Netikėta ir intriguojanti Ratnyčios bažnyčios istorijos pradžia: kas iš tiesų jai įpūtė gyvybę?

Mūsų krašto praeitis – tai ne tik sausi skaičiai, bet ir įtraukiančios dramos. Istorinių faktų tikslinimas primena kvapą gniaužiantį siužetą, reikalaujantį begalinės kantrybės ir pasiaukojimo. Viena iš didžiausių mįslių – Ratnyčios bažnyčios atsiradimo istorija.

Jei šiandien atsiverstumėte populiariąją „Vikipediją“, rastumėte trumpą ir užtikrintą sakinį: „Kazimieras Leonas Sapiega apie 1650 m. pastatė bažnyčią. 1676 m. Merkinėje įsikūrusi jėzuitų misija aptarnavo ir Ratnyčią“. Tačiau ar viskas taip paprasta?

Šaltinių labirintas: kodėl visi kartoja tą pačią istoriją?

Informacija apie bažnyčios pradžią keliauja iš rankų į rankas. Ją rasime K. Misiaus ir R. Šimkūno „Lietuvos katalikų bažnyčių žinyne“, o patys autoriai rėmėsi išeivijos šviesuolio Broniaus Kviklio darbais „Lietuvos bažnyčios“ bei „Mūsų Lietuva“. Šia versija šventai tikėjo ir XX a. pirmosios pusės Ratnyčios klebonai. Štai kunigas Pranas Bernotas 1918 m. užtikrintai pranešė, kad 1650 m. šventovę fundavo Leonas Sapiega. Praėjus dešimtmečiui, 1928-aisiais, jam antrino kunigas Antanas Šimeliūnas, teigdamas, jog parapijos turtai įgyti dar didiko Sapiegos laikais. Tačiau, užčiuopus gilesnę giją, paaiškėja, kad visų šių tvirtinimų šaltinis yra vienas ir tas pats – kunigo Jano Kurčevskio 1912 m. akademinis darbas „Biskupstwo Wileńskie“. Būtent jis „paskolino“ duomenis Kvikliui, Misiui ir kitiems. Kurčevskis rašė: „Bažnyčią Ratnyčioje fundavo Leonas Sapiega apie 1650 m., o vėliau, 1676 m., pagal istoriko Stanislovo Zaleskio duomenis, ją jėzuitų misijai perstatė Mykolas Pacas.“

Kazimieras Leonas Sapiega / Šaltinis – Vikipedija ir Karalius Vladislovas Vaza / Šaltinis – Vikipedija

Paslaptingasis jėzuitų metraštininkas ir ugnies praryta atmintis

Čia į sceną žengia jėzuitas S. Zaleskis – daugiatomio ordino istorijos metraščio autorius. Jis dirbo su unikaliais archyvais, kurių dalis, deja, pražuvo per Antrąjį pasaulinį karą. Nors kai kurie istorikai S. Zaleskį vertina skeptiškai dėl jo subjektyvumo, šiandien jo citatos – neįkainojamos, nes jis matė dokumentus, kurių mes paliesti nebegalime. Bandant patikrinti šias versijas Merkinės parapijos dokumentuose, tyrėjus ištinka nesėkmė. 1826 m. birželio 6 d. kilęs gaisras prarijo kleboniją, o kartu su ja – seniausius testamentus, privilegijas ir metrikų knygas. 1830 m. inventoriuje skaudžiai pripažįstama: nors bažnyčios būta senos, po gaisro „sudegė ir pati praeitis, kurios žmonių atmintis jau neprisimena“.

Netikėtas radinys: ar Ratnyčia turėjo dvi pradžias?

Kai atrodė, kad tiesa amžiams liks pelenuose, vilties spindulys sužibo kunigo Jono Reitelaičio rankraščiuose. Peržiūrinėdamas XVII a. „Merkinės seniūnijos gautinių mokesčių sąrašą“, kunigas aptiko intriguojantį įrašą: Ratnyčioje stovi „naujos fundacijos“ bažnyčia. Šis dokumentas, datuojamas maždaug 1690-1693 metais, leidžia daryti drąsią išvadą – jei buvo „nauja“ fundacija, vadinasi, privalėjo būti ir „sena“. Tikėtina, kad „naujoji“ buvo Mykolo Paco įsteigta bažnyčia, o seniausioji ir pirmoji fundacija, kaip sako istorinė legenda, iš tiesų priklausė Leonui Sapiegai.

Galios simboliai ar dvasinis badas: kodėl magnatai statė bažnyčias?

Bažnyčių ir vienuolynų statyba nebuvo tik atsitiktinis pamaldumo aktas – tai buvo didingas feodalų galios demonstravimas. Dažniausiai šventovės kildavo jų asmeninėse valdose, kuriose magnatai jautėsi vienvaldžiais šeimininkais. Tokia globa ne tik augino giminės prestižą, bet ir pavertė bažnyčias šeimos mauzoliejais bei amžinos šlovės simboliais. Tačiau motyvai buvo ir kur kas praktiškesni: per bažnyčios tinklą buvo lengviau užtikrinti valstiečių lojalumą bei moralinę drausmę. Be to, aplink bažnyčias kūrėsi miesteliai, šurmuliavo turgūs, o tai tiesiogiai pildė dvaro iždą. O kas būdavo deklaruojama viešai? Pavyzdžiui, Naugarduko vaivada Mikalojus Sapiega 1621 m., funduodamas Kartenos bažnyčią, jautriai pažymėjo, kad ji statoma dėl „Kristaus krauju atpirktų sielų, tiek nuosavų valdinių, tiek kitų kaimynų, kurie neturėdami bažnyčios ir kunigo kenčia dvasinį badą“.

