Dainininkė Giedrė Kaukaitė: „Džiugu šiandien matyti Druskininkus lyg tikrą rojaus kampelį Žemėje“

Viena iškiliausių Lietuvos dainininkių, operos solistė, pedagogė, profesorė, lietuvių kompozitorių vokalinės muzikos Lietuvoje ir užsienyje propaguotoja Giedrė Kaukaitė nuo 1963-ųjų keliskart per metus atostogauja ir sveikatos semiasi Druskininkuose. Ji sako, kad mūsų kurortas jai artimas ir savas, atkuria teigiamas emocijas.

Šiemet Druskininkuose ilgiau kaip mėnesį praleidusi G. Kaukaitė savo mintimis bei prisiminimais apie kurorte praleistą laiką mielai dalijasi ir su „Mano Druskininkai“ skaitytojais.

G. Kaukaitė: „Druskininkai man pats gražiausias Lietuvos miestas, ir vienas gražiausių pasaulyje.“/Roberto Kisieliaus nuotrauka

– Esate viena iškiliausių pastarųjų dešimtmečių lietuvių dainininkių, savo talentu bei asmenybės žavesiu pakerėjusi ne tik Lietuvos, bet ir užsienio klausytojus bei žiūrovus. Kuris kūrybinės biografijos tarpsnis Jums pačiai suteikė daugiausia džiaugsmo sielai?

– Atsigręžus atgal, sunkoka būtų išskirti, kuriuo tarpsniu jaučiausi laimingiausia. Jaunystė žavi vienaip, branda – kitaip. Jaunystė – godesnė, ji kupina lūkesčių, planų, svajonių, kai atrodo, jog būtent rytojaus diena atneš nelauktą, netikėtą stebuklą. Brandus amžius žavus pastovesniu dienų ritmu, pusiausvyra, ramybe, nepamirštant, kad kasdien patekanti saulė – taip pat didžiulis stebuklas.

G. Kaukaitė po kaklo slankstelių operacijos reabilitacijai atvyko į „Draugystės“ sanatoriją, kuri ją . žavi sena gera klasika/Roberto Kisieliaus nuotrauka

– Kaip pakeitė Jūsų gyvenimą pažintis su Jūsų vyru, režisieriumi Arūnu Žebriūnu, su kuriuo santuokoje nugyvenote ilgus dešimtmečius?

– Su Arūnu Žebriūnu susipažinau, studijuodama dainavimą trečiame kurse. Jis jau buvo garsus, sukūręs puikius filmus „Paskutinis šūvis“, „Mergaitė ir aidas“, pripažintas Locarno ir Kanų kino festivalių laureatu. Man jis buvo stulbinamas autoritetas, jaučiausi lyg egzaminą laikanti. Ir visą ilgą – kone 50 metų trukmės – bendrą gyvenimą jis buvo mano didysis universitetas. Jo skoniu ir nuostatomis beatodairiškai tikėjau. Iš jo sulaukti komplimento man buvo be galo svarbu. Ir šiandien, kai jau esu našlė, su dukromis, dailininke Monika ir muzike Ulijona, dažnai spėliojime: „O ką Tėtukas pasakytų?“…

– Kokią reikšmę Jūsų gyvenime turi Druskininkai, į kuriuos ilsėtis ir pasisveikatinti važiuojate kelis dešimtmečius?

– Druskininkai dar studijų laikais man tapo svarbūs. Ir ilgainiui yra tapę tarsi antra tėviške. Mano pedagogė, garsi dainininkė, profesorė Aleksandra Staškevičiūtė buvo legendinio Druskininkų sveikatos specialisto Karolio Dineikos gerbėja. Kai mokiausi trečiame kurse, ji mane pas jį nusiuntė mokytis kvėpavimo. Ir tada, visai neplanuotai jis man padarė didelę įtaką. Aš po to pas jį važiuodavau, galima sakyti, kaip pas tėvą. Sėmiausi sveikatos ir išminties.

