Druskininkų policijos bylinėjimasis su Druskininkų kapelionu, kunigu Boleslovu Voleika

Lietuvos valstybės istorijos archyve saugoma įdomi Vilniaus Romos katalikų Dvasinės Konsistorijos byla, kurioje be kitos istorinės medžiagos yra penki susiję dokumentai, pasakojantys apie 1914 metais įvykusį Druskininkų policijos bylinėjimąsi su Druskininkų kapelionu, kunigu Boleslovu Voleika. Toje byloje ieškovai buvo policijos pareigūnai, o atsakovas – Druskininkų kapelionas. Iš kelių išsamių dokumentų, siųstų į Vilniaus Dvasinę Konsistoriją, galima susidaryti bemaž pilną įvykių vaizdą. Tai – 1914 m. balandžio 15 dienos Druskininkų kapeliono, kunigo B. Voleikos Raportas, kuriame jis išsako savo poziciją ir 1914 balandžio 25 dienos Gardino apskrities teismo prokuroro Pranešimas, kuriame palaikoma policijos pareigūnų pozicija. Bet apie viską nuo pradžių.

Pirmoji komunija. Tarpukaris.

Druskininkuose gyveno 65-erių bajoras Ivanas Galickis, kuris, nors ir buvo katalikų tikėjimo, bažnyčios apeigose nedalyvavo. Ir kiekvienam miesto gyventojui buvo žinoma, kad jis – netikintis. Nepaisant to fakto, kai I. Galickis sunkiai susirgo, kunigas B. Voleiko nusprendė, kad reikalinga įvykdyti krikščionišką pareigą, pas jį apsilankant, priimti išpažintį, suteikti paskutinį patepimą. Bet I. Galickis kunigo paslaugų kategoriškai atsisakė. Apie tai galėjo paliudyti namo, kuriame gyveno bajoras, šeimininko duktė Kamila Melcer.

1914 m. sausio 23 d. bajoras I. Galickis numirė nuo tuberkuliozės ir senatvės, o kitą dieną kunigas B. Voleiko raštelyje, skirtame velionio našlei Elenai Galickai, atsisakė jį laidoti. Aukščiau minėtame Raporte savo sprendimą kunigas B. Voleiko grindė bažnytine Romos katalikų Kanonų teise.

Tvarkos palaikymas Druskininkų kapinėse buvo neatskiriama bažnyčios dalis. Kunigas savo parapijiečiams leisdavo arba paskirdavo vietą laidoti vienoje ar kitoje vietoje. Vėliau, jau policijos įstaigoje, kunigas B. Voleiko oficialiai patikino, kad bajorui I. Galickiui buvo išskirta vieta „už tvoros“, kur nuo seniausių iki šių dienų, su policijos žinia, buvo laidojami mirusieji, dėl vienokių ar kitokių priežasčių praradę teisę būti palaidoti „pašventintoje“ kapinių dalyje: netikintys, savižudžiai, nekrikštyti vaikai. Anot kunigo, ir tuo metu ten buvo išlikę pora kapų.

Tačiau 1914 m. sausio 25 d., praėjus dviem dienoms po bajoro I. Galickio mirties, kunigas B. Voleiko, nuėjęs į kapines, surado iškastą duobę, paruoštą gal Galickiui ar kam nors kitam laidoti. Kaip aiškina pats kunigas, tai pamatęs, nusprendė kitą dieną važiuoti į Vilnių ir savo vadovams pranešti apie tai, kas įvyko. O tam, kad be jo žinios nebūtų neteisėtų laidotuvių, policijos patrulio Leonardo Statkevičiaus ir liudininkų Mykolo Janeikos, Jurgio Germano, Jurgio Miliausko, Vladislavo Voleikos akivaizdoje, asmeniškai užrakino kapinių duris ir užantspaudavo bažnytiniu anspaudu. Be to, kaip rašoma Gardino apskrities prokuroro Pranešime, dar pastatė sargą, kad nebūtų leista laidoti bajoro I. Galickio kūną. Kunigas B. Voleika savo Raporte prieštaravo šiam prokuroro teiginiui ir rašė, kad ne jis pastatė sargybą, o patys policijos pareigūnai ir esą tai gali patvirtinti jo parapijiečiai: Benediktas ir Pranas Suraučiai, Juozas Mankelevičius, Mykolas Janeika ir Vladislovas Gražulis.

