O. Zakarienė: „Džiaugiuosi, kad mano kūrybinis kelias nusidriekė Druskininkuose“
Laima Rekevičienė
„Brandžios sukakties proga dar vis nauja ekspozicinė erdvė priėmė įspūdingo dydžio Onutės Zakarienės kūrybinio kelio apžvalgos parodą. Atlikimo technikų įvairovė, kūrybai naudojamų medžiagų gausa vaizdžiai sako, kad kalba menininkė-pedagogė. Tai, ką įsisavina, išbando asmeninėje kūryboje, vėliau ji įtaigiai, profesionaliai perduoda savo mokiniams, o jų Onutės Zakarienės, Druskininkų M. K. Čiurlionio meno mokyklos V. K. Jonyno dailės skyriaus mokytojos, biografijoje – didelis būrys.
Dailininkė ir dailės pedagogė O. Zakarienė didžiuojasi, kad yra druskininkietė ir kad būtent čia patyrė kūrybos laisvę bei džiaugsmą/Laimos Rekevičienės nuotrauka
Tačiau pabandykime sugrįžti į pradžią, kai Onutė, baigusi Taikomosios dailės technikumą Kaune (1975-1979 ), gavo dailininkės apipavidalintojos diplomą ir pagal paskyrimą pradėjo darbą Dauguose, kur jai žadėtas darbas, gyvenamas būstas. Tačiau, pažadams nevirtus tikrove, po pusantrų metų, ji sugrįžo į Druskininkus ir pagal specialybę įsidarbino juvelyrinių meno gaminių įmonėje „Ūla“.
Svarbus biografijos posūkis – 1981-ieji, kai ji priimama į darbą M. K. Čiurlionio memorialiniame muziejuje. Naujos pareigos pareikalavo susikaupimo, pastangų įsisavinant reikalingą kasdieniam darbui medžiagą, ekspozicijų priežiūrą, bendravimo su muziejaus lankytojais, praktinius įgūdžius. „Bendravimas“ su M. K. Čiurlioniu, jo biografija, kūrybiniu palikimu, negailestingai išryškino žinių troškimą, pažadino norą tobulėti, plėsti akiratį. Noras ir pastangos davė vaisių – 1986-aisiais, dar dirbdama muziejuje, ji pakviesta dėstyti dailės mokykloje ir jautėsi subrendusi įgyvendinti seną svajonę – įstojo į tuometį Vilniaus dailės institutą neakivaizdžiai studijuoti dailės pedagogiką.
Studijos 1986-1992 m. laimingai sutapo su dukros gimimu. Dabar dukra sėkmingai seka mamos pėdomis ir pati, Onutės džiaugsmui, augina dukrą. O. Zakarienės akademijos diplominio darbo – iliustracijų lietuvių liaudies pasakai „Bebenčiukas ir sesutė“ – fragmentai eksponuojami ir šioje parodoje.
Onutės sugrįžimas į M. K. Čiurlionio muziejų sutapo su šalia muziejaus oficialiai įteisinta ir atidaryta Vytauto Kazimiero Jonyno galerija. Jos laukė nauji horizontai, naujos užduotys, nauja patirtis ir pažintis su prof. V. K. Jonynu, bendravimas, ekspozicijos tobulinimas, galerijos veiklos perspektyvos, darbų planų numatymas
Visi darbai buvo padaryti, visur suspėta. O kone svarbiausias tapo pedagoginis darbas M. K. Čiurlionio meno mokyklos V. K. Jonyno dailės skyriuje. Nuo 1986-jų, iki dabar, nepailstant, dosniai dalijant jauniesiems druskininkiečiams širdies šilumą, įnešant kasdieninį indėlį į Druskininkų kultūrinį gyvenimą. Dabar – meistriškumo branda, jėgų dar daug.
Kad užtektų ilgam. Sėkmės ir stiprybės!“, – jubiliejinės parodos proga O. Zakarienei gražių žodžių negailėjo vienas iš jos gyvenimo mokytojų, Druskininkų garbės pilietis, menotyrininkas Adelbertas Nedzelskis.