Pasirodo, K. Dineika jaunystėje pats mokėsi dainavimo, tad ir man, jaunai dainininkei, pažintis su juo buvo tikras lobis.

K. Dineika nustebino ir tuo, kad tuo metu, kai nebuvo galima garsiai kalbėti apie jogą ar Rytų filosofiją, jis sugebėdavo visus tuos elementus įtraukti į savo mankštas, rašydavo tomis temomis ir net išleisdavo brošiūras.

Dar ir dabar vos ne kasdien geru žodžiu miniu jį patį ir jo pasekėjus – gydytojus Algimantą Kačergių, Joną Valskį, Gediminą Rimdeiką. Ir vėliau, gyvenimo tėkmėje sutikusi gydytojus Danutę Jankauskienę, Vidą Danilienę, Zosę Nedzinskaitę, juos atpažinau kaip išmintingojo K. Dineikos pasekėjus. Jie į žmogų žvelgia ne kurio nors vieno susirgimo požiūriu, o holistiškai – kaip į visumą.

Žebriūnų šeima 1983 m. Lietuvos liaudies artistės vardo suteikimo proga/Asmeninio archyvo nuotrauka

– Kaip manote, ar šių dienų vartotojiškoje visuomenėje vis dar lieka vietos menui ir pagarbos meno žmonėms?

– Tikram menui vietos visuomet atsiras! Tik bėda ta, kad tikrasis menas visais laikais ne taip dažnai sukuriamas. Jam reikia ne vien talento bei pastangų, bet ir ištvermės bei elementaraus sąžiningumo, norint mūsų dienomis nenuslysti pigesniu, lengvai populiarumo sulaukiančiu keliu. Manau, kad meno produkcijos kūrėjų yra tiesiog per daug. Kone kas antras, vos prakutęs jaunuolis ar kas antra mergina – jau dainininkas ar dainininkė, primadona ar maestro…

Žinoma, kartais padejuoju dėl teatro, dėl televizijos laidų, koncertų, žinių kokybės, inertiškai plūstančios informacijos gausos ir chaoso. Dėl to kartais sunku atskirti, kas reikalinga, kas nereikalinga. Labai daug to vadinamojo informacinio jovalo. Kartais pasimetu ir nežinau, ant kurių „stabdžių“ reikia užminti, kad jam nepasiduotum. Ta informacijos lavina išties vargina ir labai išderina žmogų, deja, išmaniai gebėdama „prisirišti“. Tiesa, užsienyje gyvenančios dukros ramina, kad tokia pat nuostata dabar plinta visame pasaulyje, ir tai kelia didelį nerimą. Stengiuos dažniau prisiminti istorikus ir filosofus – sakoma, kad jie „nesistebi“, jie „supranta“.

– Ar Druskininkuose randate kultūrinio gyvenimo?

– Na, apie šių dienų kultūrinį gyvenimą pandemijos fone sunkoka kalbėti. Manau, Druskininkai, kaip niekad, šiandien brangūs tiems, ką užpuolė sveikatos rūpesčiai. O gal tik poreikis pabėgti nuo didmiesčio triukšmų bei šurmulio ir perpildyto informacijos srauto, kai galima gėrėtis gamtos artuma, prasidedančia vasara, gegutės kukavimu miške, gausiais gėlynais miesto skveruose…

G. Kaukaitė – Tatjana P. Čaikovskio operoje „Eugenijus Oneginas“/Asmeninio archyvo nuotrauka

– Gal galime pasvajoti apie Jūsų rečitalį naujajame Druskininkų kultūros centre?

– Taip, nuoširdžiai svajoju apie galimybę pakviesti druskininkiečius ir miesto svečius į galimą susitikimą drauge peržiūrint Lietuvos televizijos sukurtą dokumentinį filmą „Aš žinau tą smoką“, skirtą mano kūrybinio kelio 50-mečiui, įspūdžiams apie gyvenimo kelio pasirinkimą. Tikiuosi, kad tokia diena, kai nusiimsime kaukes ir galėsime mėgautis kultūriniais renginiais, jau greitai ateis!

