MIESTO ISTORIJA: Kaip atsirado Poganka?

Vargu, ar yra druskininkiečių, nežinančių vietovardžio Poganka. O ar žinote, kaip atsirado vietovė tokiu pavadinimu?

XIX a., nuo Ratnyčios upės iš vienos pusės ir dabartinio kelio Gardinas-Vilnius, iš kitos, visa Panemunė priklausė Veselavo dvarui. 1822 ir 1823 m. dvaro planuose yra jam priklausančių vietovardžių pavadinimai. Vietovės Poganka dar nėra, tačiau netoli Ratnyčios upelio žiočių buvo įsikūrę pasienio ar policijos įgaliotiniai. Lenkijos karalystės ir kitų slavų kraštų geografiniame žodyne, kurį nesunkiai galima surasti internete, Trakų paviete, prie Ratnyčios, minima karčiama pavadinimu „Poganka“.

Druskininkai 1848 m./Wilczinski J. K. Album de Wilna. Paris, 1863 m.

Tik vienas „dūmas“, kuriame gyveno keturi stačiatikių tikėjimo gyventojai. Be to, tas pats žodynas užfiksavo dar kelis vietovardžius: „Poganka“, „Pohanka“. Pavyzdžiui, upelis Poganka Zaslavsko paviete. Vėlesniame, 1856 metų Veselavo dvaro plane, jau matome pažymėtą užusienį pavadinimu Poganka.

Aplink jį priskirti sklypai. Vietovėje aplink dabartinę sanatoriją „Saulutė“, tuo metu vadintą Degus, augo miškeliai ir krūmai. Vietovė aplink dabartinį Policijos komisariatą ir „Maximą“, kurią druskininkiečiai įpratę vadinti Poganka, vadinosi kitaip – Miesto laukas. Čia buvo dirbama žemė, krūmai, pieva. Dabartiniai ratnyčėnai prisimena, kad ši vietovė priklausė dar jų seneliams. „Miesto laukas“ turėjo būti senas pavadinimas, turėjęs reikšti „Ratnyčios miesto laukas“. Kuriantis Mineralinių vandenų miesteliui, prie Ratnyčios upelio žiočių atsiradusios karčemos pavadinimas davė vardą užusieniui – nedidelei, kelių pastatų gyvenamajai vietovei, priklausančiai valstybiniam Veselavo dvarui. Vėliau Degus ir Miesto laukas buvo užstatyti namais, Poganka plėtėsi, ir senieji pavadinimai užsimiršo.

Vietovardžio kilmės klausimas.

Jei vietovardžiai Kluoniškės, Kalviškės, Piaski, Psiacza Gorka yra aiškūs, tai dėl vietovardžio Poganka atsiradimo kilmės nuolat kyla diskusijų. Šiuo metu vyrauja nuomonė, sovietmečiu išpopuliarinta Jadvygos Čiurlionytės: „Pogankos pavadinimas buvo susijęs su išlikusiais padavimais. Dar mano vaikystėje ant Ratnyčėlės kranto gulėjo didelis akmuo, ant kurio, esą, senovės lietuviai – pagonys deginę dievams aukas. Ar šis padavimas senas, ar tik XIX amžiaus romantikų sugalvotas, sunku pasakyti.

Tik prisiminus kitus istorinius duomenis apie Druskininkų apylinkes, galima manyti, jog ir taip galėję būti. Dabar to akmens nebėra.“

Ši Jadvygos Čiurlionytės, abejojusios savo teiginiu, mintis virto neabejotina tiesa daugumai druskininkiečių. Kažkur skaičiau, kad teisingiau būtų sakyti, ne Poganka, o Pagonija.

Tačiau pirmasis paminėjimas yra susijęs su Mineralinių vandenų miestelio kūrimosi metais atsiradusios karčemos pavadinimu. Karčemoje gyveno stačiatikiai. Rusų kalboje žodis „poganka“ reiškia nevalgomą, nuodingą grybą. Gerai suprantančiam rusų kalbą gali pasirodyti, kad karčemai toks pavadinimas atrodo žaismingas ir net linksmas. Juo labiau, jei pati užeiga, gali būt, buvo neišvaizdi. O lietuvių kalboje žodžio „poganka“ nėra, tačiau yra žodis „pagonija“, užfiksuotas XIX a. žodynuose ir reiškiantis „pagonybę“, „pagonystę“ ir „pagonių šalį“. Deja, Veselavo dvaro planai ir inventoriai neužfiksavo šio pavadinimo, nors visi kiti vietovardžiai skamba lietuviškai: Degus, Miesto laukas, Žydakalnis, Jakūbašalis, Trakas, Liepalotas, Šilas, Rietos, Žvirždas, Čiurlė, Skrabiškis, Šulonėlė, Dumskabalė, Untalaukis, Dekenis, Šėkšna, Klonis, Tryzna.