Amatų centro „Menų kalvė“ erdvėse iki liepos 4 dienos dar galima spėti apžiūrėti gausią druskininkietės O. Zakarienės kūrybos ekspoziciją. O pati autorė didžiuojasi, kad yra druskininkietė ir kad būtent čia patyrė kūrybos laisvę ir džiaugsmą.
– Jubiliejinė paroda, kurioje galima pamatyti beveik visą Jūsų kūrybinį kelią, pavadinta „Aš taip noriu“… Kuris iš žodžių – svarbiausias?
– Čia jau kuriam žodžiui skirsime akcentą, tas ir bus svarbiausias. Vieni darbai sako „AŠ taip noriu“, kiti – „Aš TAIP noriu“…, treti – „Aš taip NORIU“…
Visi parodoje eksponuojami darbai „gyveno“ mano namuose, į parodas buvo „išleidžiami“ retai, po vieną, po du. O šįkart sumaniau išeksponuoti beveik visus. Kai nugyveni didesnę gyvenimo dalį, jau nebesinori nieko atidėlioti, daryti reikia dabar, arba niekados.
– Kad, pamačius visą ekspoziciją, būtų galima pažinti autorę per skirtingas technikas, temas ir žanrus?
– Manau, kad mano paveikslai tikrai iškalbingi, daug gali papasakoti. Niekada nesiimu kūrybos, būdama prastesnės nuotaikos, nes manau, kad paveikslai turi skleisti tik gerą energetiką, kad parodos lankytojui nesinorėtų išeiti.
Kartais puolu tapyti vien todėl, kad pamatau kažkokią spalvą, popieriaus faktūrą. Būna, kad tiesiog įkvepia gamtos pokyčiai, apėmusi nuotaika, perskaityta knyga, eilės, išgirsta muzika ar net kvapas. Piešiu taip, kad parodyčiau, kaip aš myliu gyvenimą, mane supančią aplinką ir šalia esančius žmones. Paprastai, be mandrysčių. Kad, norėdamas suprasti, kas pavaizduota paveiksle, žiūrovas neturėtų ieškoti atsakymų meno žinynuose.
– Kiek Jūsų paveikslai atspindi Jūsų asmenybę?
– Nuo savęs niekur negaliu pabėgti. Negaliu rėkti ryškiomis spalvomis ir potėpiais. Neišeina man…
Belieka būti tuo, kuo esu. Ir nėra čia ko laužytis ir save perdirbinėti. Savo kūryba nesiekiu ką nors nustebinti ar šokiruoti. Tiesiog svajoju, džiaugiuosi ir dalinuosi savo mintimis, grožio suvokimu su mane supančiais žmonėmis.
– Kuris iš dailės žanrų Jums arčiausiai širdies?
– Sunku pasakyti. Turbūt vieno tokio ir nėra. Labai myliu aliejinę tapybą. Bet ir popieriui jaučiu didelius sentimentus. Dar nuo tų laikų, kai buvo labai svarbus ranka rašytas žodis…
Visą laiką žavėjausi akvarele. Yra temų, kurių jokia kita technika negalėčiau atskleisti. O, pavyzdžiui, neįsivaizduoju, kad mano triptikui Maironio eilėms „Užmigo žemė“ kas nors tiktų labiau, nei grafiška linija. Kuo dar galėčiau perteikti šias eiles, atspindinčias jauną žmogų, jo rūpestį dėl Lietuvos, jos ir savo ateities, svajones?
Man labai patinka ruduo. Patinka jį tapyti. Juk kiekvienas ruduo pažeria tiek visokių spalvų. Jis pats yra tarsi gamtos tapytojas. Ir net ta pati vieta vienais metais būna vienaip nuspalvintais medžiais, kitąmet – kitaip. Vienąkart ruduo medžius nudažo oranžine spalva, kitąkart viskas atrodo tarsi raudonais tonais nusidažę, dar kitą, regis, vyrauja violetinė spalva.
Myliu ir pavasarį, bet jame – daugiau energijos, daugiau lėkimo, viskas skęsta žalumoje. O ruduo man atrodo brandesnis. Negaliu jo grožiu atsistebėti.
O. Zakarienės kūrybos parodą „…Aš taip noriu“ pristatė „Menų kalvės“ veiklos koordinatorė I. Griniūtė (dešinėje)/Roberto Kisieliaus nuotrauka
– Jūs Druskininkuose gimėte, augote. Ir dabar čia gyvenate. Ar niekada nebuvo kilusi mintis išvažiuoti?
