Kunigas V. Vaišvilas: „Gyvenkite gerumu ir artimo meile!“
Prieš Didžiąsias metų šventes, ko gero, daugelis susimąstome, kokie gi buvo mūsų metai ir kokių lūkesčių turime ateinančiaisiais? Šiemet Kūčios ir Kalėdos bus kitokios – artimiausių žmonių apsuptyje, daugiau laiko paliekant apmąstymams, susikaupimui.
Druskininkų parapijos kleboną Vaidą Vaišvilą paprašėme pasidalinti mintimis apie artėjančių Didžiųjų metų švenčių prasmę ir apie tai, ką mes galime padaryti, kad laimingi jaustųsi ir šalia mūsų esantys žmonės.
Kunigas V. Vaišvilas: „Aukščiau virš visko išlaikykite artimo meilę, nes ten, kur yra meilė, ten yra Dievas“/Asmeninio archyvo nuotrauka
– Kuo ypatingas šiemet Didžiųjų metų švenčių laukimas? Į ką labiausiai turėtų atkreipti dėmesį žmonės, kas jiems turėtų būti svarbiausia?
– Šis laikotarpis toks, kokio žmonija – kelios pastarosios kartos – neprisimena. Dabar, regis, karo nėra, bet situacija primena karą. Šaudo, bet negirdime, kuo.
Laikas yra sunkus, ir patys žmonės yra kiek pasimetę, išvargę. Ir niekas nežino, kaip bus.
Aš, kaip kunigas, pagalvoju, kaip psichologiškai nelengva žmonėms, kurie yra praradę darbus. Ir tiems, kurie jaučia, kad gali juos prarasti. Juk jiems reikia ir save, ir savo šeimas išlaikyti. Kaip jiems nenugrimzti į liūdesį?
Taigi šiuo sunkiu metu, kai visas pasaulis yra pasimetęs, mes turime atkreipti dėmesį į žmogiškų santykių tikrumą. Ir šeimoje, ir su kaimynais, ir pačioje bendruomenėje.
Jautresniems žmonėms gali šiuo laikotarpiu pasireikšti ir liūdesys, ir nusivylimas, ir net depresija. Tokioje sunkioje situacijoje turime vienas kitą palaikyti, saugoti. Nesusiskaldyti, nes tai – nekrikščioniška. Turi būti labai didelis žmonių solidarumas ir santykių šiltumas, nuoširdumas vienas kitam, pagalba.
Jeigu mes griauname savo santykių tikrumą ir šiltumą, nepadės nei Kalėdos, nei Velykos, nei tas laikas, kai pandemija praeis, ir vėl viskas atsistatys.
Svarbiausia, kad tie dalykai, kurių neturėtų būti mūsų gyvenime, kurie ateina iš egoizmo ir godumo, neužgožtų to, ką mes turime savyje gražiausio. Tada ir šv. Kalėdos bus Dievo šviesioje ir malonėje. Juk Dievas ateina ten, kur yra tikrumas ir paprastumas, atviros žmonių širdys ir bendrystė.
– Paprastai visada kalėdiniu metu žmonės tampa tarsi jautresni, dosnesni. Kaip tik tuo metu rengiamos įvairios akcijos, prašoma aukoti vaikams, seneliams, neįgaliesiems…
– Asmeniškai aš labai skeptiškai žiūriu į kalėdines gerumo akcijas, kurias rengia žmonės, norintys būti matomi. Ar gerumo dvasia mumyse, kaip pas krikščionis, neturėtų būti gyva visada? Prieš Kalėdas perkame vargstantiems mandarinus, saldainius, mezgame kojines ir darome parodomąsias akcijas. Rodome, kaip mes jais pasirūpiname. O praėjus Kalėdoms, mes tuos vargšus pamirštame. Pamirštame, kad maisto ir drabužių jiems reikia ir vasarą, ir rudenį, ir pavasarį.