Pirmieji pastatai Pogankoje

Istorikas Jurgis Jančiauskas savo straipsnyje „Druskininkų kurortui 150 metų“ yra pažymėjęs: „1838 metų sezono metu veikė privati gyd. L. Zemžickio 14 vonių gydykla. Dabartinės sanatorijos „Draugystė“ rajone turtuolė Grinieva pastatė du namukus su voniomis“.

Nežinia, ar 1856 m. Veselavo dvaro plane matome tuos pačius namukus Pogankoje, ar kitus, tačiau vietovė jau buvo suskirstyta į sklypus. 1856 metų Valstybinio Veselavo dvaro inventoriuje užfiksuota 10 sklypų, iš kurių pirmieji keturi priklausė čia įsikūrusiems bajorams – atsargos majorui Vikentijui Olševskiui ir atsargos rotmistrui Aleksandrui Sivickiui.

Šie ponai turėjo visai nedaug sodybų žemės – po 1,82 dešimtines, jos buvo tinkamos nebent keliems namams pasistatyti. Likusieji sklypai pažymėti Nr. 5-10, buvo suformuoti žymiai didesni – po 5.00 dešimtines, pavadinti atsarginiais ūkiais, bet juose niekas negyveno.

Įdomu, kad visi ūkiai inventoriuje vadinami valstietiškais, nors žinoma, kad jau pirmieji pastatai Pogankos vietovėje su žemės ūkiu ar valstietišku gyvenimu neturėjo nieko bendro. Nėra abejonių kad Veselavo dvaro administratoriai suprato – pardavinėdami žemę, esančią šalia Mineralinių vandenų miestelio, pastatų, vilų statymui užsidirbs daugiau, nei gaus pajamų iš vietinių valstiečių. Lietuvos valstybės istorijos archyve, fonde – 525, 20-ame apyraše yra atskirų, įvairių metų Pogankos vietovės sklypų planų, kuriuose tiesiai rašoma, kad jie buvo suformuoti ir suplanuoti pardavimui.

Pogankos savininkai Džulianiai

1885 m. Druskininkų ir apylinkių žemėlapyje iš V. Masalskio knygelės, prie Nemuno ir Ratnyčios upelio žiočių, dabartinės Kurorto gatvės rajone, tokio paties dydžio šriftu, kaip Neravai ar Baltašiškė, pažymėta gyvenamoji vietovė Poganka. XIX a. antroje pusėje Druskininkų kurortą, o vėliau ir Pogankos vietovę nupirko turtuolis Vladimiras Džulianis. Apie Džulianių giminę pavyko šiek tiek daugiau sužinoti socialinio tinklo svetainėje „Geni“, susisiekus su tolimu Džulianių giminaičiu, puslapio, kuriam priklauso ir Džulianių genealogija, administratoriumi Aleksandru Jelisejevu. Jis prisipažino, kad Džulianių gimine nelabai domisi, tačiau pasidalino Peterburgo archyvo fondais, kuriuose galima surasti informacijos apie šią giminę. Mainais už istorines žinias apie druskininkiečius Vladimirą ir Borisą Džiulianius pažadėjau paieškoti genealoginės medžiagos apie jam artimesnę giminę, kilusią iš Kauno. Iš minėtos svetainės sužinojau, kad giminės pradininkas buvo Julijonas Džulianis, Ivano sūnus (1790-1857), gimęs Italijoje, miręs Peterburge. Jis turėjo du sūnus – Vladimirą ir Ivaną. Pogankos savininkas V. Džulianis (1833-1909) gimė Irkutske, buvo raitosios artilerijos Leib gvardijos kapitonas, vėliau – V klasės valdininkas, Valstybės patarėjas.

Tapęs pirkliu, sėkmingai prekiavo mišku. Pasistatęs medžio apdirbimo gamyklą, lentpjūvę, neblogai užsidirbęs, prisipirko namų Sankt Peterburge.

Manoma, kad ten ir mirė 1909-aisiais. V. Džulianis su žmona Kotryna susilaukė sūnaus Boriso, kuris Druskininkų miesto istorijoje taip pat buvo neeilinė asmenybė. B. Džulianis (1870-1918) gimė Sankt Peterburge. Buvo VIII klasės valdininkas, Kolegijos asesorius.