– Man šis miestas labai svarbus. Čia visos mano pažįstamos vietos, gatvės, žmonės. Nors daug kas sako, kad mažame miestelyje viskas vyksta lėčiau, man atrodo, kad nė velnio ne lėčiau. Čia dar daugiau veiksmo! Juk dėl to, kad kažkam viskas atrodytų ramu, kažkas turi dėl to labai pasistengti.
Dar būdama 5-erių ar 6-erių, atsidarydavau langą ir išeidavauviena pati pasivaikščioti po Druskininkus. Taip gražu man čia visada buvo. Aš net negalėjau įsivaizduoti, kad galiu gyventi kitame mieste. Ir dabar neįsivaizduoju.
Nežinau, ar kitame krašte mano kūrybinis kelias būtų toks. Čia viskas sava, pažįstama. Viskas tavo akyse keičiasi. Aš prisimenu, kaip viskas buvo, kaip yra dabar. Manau, kad viskas gyvenime vyksta taip, kaip turi būti.
Ir tikrai man svarbus buvimas Druskininkuose, ta čiurlioniška aura tikrai įkvepia. Svarbu, kad čia yra M. K. Čiurlionio namai, V. K. Jonyno galerija.
– Tai todėl ir atsirado noras piešti? Nuo to Jus supančio grožio?
– Manęs į jokias meno mokyklas niekas nevedė, jų čia tada dar ir nebuvo. Bet nuo septynerių aš jau žinojau, kad noriu būti dailininke. Pati nuėjau į tuomečius pionierių rūmus pas mokytoją L. Dabrukienę, kuri paskatino mane kūrybai, suprato ir palaikė. Beje, nuo mažens man dailininkai atrodė labai gražūs žmonės, ir atrodė, kad jie yra labai geri.
O būdama 15-os, išvažiavau mokytis į Kauno S. Žuko taikomosios dailės technikumą. Nors man ne tik menai patiko, mėgau matematiką. Gal todėl, kad mama visą gyvenimą su skaičiais dirbo? O ir tėtis, siuvėjas, viską gerai mokėjo apskaičiuoti.
Po technikumo baigimo paskyrimo į Druskininkus negavau, nes buvo už mane šiek tiek geriau besimokiusiųjų. Vykau į Daugus, bet jau tada supratau, kad man tik tokio išsimokslinimo nepakanka, nenoriu visą gyvenimą skelbimus rašyti. Pradėjo kirbėti svajonė apie tuometį dailės institutą. Ten įstojau ne iš pirmo karto – buvo patikrintas mano užsispyrimas ir noras studijuoti.
Kai iš Daugų sugrįžau į Druskininkus, dirbau meno gaminių įmonėje. Prieš stojamuosius egzaminus į dailės institutą pradėjau lankyti piešimo pamokas jau pradėjusioje veikti dailės mokykloje. Ten sutikau A. Nedzelskį, kuris pakvietė dirbti M. K. Čiurlionio memorialiniame muziejuje, kuriam jis tada vadovavo. Va čia ir buvo mano didysis gyvenimo universitetas. Ir tada jau nebeliko abejonių, kad stosiu į institutą. Įstojau į neakivaizdinį skyrių, nes darbo, kuris buvo širdžiai mielas, nenorėjau prarasti.
Darbas memorialiniame muziejuje ir V. K. Jonyno galerijoje man buvo tikrai didelės gyvenimo pamokos. Teko laimė Jonyną pažinti gyvai, su juo bendrauti. Tai, manau, likimo dovana. Man atrodo stebuklas, kad toks garsus visame pasaulyje menininkas pasirinko galeriją įkurti Druskininkuose. Juk jis ją galėjo atidaryti bet kurioje pasaulio vietoje! Galerijoje dirbau 3,5 metų, žavėjausi jo asmenybe ir kūryba. Labiausiai nustebino, kai V. K. Jonynas, rodydamas lankytojams galerijos ekspoziciją ir pasakodamas apie savo darbus, akcentavo, kaip jis žavisi rudeniu. Visai kaip ir aš.
