskininkus iš Anglijos sugrįžusi Kavaliauskų šeima kurorte pradėjo kepti duoną
Aštuoneri Anglijoje, rytiniame Londone praleisti metai ir visą tą laiką neapleidusi mintis, kad vis tiek grįš į gimtinę. Taip nutiko Editos ir Modesto Kavaliauskų šeimai. Emigracijoje vertingos patirties sukaupusi pora sugrįžo į gimtuosius Druskininku ir jau greitai čia bus atidaryta jų šeimos kepyklėlė. Tris sūnus auginanti šeima džiaugiasi, kad dabar gyvens Druskininkuose. Tiesa, Edita Kavaliauskienė, artėjant Šeimos dienai, kiek apgailestauja, kad dėl pandemijos visa šeima negalės būti kartu, kaip yra įpratę. Su Edita ir kalbėjomės, kas labiausiai traukė sugrįžti ir kodėl kilo mintis kepti duonelę.
Emigracijoje vertingos patirties sukaupusi E. ir M. Kavaliauskų šeima su sūnumi Vėju dabar gyvena gimtuosiuose Druskininkuose ir greitai čia atidarys šeimos kepyklėlę/Laimos Rekevičienės nuotrauka
– Kodėl sugrįžote būtent į Druskininkus ir kaip gimė mintis pradėti kepti gardžią duoną?
– Aštuonerius metus gyvenome Anglijoje. Prieš porą metų grįžau aš, Modestas dar buvo pasilikęs. Prisimenu, kai sugrįždavome atostogų į Druskininkus, visada būdavo labai sunku išvykti atgal. Aš visada ilgėdavausi Lietuvos, man Anglijoje nebuvo miela. Gal todėl, kad daug dirbome, nelabai ką ir matėme. Net ir vieni kitų per darbus nematydavome.
Svarstymai grįžti į Lietuvą prasidėjo, kai jauniausiajam Vėjui atėjo laikas eiti į mokyklą. Bet vis atidėliodavome tą sugrįžimą – tai pavasariui, tai rudeniui. Ir Lietuvoje likę giminaičiai vis ragindavo sugrįžti. Tik mes, taip atidėliodami, nebespėjome nei į pirmą, nei į antrą klasę…
Ir jau nebuvo galima atidėlioti – kad vaikui nebūtų labai sunku adaptuotis lietuviškoje mokykloje, vis dėlto su mažiausiuoju sūneliu sugrįžome. Jis pradėjo lankyti mokyklą Druskininkuose. Vyras turėjo sugrįžti po pusmečio, bet prasidėjo korona… Dėl karantino dar buvo įstrigęs Anglijoje.
Iki emigracijos aš dirbau padavėja-barmene, Modestas – įvairiose kepyklose. Anglijoje jam taip pat teko dirbti lietuvių įkurtoje kepykloje. Jau Anglijoje kepėme duoną, kuri man buvo labai skani. Kai Modestas sugrįžo, vis prašiau jį iškepti tos skaniosios duonos. Daviau vienai draugei paragauti, kitai, trečiai. Visoms patiko. Taip viskas ir įsisuko. Patys nesitikėjome, kad čia kepsime duoną, o dabar jau mes atidarome savo kepyklą. Nemanėme, kad viskas klostysis taip greitai. Taigi Anglijoje įgyta patirtis iš tiesų pravertė.
E. ir M. Kavaliauskai labiausiai vertina su sūnumis Aisčiu, Kipru ir Vėju praleistą laiką ir apgailestauja, kad dėl pandemijos dabar negali būti kartu/Asmeninio archyvo nuotrauka
– Kokia yra skanios duonos paslaptis?
– Na, ne veltui sakoma, kad pirmiausia duona turi būti kepama su meile. Ne tik geri produktai lemia, ar duona bus skani. Pagal mūsų receptą kepama duona man pačiai labai skani. Ji kepama laikantis senolių tradicijų ir tik natūralaus rauginimo būdu.
Gal ji skani dar ir todėl, kad aš, kepdama duoną, tiesiog pati tuo procesu mėgaujuosi? Niekada neįsivaizdavau, kad man tai patiks. Net vyras sako, kad stebi mane iš šalies ir džiaugiasi, matydamas, kad man tai patinka.
Nors iki tol būtent Modestas dažniau gamindavo valgyti, o aš rinkdavausi namų ruošos darbus.
Man labai svarbu, kai žmonės pagiria mūsų keptą duonelę. Tai dar labiau motyvuoja, nes, kepdami duoną, mes tikrai į ją įdedame ir dalelę širdies.