Apie jo palikuonis nieko nežinoma. Šiek tiek daugiau informacijos apie Vladimiro brolį Ivaną ir jo palikuonis. Ivanas Džulianis (1834-1896) turėjo sūnų Aleksandrą (1870-1941), gimusį Sankt Peterburge, dalyvavusį I-ajame Pasauliniame kare. Pilietinio karo metais pulkininkas A. Džulianis kariavo baltagvardiečių pusėje, vėliau emigravo į Italiją, mirė Florencijoje. Turėjo du sūnus – Sergėjų (1896-1920) ir Michailą (1897-?). Sergėjus ir Michailas Pilietinio karo metais Savanorių armijos gretose kovėsi prieš bolševikus. Žinoma, kad vėliau M. Džulianis emigravo į Prancūziją. Emigracijoje susilaukė sūnaus Aleksandro (1921-1989), kuris, taip pat, gyveno ir mirė Prancūzijoje. Informacija apie paskutiniojo A. Džulianio palikuonis yra privati, su jais susisiekti nepavyko.

Pastangos prijungti Poganką prie Druskininkų

Istorinėje medžiagoje, saugomoje Nacionaliniame istorijos archyve, Gardino mieste, rašoma apie ketinimus Pogankos vietovę prijungti prie Druskininkų kurorto.

Pasirodo, Pogankos valdytojas Vladimiras Džulianis, nusprendęs vietovę išparduoti atskirais sklypais ir tokiu būdu užsidirbti, kreipėsi į Vilniaus, Kauno, Gardino generalgubernatorių, su prašymu prijungti jo valdomą Poganką prie Druskininkų miestelio ir atleisti nuo šiai vietovei skirtų apribojimų ir nepatogumų. Iš to paties 1900 metų Vidaus reikalų ministerijos dokumento aiškėja, kad tuo metu Pogankai priklausė 59 dešimt.

Sprendžiant šį klausimą, buvo prieita prie išvados, kad tikslinga Pogankos vietovę atskirti nuo Trakų apskrities, Vilniaus gubernijos, prijungiant prie Druskininkų, ir tokiu būdu panaikinti šiai vietovei taikomus apribojimus. Pažymima, kad tai ne tik lemtų sklypų kainos padidėjimą – planuojamas Druskininkų prijungimas prie bendro geležinkelių tinklo.

Be to, sklypus Pogankoje galėtų pirkti visi, kas tik nori, nepriklausomai nuo tautybės, nes Druskininkų kurortas yra žinomas, reikėtų skatinti jo vystymąsi.

Toks leidimas leistų apsigyventi šioje vietovėje kapitalistams, energingiems verslininkams, kurie savo veikla padarytų kurortinį gydymąsi dar patogesniu.

Sužinome, kad generalgubernatorius Vitalijus Trockis buvo linkęs patvirtinti Džulianio prašymą, tačiau įpareigoti pastarąjį dalį turto paskirti kokioms nors „rusų Visuomeninėms reikmėms“, pavyzdžiui, skirti žemės ir lėšų cerkvės, liaudies mokyklos ar ambulatorijos neturtingiesiems statyboms.

Rašoma apie tai, kad Pogankos klausimą turėjo svarstyti Vidaus reikalų ministras ir, žinoma, tokiems pasiūlymams turėjo pritarti pats jos savininkas Džulianis. Iš vėlesnių dokumentų aiškėja, kad Vidaus reikalų ministras sutiko su Generalgubernatoriaus nuomone dėl Pogankos prijungimo prie Druskininkų miestelio ir apribojimo pardavinėti sklypus tik rusų tautybės asmenims panaikinimu, tačiau su Džulianiu turėjo būti apsvarstytos ir sutartos šio projekto įgyvendinimo sąlygos.

B. Džiulijanio bylinėjimosi su Druskininkais byla

Lietuvos valstybės istorijos archyve saugoma Druskininkų Supaprastintos visuomeninės valdybos susirašinėjimo su teismo antstoliu byla, iš kurios turinio aiškėja, kad Vidaus reikalų ministras ir Vilniaus generalgubernatorius patenkino Džulianio prašymą Pogankos vietovę prijungti prie Druskininkų, panaikinti apribojimus ir leisti pardavinėti sklypus visiems norintiems, o pastarasis įsipareigojo kurortui sumokėti 7000 rublių, kuriuos būtų galima skirti Pogankos įrengimui.

Tačiau, laikui bėgant, V. Džulianis mirė. Nuo 1905 m. Pogankos savininku tapęs jo sūnus Borisas ir toliau sudarinėjo piniginius sandėrius, o miestelio įgaliotinių reikalavimus sumokėti pažadėtą sumą apskųsdavo arba ignoruodavo. 1909 m., neapsikentę, miesto įgaliotiniai Gardino teismui pateikė ieškinį prieš B. Džulianį, kuris buvo įpareigotas sumokėti reikalaujamą 7000 rublių sumą. Dokumente, skirtame teismo antstoliui, aprašomos skolos miesteliui atsiradimo aplinkybės.