Visam gyvenimui įsiminė darbas M. K. Čiurlionio memorialiniame muziejuje. Niekada nepamiršiu jo vadovo A. Nedzelskio žodžių, kai jis sakė: „Labai geras darbas. Vasarą atostogų nebus. Darbo netruks ir šeštadienį. Ir sekmadienį. Išeiginė tik pirmadienis“. Bet mane jis traukė, ne baugino. Darbas su šiais iškiliais žmonėmis padėjo pakeitė ir mano pasaulėžiūrą. Man buvo svarbu, ką jie kalbėjo, ko išmokė.
Džiaugiuosi, kad ir dailės institute mokiausiu pas gerus dėstytojus. Vėliau išsipildė ir mano svajonė pačiai mokyti vaikus piešti.
– Su kai kuriais savo mokiniais ir po meno mokyklos baigimo palaikote gerus ir draugiškus santykius. Tai reiškia, kad tikrai buvote puiki mokytoja, žmogus, su kuriuo galima pasitarti, į kurį galima atsiremti.
– Manau, kad iš tiesų esu labiau žinoma, kaip dailės pedagogė, o ne kaip dailininkė. Meno mokykloje dirbu nuo 1986 metų. Tikrai su kai kuriais mokiniais mus sieja labai graži draugystė – šie vaikai patys tarsi ėjo į mane. Kitus labai trumpam sutikdavau. Bet kiekviena pažintis man svarbi.
Neverčiau nė vieno iš savo mokinių dirbti taip, kaip aš, perimti mano braižo. Taigi tokio tikro „zakariuko“ gal net iš viso nėra. Bet su visomis technikomis, kurias naudoju pati, esu supažindinusi ir savo mokinius. Kaskart apsidžiaugiu, jei mokinys daro kitaip, nei aš, ir jam pavyksta tai padaryti gerai, nustebinti, smagu, kai jie nori būti originalūs, o ne stengiasi būti panašūs į mane. Dar džiugiau, kai jiems sekasi, kai jie daug pasiekia, dirbdami ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje, savimi pasitiki ir jaučiasi stiprūs.
Visada maniau ir manau, kad mokinys turi pranokti mokytoją. Tada žinai, kad padarei viską, kad padėtum atsiskleisti talentui ir kūrybingai asmenybei.
Negaliu sakyti, kad esu „šilkinė“, tik giriu mokinius, būna ir griežtesnių žodžių. Bet žinau, kad jis turi suvokti, kad menininkas paprastai neturi jokio viršininko – kiek pats dirbs, tiek ir turės.
Žinoma, norint būti dailės pedagoge ir kad galėtum kurti, turi būti ir šeimos pritarimas. Juk tikrai „pavagi“ iš jų laiką, kažko nepadarai. Laimė, mane šeima visada labai palaikė, ypač vyras Vygantas.
Džiaugiuosi, kad ir dukra baigė tą pačią dailės akademiją. Tik pasirinko labiau tikslesnį dalyką – pramoninį dizainą, specialybę, kurioje, mano manymu, labai stipri technologijų ir kūrybos sintezė.
– O kuria iš savo veiklų labiausiai didžiuojatės?
– Džiaugiuosi kiekvienu savo gyvenimo etapu. Esu laiminga, kad likimas dovanojo kūrybos dovaną. Tik man to kūrybai skirto laiko vis maža. Šioje srityje esu tikrai „gobši“ – noriu kurti dar ir dar, man vis negana. Ir tas noras dar stiprėja. Duok Dieve, kad nepritrūktų sveikatos ir akių šviesos.
Nes ir dabar didžiausia mano svajonė – piešti, tapyti. Toliau žavėtis gėlynais, augalais, gamta ir širdžiai mielais žmonėmis. Širdis dainuoja, kai buvę mokiniai sugrįžta, susiieško, užsuka ir dalijasi prisiminimais ir planais, padėkoja.
Ir paatvirausiu – labai mane džiugina močiutės pareigos, daugiausia džiaugsmo suteikia anūkėlė Sofija. Ji – tikra mano širdies šventė. Prieš ją ištirpstu, kaip sviestas ant keptuvės…
Jubiliejinėje O. Zakarienės parodoje pateikiama kūrybinio kelio apžvalga/Roberto Kisieliaus nuotraukos