– Kaip Jūs vertinate mūsų miestą?

– Druskininkai man pats gražiausias Lietuvos miestas. Ir vienas gražiausių pasaulyje. Kaip sakiau, nuo pat jaunų dienų jis man itin svarbus, artimas ir savas, atkuriantis teigiamas emocijas, lyg tėviškė. Todėl ir dabar čia sugrįžtu po kelis kartus per metus. Ar lyja, ar sninga – čia gera visais metų laikais. Vis prisimenu K. Dineikos tvirtinimą, kad stebuklingu būdu Druskininkų parke, dabar jo vardu pavadintame, gausu sveikatai ypač naudingų neigiamų jonų, šiaip jau būdingų tik pajūrio zonai. Druskininkai – išskirtinis miestas ir tuo, kad jame labai konkrečiai jaučiama miesto valdžios šeimininkiška ranka ir rūpestis. Pirmaisiais Nepriklausomybės metais, sunkmečio laiku, liūdna buvo žvelgti į aukšta žole užėjusius pastatus. Tuo labiau džiugu šiandien matyti Druskininkus, lyg tikrą rojaus kampelį Žemėje.

Mano dukros džiaugiasi, kad dabar esu Druskininkuose. Šį miestą viena Šveicarija, kita –Zalcburgu vadina. Dėl to, kad čia viskas išpuoselėta, sutvarkyta.

– Gal kokių įdomių nuotykių per ilgą laiką Druskininkuose patyrėte? Kas Jums čia labiausiai patinka?

– Kone prieš pusšimtį metų, po stažuotės Italijoje, Milano La Scalos teatre, apsilankius Druskininkuose, akį patraukė skelbimas – „Draugystės“ sanatorijos salėje koncertuos azerbaidžanietis dainininkas, tenoras Liuftijar Imanov. Ypač sudomino afišos prierašas, kad koncerto programa ruošta … La Scalos teatre! Klausiausi ir stebėjausi, kad dainininkas dainuoja ne mintinai, o iš natų, ir vis tiek daro begalę muzikinių ir tarties klaidų, o vienos arijos vidury tiesiog nutilo, teksto eilutę „pametęs“, tad kūrinį užbaigė pianistas, dainininkui tylint. Per pertrauką apsilankiau salės užkulisyje ir pasiteiravau solisto, su katruo pedagogu La Scaloje šis rengęs programą – su Barra, su Merlini ar su Pastorino?.. Solistas pasimetė, ir pamažu išaiškėjo, kad jis Milane lankėsi tik turistinės kelionės metu. Na, ir tapo aišku, kad prierašas apie stažuotę buvo melagingas, skirtas tik publikos dėmesiui pritraukti… Manau, kad Liuftijaras Imanovas Druskininkus įsidėmėjo visam gyvenimui.

– Gal pamenate, kas iš Jūsų pažįstamų čia kartu lankėsi? Su kuo susitikdavote, kaip laiką leisdavote?

– Iki pandemijos Druskininkų kultūrinis gyvenimas buvo kupinas gastroliuojančių muzikų. Mėgdavau įvairiose miesto salėse jų pasiklausyti. Dažniausiai klausydavausi pianistų M. K. Čiurlionio memorialiniame muziejuje. Tiesa, atmintin yra įstrigęs ir komiškas atvejis, nutikęs man pačiai, dainuojant minėtame muziejuje, kai publika sėdėjo ant suolo lauke ir klausėsi koncerto per atvirą svetainės langą. Gretimame kieme, už tvoros pradėję peštis du šuniukai sukėlė nemažą triukšmą, publika, neišlaikiusi, ėmė leipti juokais. Koncerto administratorius nuskubėjo šuniukų išskirti. Bet ne iš karto rado vartelius, tad nelauktas erzelis šiek tiek užsitęsė…

G. Kaukaitė – Desdemona G. Verdi operoje „Otelas“/Asmeninio archyvo nuotrauka

– Kuris Druskininkų kampelis Jūsų širdžiai mieliausias?