Dokumente sakoma: kai buvo nuspręsta Druskininkų miestelį pertvarkyti į miestą, prijungiant prie kurorto iki tol Vilniaus gubernijai priklausiusią vietovę Poganka, V. Džulianis įsipareigojo miestui sumokėti 7000 rublių, kurie šiuo metu yra reikalaujami iš Pogankos paveldėtojo sūnaus Boriso, kuris, 1905 m. perėmęs tėvo turtą, įsipareigojo sumokėti žadėtą sumą ir pertvarkyti „Poganką“ miesto reikmėms.

Toliau byloje dokumentas vadinamas Skelbimu, kuriame aiškėja labai įdomūs faktai Druskininkų miesto istorijai.

Jame sakoma, kad 1913-03-01, 10 valandą ryto, kad patenkintų Druskininkų miesto įgaliotinių reikalavimą, Gardino apskrities antstolis skelbs viešą nekilnojamo turto aukcioną, kuriame bus parduodama žemė su nekilnojamu turtu Druskininkų mieste, Gardino gubernijoje, Pogankoje, ir priklauso Borisui Džulianiui, Vladimiro sūnui. Pradinė turto kaina buvo įvertinta 50000 rublių. Turtą sudarė 52,977 dešimtinės su keturiais mediniais pastatais, klėčiu, oranžerija ir priestatais.

Tokiu būdu Džulianiai spėjo parduoti apie 6 dešimt. – daugiau, nei 6,5 hektaro žemės. Pogankoje jau tuomet turėjo formuotis mažiausiai viena gatvė. Verta atkreipti dėmesį, kad Poganką prijungus prie kurorto, Druskininkai tapo miestu. Be to, vietovė buvo prijungta ne tik prie Druskininkų, bet ir prie Gardino gubernijos.

Pirmame aukcione Džulianių turto nepavyko parduoti, tačiau turtas buvo areštuotas. Kai B. Džulianio žmona pareiškė norą iškirsti dalį miško gatvei suformuoti, miesto seniūnas A. Sofijevas tai daryti uždraudė, informuodamas vietinę policiją. Iš 1914-06-07 dokumento ir vėlesnio Skelbimo aiškėja, kad 1914-08-08, turėjo įvykti eilinis Džulianių valdomos Pogankos turtų pardavimas aukcione.

Skelbime dar kartą patvirtinama, kad aukcione bus parduodami B. Džulianio turtai, esantys apskrities mieste, Druskininkuose, Gardino apskrities, Gardino gubernijos vietovėje, vadinamoje Poganka. Byla baigiasi 1914-07-09 B. Džulianio pareiškimu, kuriame jis prašo neskelbti aukciono, išvardindamas priežastis, tačiau, kaip žinoma, netrukus prasidėjo Pirmas Pasaulinis karas.

Pogankos plėtimasis

Kokie buvo pirmieji Pogankos gatvių pavadinimai, galima sužinoti iš Lietuvos valstybės istorijos archyve saugomų dokumentų. 1913-02-11, ruošiantis carų Romanovų dinastijos valdymo 300 m. jubiliejui, Druskininkų miesto seniūno A. Sofijevo pasirašytame dokumente rašoma apie tai, kad nuspręsta pakeisti prie Druskininkų miesto prijungtos Pogankos vietovės gatvių pavadinimus: „Džulianių“ prospektą (dabar – Kurorto gatvė) pavadinti caro Michailo I-ojo prospektu, Borisovskio gatvę pavadinti Susanino, Puškino gatvę – kunigaikščio Požarskio, Čechovo gatvę – Minino vardais. 1935 m. Druskininkų plane, už Ratnyčios upelio, vietovėje Poganka jau matome ne tik susiformavusį gatvių tinklą, bet ir visuomenines, miesto reikmėms, gydymui pritaikytas įstaigas. Ypač išsiskiria Topolių, dabar – Krėvės, gatvė.

Toliau – Jogailaičių, Ratnyčios gatvė, kuri yra dabartinės M. K. Čiurliono gatvės tęsinys.

XX a. 7-8 dešimtmečiuose, Pogankoje prasidėjo statybos. Mokiniai persikėlė į naują 940 vietų vidurinę mokyklą, pastatyta poliklinika ir uždaras turgaus paviljonas su sandėliais. Gyventojai persikėlė į naujus gyvenamuosius namus. Ir tuomet teko girdėti, kad Poganka vadino dar neužstatytas dabartinės parduotuvių „Maxima“, „Iki“ ir Vytauto gatvės apylinkes. Atrodo, kad supratimas, kur yra Poganka keitėsi, plečiantis miestui.

Naudoti šaltiniai:

Lietuvos valstybės istorijos archyvas;

Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich;

Jadvygos Čiurlionytės knyga „Atsiminimai apie M. K. Čiurlionį“;

Nacionalinis istorijos archyvas Gardino mieste;

S. Rinkevičiaus paruoštas leidinys „Druskininkų statybos valdyba 1957-1982“

Valerijus Voroninas