Kai žmonės rengia įvairias akcijas, neturėtų būti atrankos, kuriems vargšams mes padėsime, kuriems nepadėsime. Kartais močiutėms, kurios yra vienišos, bet nėra vargšės, padedama, o landynėje gyvenančiam benamiui – ne. Man atrodo, kad neturėtų būti tokios atskirties. Jeigu maitiname vargšus, būkime malonūs – pasirūpinkime visais vargšais. Nes kitaip mūsų akcija – tik parodomoji, nenuoširdi. Ne tokia, kokia iš tiesų turėtų būti.
Nebijokime į save pažiūrėti ir paklausti, ar tie geri darbai, kuriuos darome, nėra iš išskaičiavimo, noro pasirodyti?
Ar padedame dėl dėkingumo? Jeigu darai gera, kaip rašoma Biblijoje, „tenežino tavo dešinė, ką padarė kairė ir tavo kairė, ką padarė dešinė“. Tavo geras darbas turi būti žinomas tik Dievui. Nereikia daryti gerų darbų dėl žmonių akių.
– Daugelis pagalbą supranta kaip pinigų davimą… O į ką labiausiai turėtų įsiklausyti žmonės, kaip tą gerumą parodyti?
– Ne visi gali duoti pinigų. Įvairūs yra gerumo ir artimo meilės darbai. Vienas gali padėti pinigėliais, kitas – daiktais, trečias – darbais, o ketvirtas – tiesiog bendravimu ir buvimu šalia. Ir tai yra didelis Dievo ir gailestingumo darbas. Tavo šypsena ar drauge išgertas kavos puodelis tam vargšui gali būti daug svarbesni, nei atneštas maišas mandarinų ar naujos kojinės…
Gali būti įvairūs žmonės, bet tai nėra priežastis nedaryti gero. Nesvarbu, kam padedame – tvarkingai močiutei, našlaičiui, alkoholikui, benamiui, neturime pamiršti Dievo įsakymo mylėti savo artimą, kaip save patį. Įsivaizduokite to vargšo vietoje save, savo mamą, tėtį, vaiką, brolį ar sesę. Ir tada pagalvokite, ką norite dėl to žmogaus padaryti.
Labiausiai vertėtų įsiklausyti patiems į save. Ir, prieš darant gera, vargšo vietoje pamatyti save ar sau brangius žmones. Pastatyti juos į to vargšo vietą ir aprengti jo rūbais. Tada pabandyti pajausti, kaip suvirpa tavo širdis, kai jo vietoje matai savo mamą, tėvą, brolį, seserį, vaiką ar labai gerą draugą.
– Pandemija ir karantinas iš žmonių atėmė galimybę ateiti į Mišias, ypač tai jautru prieš Kūčias ir Kalėdas.
– Tikrai yra labai daug žmonių, kurie išgyvena tą atskirtį nuo bažnyčios, nes krikščionims sunku gyventi be bendruomeniškumo, bendrystės Eucharistijoje, buvimo kartu. Žinoma, tada, kai nuo tų dalykų esame atskirti, vis tiek Šventosios dvasios dėka esame maldos bendrystėje, vieni kitus savo širdy nešiojame.
Bet žmonėms svarbus ir gyvas bendravimas, kurio dabar nėra…
– Bažnyčioje nėra žmonių, kurie aukoja ir taip ją išlaiko. O įvairūs remonto darbai pradėti, bažnyčia pasikeitusi neatpažįstamai…
– Bažnyčioje susiduriame su ta problema. Bažnyčia yra bendruomenės maldos vieta, o viena iš parapijiečių pareigų – išlaikyti savo bažnyčią. Žmonės neateina, neaukoja, taigi atsiranda papildomų rūpesčių ir problemų, kurios augina bažnyčios skolą. O jos taip pat niekas kitas neatiduos – tik parapijos bendruomenė.