– Esu koncertavusi visose Druskininkų sanatorijose – ir „Nemune“, ir „Eglėje“, ir „Lietuvoje“, ir „Dainavoje“, ir „Draugystėje“, kurioje dabar gydausi, ir kitose. Beje, „Draugystės“ sanatorijos Raudonojoje salėje šiemet aptikau tą patį fortepijoną, kuriuo anuomet buvo akomponuojama ir per mano koncertą. Prisėdau prie jo pagroti. Kas žino, galbūt čia, Druskininkuose, bus organizuotas susitikimas su žiūrovais, galėsiu pati ką nors netikėto jiems padainuoti?

Druskininkuose yra tokių tarsi šventų vietų. Viena iš jų – K. Dineikos sveikatingumo parkas. Su šuniuku neseniai visą parką apvaikščiojome. Tiek prisiminimų užplūdo. Pušys sakais kvepia. Ilgus dešimtmečius jis buvo apleistas, nesinorėjo ten eiti. O dabar taip gražiai sutvarkytas, tokia atgaiva sielai ten būti!

Šiemet gegužę, po kaklo slankstelių operacijos reabilitacijai atvykau į „Draugystės“ sanatoriją. Ji mane žavi sena gera klasika. Išorėje – kolonos, storos sienos, o viduje – viskas nauja, šiuolaikiška ir modernu. Labai vertinu čia siūlomą komfortą ir viso personalo dėmesį. Čia dirba tikrai savo darbui atsidavę žmonės.

Žinoma, šiemet, besigydydama, nebevažinėju dviračiu iki Švendubrės, kaip buvau įpratusi. Daugiau vaikštau, skaičiuoju kilometrus ir žingsnius. Dėl to gydytoja V. Danilienė mane kartą paprotino, sako – mėgaukitės gamta, pakelkite akis į medžius, pasimėgaukite žydinčiais gėlynais. Tuo metu kaip tik narcizai žydėjo. Gaila, iki jų nenuėjau, bet pakeliui žavėjausi žydinčiomis tulpėmis.

Po reabilitacijos „Draugystėje“, vėl sugrįžau į Druskininkus. Dar negalėjau būti Vilniuje, norėjosi ramybės, gamtos ir harmonijos.

– Ar turite su Druskininkais susijusių romantinių prisiminimų?

– Su Druskininkais susiję ir daugiau prisiminimų, ne tik poilsio. Štai 1977 metų vasarą netolimame Žiogelių kaime, senovinėje sodyboje Arūnas Žebriūnas filmavo savo garsiąją kino juostą „Riešutų duona“. Sodybos šeimininkų sūnus Arvydas Balčius, tuomet buvo paauglys, šiandien – patyręs gydytojas, ilgametis „Eglės“ sanatorijos direktoriaus pavaduotojas medicinai. Jo išsamius mokslinius patarimus poilsiaujantiems, progai pasitaikius, dėmesingai perskaitau.

– Kokios Jūsų mėgiamos procedūros?

– Labiausiai vertinu nuo jaunystės pamėgtą suomišką pirtį ir kaskadas. Abi šias procedūras propagavo ir garsusis Karolis Dineika.

– Koks Jūsų gyvenimo moto?

– Vis prisimenu pavasarį, prieš operaciją tokio išmintingo žmogaus man pasakytą palinkėjimą – „Giedre, sukaupk visą drąsą ir nuolankumą“. Tai nuskambėjo tarsi netikėta priešprieša. Kai įsigilinau, supratau, kokia tai svarbi mintis. Tai reikštų – būk išmintinga! Ir tikrai suvokiau, kad svarbiausia gyvenime būti išmintingai!

Laima Rekevičienė