– Teko girdėti, kad sugrįžusi į Druskininkus, ėmėtės ir labdaringos veiklos.
– Kadangi pradėjome kepti duoną, per didžiąsias metų šventes – Kalėdas – sugalvojau tokią gerumo akciją, norėjau pavaišinti savo iškepta duona vienišus senelius. Kreipiausi į Viečiūnų laisvalaikio centro vadovę Jolitą Miliauskienę, susipažinau su Šeimos paramos centro direktoriaus pavaduotoja Agne Jazepčikaite-Gaidiene. Man labai norėjosi pasidalinti tuo, ką aš moku geriausiai – savo kepta duona.
– Ar pagalvodavote, kad gyvenimo kelią susiesite su duonos kepimu?
– Anksčiau tikrai apie tai nepagalvodavome. Bet Anglijoje vyras dirbo duonos kepykloje, taigi, sugrįžę į Lietuvą, artimiausiems giminaičiams vis užsimindavome, kad norėtumėme imtis tokio verslo. Tačiau jie nepritardavo – sakė, kad Lietuvoje daug žmonių patys kepa duoną, o ir parduotuvėse galima rasti duonos rūšių įvairovę. Bet mes jau žinojome, kaip iškepti labai skanią duoną! Tik vis nedrįsome imtis iniciatyvos.
Žinoma, galima buvo likti ir Anglijoje, kurioje pragyvenimo lygis yra aukštesnis. Bet man vis tiek visada norėjosi namo. Manydavau, kad gimtinėje galėčiau ir duoną su vandeniu valgyti, bet ten būčiau laimingesnė.
– O kodėl tada emigravote?
– Priežastis paprasta. Nusipirkome sodybą Viečiūnuose. Žinoma, teko imti paskolą, bet turėjome gerus darbus, ją gavome. Pagyvenome porą metų toje sodyboje. Ir Lietuvoje prasidėjo krizė. Iš pradžių vyras neteko darbo, vėliau aš. Paskolą reikėjo mokėti, tad teko ieškoti pragyvenimo šaltinio. O jis tuo metu buvo tik užsienyje. Iš pradžių išvažiavo vyras, aš su vaikais gyvenau Viečiūnuose. Bet kai vyras grįžo atostogų ir pamačiau, kad pamažu pradedame susvetimėti, supratau, kad reikia kartu išvažiuoti ir man.
Juolab, kad visos aplinkybės klostėsi taip, kad tapo aišku, kad man be jo nelabai sekasi – mašina sugedo, ėmė streikuoti kita technika. Ką be Modesto daryti? Supratau, kad šeima turi būti kartu.
– Artėja Šeimos diena, ką ji Jums reiškia?
– Dabar namuose su mumis likęs tik jaunėlis sūnus – dvylikametis Vėjas. Vyriausiasis sūnus Aistis po mokslų gyvena Vilniuje, jis – baleto šokėjas, jau šoka ir Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre. Vidurinysis Kipras likęs gyventi Anglijoje. Tai dabar bendros šeimos šventės nebus – jis negali dėl karantino apribojimų sugrįžti. Bet iki pandemijos šeimos šventės būdavo švenčiamos, daug dėmesio skiriame bendravimui.
Labai branginame visas tradicines lietuviškas šventes, kurios mus suartina. Kiek įmanoma, stengiamės būti kartu ir palaikyti šeimos ryšius.
– Esate trijų sūnų mama? Ką jums tai reiškia?
– Žinoma, buvo metas, kai norėjau susilaukti ir dukrytės, bet likimas lėmė būti trijų nuostabių sūnų mama. Ir tuo džiaugiuosi. Kai nuvykstame su vyru į kokį spektaklį, kuriame šoka vyriausias sūnus, net susigraudinu, nubraukiu ašarą ir negaliu patikėti, kad iš mano mažo berniuko išaugo toks didelis vyras, talentingas šokėjas. Apima ir džiaugsmo, ir pasididžiavimo jausmas.
Mano vyras kilęs ir didelės šeimos, tai likimas susiklostė taip, kad ir pas mus didelė šeima. Esame labai laimingi.
– Kaip Jūs susipažinote?
– Mus supažindino draugai. Viskas rutuliojosi labai greitai, neužilgo susituokėme. Ir štai jau 25-eri metai mes kartu. Greitai susilaukėme ir vaikų. Mūsų Aisčiui jau 25-eri, Kiprui – 20, o mažiausiajam Vėjui – 12. Taigi dar turime ir jauniems tėvams aktualių temų – mokykla, būreliai, popamokinė veikla… Gyvename paaugliškomis problemomis…
– Kokia, Jūsų manymu, yra darnios šeimos paslaptis?