Tą pačią dieną Druskininkų miesto Policijos valdyboje visų aukščiau išvardintų liudininkų, o taip pat policininko Kienos, Mykolo Stankevičiaus ir Vladislovo Gražulio akivaizdoje, kunigas B. Voleiko surašė aktą apie įvykį, pažymėdamas, kad mirusio Galickio kūnui skirta vieta „už tvoros“.

Kitą dieną, 1914 m sausio 26 d. kunigas B. Voleiko išvažiavo į Vilnių, ten savo dvasiniams vadovams pateikė Raportą apie įvykius. O sausio 27 d., kai kunigas dar buvo Vilniuje, dalyvaujant vietinei policijai, kažkas atidarė kapinių vartus ir duobėje, kuri buvo iškasta iš anksto, palaidojo bajorą I. Galickį. Vėliau, ko gero, Druskininkų policijos valdininkas (nenurodyta), surašęs šio įvykio aplinkybes, Raportą perdavė Gardino valsčiaus policijos vadovui. Šis apskundė Druskininkų kapelioną, kunigą B. Voleiką apskrities prokurorui, reikalaudamas jį nubausti už „neteisėtus veiksmus“. Prokuroro Pranešime aiškėja policijos pozicija šiuo klausimu. Teigiama, kad mirusieji turi būti laidojami per tris dienas, kad nekiltų infekcijos grėsmė. Ketvirtą dieną mirusio Galickio kūnas jau buvo pradėjęs irti. Dėl šios priežasties buvo nuspręsta velionį palaidoti ir, kaip pabrėžiama dokumente, „jokio kito šio klausimo sprendimo nėra“. Pripažįstama, kad dvasininkas galėjo atsisakyti laidoti pagal Romos katalikų bažnyčios tvarką, tačiau pagal tam tikrus valstybinių įstatų straipsnius, vis dėlto tai daryti įpareigoti dvasininkai. Visi kiti kunigo veiksmai buvo vertinami, kaip „vengimas, draudimas, neteisėtas valdžios panaudojimas“. Anot prokuroro, dvasininkas turi būti nubaustas, atsakyti pagal įstatymą.

Konsistorija, peržiūrėjusi Prokuroro Pranešimą, pridėjo savo išvadas, kurias išvardijo papunkčiui: 1. Druskininkų bažnyčios vadovas turėjo teisę atsisakyti E. Galickai laidoti jos mirusį vyrą I. Galickį „pašventintoje vietoje“, kurioje laidojami tikintieji ir nurodyti kitą vietą Druskininkų kapinėse, dėl to, kad kapinės yra neatskiriama Bažnyčios dalis. 2. Kapinės yra dvasinėje priežiūroje, kad nesusilpnėtų laidojimo tvarka. Dėl šios priežasties našlė E. Galicka ir policijos pareigūnai, kuriems buvo duotas bažnyčios valdytojo B. Voleikos nurodymas jį užprotestuoti Dvasinei Konsistorijai. 3. Kai dėl Gardino valsčiaus policijos vadovo sprendinio, kuris leido pasielgti prieš bažnyčios valdytojo valią, dėl to, atseit, lavonas iro. Juk valdytojas Voleiko nurodė laidojimo vietą, kurioje turi būti palaidotas Galickis, laiku. Dėl šios priežasties, Konsistorija nusprendžia, kad Gardino valsčiaus policijos vadovas ir policijos pareigūnai būtų nubausti.

Kaip baigėsi ši istorija, neaišku, nes nėra vėlesnių dokumentų.

Iš informacijos byloje matome, kaip skirtingai tuomet valdžios atstovai ir dvasininkai suprato, kas yra kapinės, kokia turėtų būti laidojimo tvarka, pareigos. Tačiau nereikėtų daryti skubotų išvadų ir vertinti viską iš šių laikų pozicijos. Įdomu ir tai, kad sužinome dviejų tuomečių Druskininkų policininkų vardus, pavardes, pareigas ir tai, kad mieste buvo Policijos įstaiga. Byla atskleidžia ir ilgamečio Druskininkų Romos katalikų bažnyčios klebono B. Voleikos supratimą apie pareigą ir būdo bruožus.

Naudotas šaltinis – Lietuvos valstybės istorijos archyvas

Valerijus Voroninas