Vardų mįslė: kuris Sapiega iš tiesų lankėsi Ratnyčioje?

Istoriniuose šaltiniuose, pradedant Janu Kurčevskiu, minimas Leonas Sapiega reikalauja svarbaus patikslinimo. Tikrasis fundatorius turėjo būti Kazimieras Leonas Sapiega (1609-1656), mat jo tėvas – garsusis kancleris Leonas Sapiega – Ratnyčios fundacijos metu jau buvo miręs. Tačiau čia iškyla dar viena įdomi detalė. Kazimieras Leonas Sapiega atstovavo Čerėjos-Ružanų linijai, kurios žemės telkėsi Gardino, Slonimo bei Lydos pavietuose. Tuo tarpu Ratnyčia priklausė valstybiniam Merkinės dvarui ir buvo gana toli nuo pagrindinių magnato valdų. Kodėl jis nusprendė investuoti būtent čia?

Merkinė – valdovų užuovėja ir medžioklės rojus

Atsakymas gali slypėti ypatingame Merkinės statuse. Šis miestelis priklausė Lietuvos valdovams, kurie visais laikais dosniai rėmė vietos bažnyčią. Privilegijas jai teikė ištisa plejada didžiųjų vardų: Jogaila, Vytautas Didysis, Kazimieras Jogailaitis, Žygimantas Senasis, Steponas Batoras ir Zigmantas Vaza. Tačiau didžiausią meilę mūsų kraštui jautė Vladislovas IV Vaza (1632-1648). Karalius Merkinėje praleisdavo neproporcingai daug laiko. Čia jis priiminėjo Venecijos pasiuntinius, čia „pabėgdavo“ medžioti, pramogauti ar pailsėti ilgų kelionių metu. Merkinė jam buvo saugi užuovėja net nuo siaučiančio maro. Galima drąsiai tvirtinti – šis valdovas mūsų kraštą savotiškai ir labai nuoširdžiai mylėjo.

Karaliaus mirtis Merkinėje: įvykis, pakeitęs Ratnyčios likimą

Kaip nutiko, kad Kazimieras Leonas Sapiega, valdęs žemes toli nuo Ratnyčios, staiga tapo šios bažnyčios steigėju? Atsakymas slypi dramatiškuose 1648-ųjų pavasario įvykiuose. Tų metų gegužės 20-ąją, apie antrą valandą nakties, Merkinėje sustojo Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vladislovo Vazos širdis. Šis įvykis sukrėtė valstybę, o įvykių centre atsidūrė Kazimieras Leonas Sapiega – ne tik LDK pakancleris, bet ir artimas valdovo patikėtinis bei jo testamento vykdytojas. Tai buvo vienas šviesiausių savo laiko žmonių, diplomatas ir dosnus mecenatas, puikiai žinojęs, kokia brangi Merkinė buvo velioniui karaliui.

Gegužės 27-osios pasitarimas: bažnyčia, kaip paminklas valdovui

Po karaliaus mirties į Merkinę skubiai susirinko įtakingiausi magnatai. Juos vijo ne tik gedulas, bet ir tų metų pradžioje įsiplieskęs kruvinas Chmelnickio kazokų sukilimas – reikėjo skubiai spręsti valstybės gynybos reikalus. Tikėtina, kad lemtingąją gegužės 27-ąją, aukščiausių pareigūnų pasitarimo metu, Kazimieras Leonas Sapiega, vykdydamas valdovo valią, patvirtino fundaciją Ratnyčios bažnyčiai. Motyvas čia galėjo būti dvejopas: religinis memorialas už mirusiojo sielą ir politinė demonstracija. Tai buvo padėkos aktas bei siekis įamžinti karaliaus atminimą ten, kur jis jautėsi laimingiausias. Tuo pačiu tai buvo ir galios ženklas – fundacija valstybinėse valdovo žemėse rodė milžinišką Sapiegų įtaką.

Kodėl būtent tada? Paskutinė galimybė prieš didįjį chaosą

Chronologija ir istorinis kontekstas neleidžia abejoti – Ratnyčios bažnyčios pradžia yra tiesioginė reakcija į valdovo mirtį. Kodėl fundacija negalėjo įvykti vėliau? Atsakymas paprastas: laikas spaudė. Po karaliaus mirties Chmelnickio sukilimas įsisiautėjo, ir visų didikų, įskaitant Kazimierą Leoną Sapiegą, žvilgsniai nukrypo į karo lauką. Magnato asmeninės valdos valstybės pietuose buvo ypač puolamos ir niokojamos kazokų. Tad vargu ar vėliau pakancleriui būtų rūpėję „svetimos“ Merkinės seniūnijos ir mažos Ratnyčios reikalai. 1648-ųjų gegužė buvo tas trumpas ir lemtingas langas, kai gimė Ratnyčios bažnyčios istorija.

Valerijus Voroninas