– Man atrodo, kad labai svarbus yra bendravimas ir kalbėjimasis. Svarbiausia – išsikalbėti, pasakyti, ką jauti, nepykti vieniems ant kitų. Jeigu tau kažkas rūpi ar skaudu – pasakyk, tikrai nereikia tikėtis, kad vyras ar žmona atspės, kas tau tuo metu kelia nerimą, dėl ko tu pyksti. Pasakykite, ir viskas išsispręs. Jeigu yra problema, ją reikia išsakyti. Juk ne visi yra aiškiaregiai, nemoka skaityti iš akių, kada kuris ir dėl ko yra nelaimingas…
– Ar turite kokių nors bendrų pomėgių?
– Dabar, kai atidarinėjame šeimos kepyklėlę, atsirado tiek veiklos, kad niekam kitam laiko nebelieka. Bet, žinoma, Druskininkuose randame ką veikti. Labai mėgstame pasivažinėti dviračiais, pasigrožėti išpuoselėta aplinka. Gaila, kad mažasis sūnus jau nelabai nori važiuoti kartu…
– Kai nusprendėte grįžti į Lietuvą, kodėl rinkotės Druskininkus?
– Kai dar gyvenome Lietuvoje, daugelį nustebinome, kad nusprendėme gyventi kaime ir nusipirkome sodybą Viečiūnuose. Juk abu gimėme ir užaugome Druskininkuose.
Deja, kol mes buvome Anglijoje, jie sudegė… Kokius penkerius metus mūsų namai stovėjo tušti. Bet kažkuriuo metu pažįstami pasiprašė pavasaroti… O rudenį, galbūt dėl neišvalyto kamino, pakūrenus krosnį, namai užsidegė. Deja, draudimas buvo pasibaigęs… Taigi dabar kol kas tenka būstą nuomotis. Žinome, gaila, kad tų namų nebeliko, bet esame tikri, kad viskas klostysis gerai. Esame optimistiškai nusiteikę. Juk negali viską laiką nesisekti!
Kartais pasvarstau, nebūtume išvykę, turėtumėme namus. Bet kita vertus, nebūtume įgiję tiek patirties. Aštuoneri metai emigracijoje davė savo. Pamatėme, kaip žmonės gyvena, kaip moka sugyventi iš įvairių šalių atvykę emigrantai.
– Bet, kaip supratau, gimtinės ir artimųjų ilgesys buvo begalinis?
– O taip! Kaskart po Druskininkuose praleistų atostogų, važiuodama iki Vilniaus oro uosto, nesulaikydavau ašarų. Būdavo gaila palikti gimtą šalį. Vis galvodavau, kodėl man reikia palikti šitą išpuoselėtą Lietuvos kampelį? Juk čia viskas taip gražu, sutvarkyta. Beje, pastebėjau, kad sugrįžęs iš Druskininkų, ir jauniausiasis Vėjas savo bendramoksliams pasakodavo, kaip švaru, gražu ir tvarkinga yra Druskininkuose. Net mažas vaikas į tai atkreipdavo dėmesį!
Dabar jaunesnysis sūnus jau mokosi Druskininkuose, labai noriu, kad tas adaptacinis periodas praeitų kuo sklandžiau – juk jis kelis metus mokėsi anglų mokykloje, dabar viskas jam yra nauja patirtis.
Vaikui sakau, kad dabar mes gyvensime čia, nes čia – mūsų gimtoji šalis, čia gimė ir mama, ir tėtis.
– Kokia Jūsų, kaip mamos, svajonė, galvojant apie savo sūnų ateitį?
– Man svarbiausia, kad jie būtų gerais, dorais žmonėmis. Ir kad būtų laimingi, rastų savo laimę. Kad jiems sektųsi, pildytųsi jų svajonės.
Mums buvo didelis išbandymas, kai mažasis buvo sunkiai susirgęs. Supratau, kad mamai negali nieko būti svarbiau už vaikų sveikatą. Ir negali būti didesnio skausmo, kai tu matai sunkiai sergantį vaiką. Abu gulėdavome ligoninėje, pamenu, kaip jis žiūrėdavo man į akis, gaudė kiekvieną žvilgsnį. Žinoma, tada turėjau būti stipri, neparodyti vaikui, kad išgyvenu. Reikėjo jam įkvėpti pasitikėjimo ir vilties.
Turbūt iš tikrųjų esu labai stipri, jei pavyko ištverti likimo išbandymus – vaiko ligą, sudegusius namus, kitus išgyvenimus. Ir vis tiek abu su vyru likome nepataisomi optimistai. Tokie norime ir būti.
Laima Rekevičienė