Suprantu, kad šių dienų situacija ir rūpesčiai žmogų taip užgožia, kad jis net pamiršta apie savo prievolę išlaikyti bažnyčią. O gal net nežino, kad pinigų gali pervesti ir internetu, nebūtinai reikia ateiti į bažnyčią. Norintys ir galintys paaukoti auką, ją gali perveskite į parapijos sąskaitą, mokėjimo paskirtyje nurodant aukos tikslą (bažnyčios šildymui, išlaikymui, už Šv. Mišias): Druskininkų Švč. M. M. Škaplierinės parapija,į.k.191308069, sąskaita: LT21 7300 0100 0222 2045, SWEDBANK AB 73000.
Šiemet, net ir sunkiomis pandemijos sąlygomis, mes daug padarėme bažnyčioje. Rėmėjų ieškojau ir ne Druskininkuose – kas galėtų nupirkti bažnyčiai statybinių medžiagų ar sumokėti už laidus. Labai džiaugiuosi, kad dar Vilniuje sutikti draugai ir bičiuliai paaukoja Druskininkų bažnyčiai, nuperka reikalingų dalykų.
Iš Druskininkų verslininkų galiu paminėti verslininko Alberto Katilovskio šeimą, jie su žmona Roma kiekvieną mėnesį paaukoja bažnyčiai, Šv. Augustino studijų centrui nupirko reikalingą kompiuterinę įrangą. Aukoja ir Alinos bei Valdo Danielių šeima.
O šiaip Druskininkų bažnyčiai aukoja beveik vien tik parapijos tikintieji. Jiems pateiksiu visą ataskaitą, kiek ir kam pinigų išleista.
Šiemet pakeitėme visas bažnyčios grindis – iš medinių į šildomas. Pilnai sutvarkytas šilumos mazgas. Pakeisti visi bažnyčios elektros laidai, atnaujintos „Kryžiaus kelio“ stotys, sutvarkytos pagalbinės patalpos. Ten, kur kažkada buvos sandėlys, dabar padaryta religinių reikmenų parduotuvėlė. Prie parapijos namų esančioje aikštelėje pakeisti krepšinio stovai. Persikraustėme į atnaujintas zakristijos patalpas. Kiek įmanoma, pakeitėme presbiterijos baldus. Nutapyta nauja Mergelės Marijos – Lietuvos globėjos ikona Druskininkų bažnyčiai. Parengtas ir Kultūros paveldo departamento patvirtintas pagrindinių durų projektas. Į gerą, kokybišką pakeistas presbiterijos altorinės dalies ir centrinio altoriaus apšvietimas.
– Kas Jus patį labiausiai Druskininkuose džiugino visus metus?
– Žvelgiant į praėjusius metus, galėčiau, kaip džiaugsmą sau, įvardinti, kad yra daug jaunu šeimų ir jaunimo, neabejingų savo bažnyčiai. Jaunos šeimos ar jaunimas ne tik dalyvauja pamaldose, bet yra jaučiamos bažnyčios kasdieniame gyvenime.
– Ko palinkėsite druskininkiečiams Kūčių ir Kalėdų proga?
– Linkiu, kad aukščiau virš visko išlaikytumėte artimo meilę. Nes ten, kur yra meilė, ten yra Dievas. Girdėjau Druskininkuose vienus sakant, kad jie yra dzūkai, kitus – kad jotvingiai. Taigi, mieli druskininkiečiai, dzūkai ir jotvingių palikuonys, Jums yra į kraują įaugęs geraširdiškumas, dvasios linksmumas, santykių šiltumas. Tai aš labai norėčiau palinkėti, kad tie rūpesčiai ar šiandien pasireiškiantis egoizmas ar godumas, neužgožtų to, ką turite gražiausia savo širdyje. To, ką paveldėjote iš savo tėvų, iš Jus supančios kultūros. Gyvenkite gerumu ir artimo meile!
Laima Rekevičienė