Naujasis Druskininkų švietimo centro direktorius S. Rumševičius: „Gyvenk šia diena, bet dirbk ir kurk, tarsi gyventumei amžinai“
Nuo šio pirmadienio Druskininkų švietimo centras jau turi naują vadovą. Juo tapo buvęs Lietuvos viešbučių ir restoranų asociacijos valdybos narys, Druskininkų viešbučio „Pušynas“ direktorius, svetingumo verslo atstovas, pastaruosius trejetą metų Verslo ir svetingumo profesinės karjeros centro Pietų Lietuvos filialo Sektorinio praktinio mokymo centro vadovas Skirmantas Rumševičius.
Nuo šio pirmadienio Druskininkų švietimo centras jau turi naują vadovą – laimėjęs Druskininkų savivaldybės paskelbtą konkursą, juo tapo S. Rumševičius / Roberto Kisieliaus nuotrauka
Druskininkų savivaldybės tikslai ir ambicijos dėl Švietimo centro veiklos didelės – nuo kokybiškos švietimo pagalbos mokiniui, mokytojui iki paslaugų bendruomenei plėtros, ugdymo inovacijų įgyvendinimo. Ateities vizija – vienas geriausių Švietimo centrų Lietuvoje ir geriausia švietimo konferencijų vieta. Taigi Švietimo centro laukia reikšmingi teigiami pokyčiai.
Su naujuoju švietimo centro direktoriumi S. Rumševičiumi pakalbėjome apie šios įstaigos misiją, tikslus ir didmiesčius į Druskininkus iškeitusio žmogaus gyvenimo prioritetus.
– Pastaruoju metu buvote Verslo ir svetingumo profesinės karjeros centro Pietų Lietuvos filialo Sektorinio praktinio mokymo centro vadovas. Tai jau turite sukaupęs patirties ir švietimo srityje?
– Su švietimu mano gyvenimas susijęs jau išties nemažai metų, teko ir pačiam daug mokytis, ir kitiems mokymus įvairiomis temomis pravesti. Dar dirbdamas versle, buvau lektorius Vilniaus verslo kolegijoje, bet tada tai buvo daugiau man mėgiama veikla, hobis. Recenzavau baigiamuosius darbus, teko darbuotis ir baigiamųjų darbų gynimo komisijos nariu, ir šios komisijos pirmininku, taigi šioje kolegijoje daug visko teko išbandyti. Prieš beveik trejus metus pasirinkau karjeros kelią susieti su švietimo sistema, įsidarbinau Verslo ir svetingumo profesinės karjeros centro Pietų Lietuvos filiale, ten tikrai įgijau labai daug vertingos patirties, susipažinau su švietimo sistemos veikimo principais ir jau nebe viena, o abiem kojomis įžengiau į švietimo sritį.
ISM Vadybos ir ekonomikos universitete mokiausi taikomosios organizacijų psichologijos, organizacijų konsultavimo ir strateginio valdymo, taigi visos tuomet įgytos žinios mano naujajame darbe labai pravers. Jeigu grįžtume į dar ankstesnius laikus, tai užaugau universiteto lektoriaus ir ekonomistės šeimoje – tėvukas visą gyvenimą dirbo Kauno technologijos universitete. Jis man buvo akademinis pavyzdys ir didelis autoritetas, o mama išmokė darbštumo, atsakomybės ir disciplinos.
Įgijęs magistro laipsnį, turėjau galimybių ir noro likti pedagoginėje aplinkoje, ji man buvo artima. Bet, aišku, aš kalbu apie 90-uosius, kai man buvo vos per 20 ir rūpėjo susikurti gyvenimą, tai universiteto pasiūlymu tada ir nesusiviliojau.
Tiesa, kai kurie studijų metų akademiniai pasiekimai buvo pastebėti ir įvertinti. Tuo metu šalies Prezidentas buvo Algirdas Brazauskas. Kai aš baiginėjau studijas, jis sukvietė geriausius studentus – tokių buvo 20-30 – ir asmeniškai pasveikino visus baigimo proga. Tada gal mums toks aukščiausias pareigas Lietuvoje užimančio žmogaus dėmesys neatrodė labai ypatingas, kai esi jaunas, į viską kažkaip kitaip žiūri. Bet dabar, kai pažiūriu į tuometę nuotrauką su Prezidentu, jo parodytą dėmesį labai vertinu.
S. Rumševičius yra sukaupęs nemažą lektoriaus darbo patirtį / Asmeninio archyvo nuotrauka
– Kas nulėmė Jūsų apsisprendimą atvykti dirbti į Druskininkus?
– Iš tikrųjų visą laiką traukė maži miesteliai ir net kaimas. Mano seneliai gyveno šalia, Leipalingyje, taigi taip jau išėjo, kad aš net esu gimęs Druskininkuose. Tiesa, čia negyvenau, nes tėvai gyveno Kaune.
Druskininkai visą laiką traukė. Nuostabus miestelis, į kurį visada malonu atvažiuoti. Taigi, kai tik atsirado galimybė padirbėti Druskininkuose, ilgai nesvarsčiau. Pajautę, kad tai širdžiai artima aplinka šituose kraštuose pradėjome dairytis ir nuolatinės gyvenamos vietos. Norėjosi pabėgti iš miesto šurmulio, nes Vilniuje gyvenome miesto centre. Taigi dabar jį iškeičiau į vienkiemį, esantį tarp Lazdijų ir Veisiejų. Aplink paukščiukai čiulba, lapės ir stirnos po kiemą vaikšto – kartais ir naktį pakelia iš miegų.
Čia gyvename su žmona Ingrida. Su ja susipažinome dar studijų metais. Mūsų dukra Kamila jau gyvena savarankiškai, mokosi Kaune, studijuoja mediciną rezidentūroje.
Ingrida yra Geštalto terapeutė.
– Druskininkuose Jums jau teko padirbėti įvairiose srityse, o kuo patraukli pasirodė Druskininkų švietimo centro direktoriaus pozicija, kad nusprendėte dalyvauti konkurse?
– Norėjau tiesiog toliau tobulėti ir augti, nes, kaip minėjau, jau trejus metus dirbau Verslo ir svetingumo centre, taigi ieškojau galimybės realizuoti save švietimo sferoje, nes, panašu, visą gyvenimą link to nuosekliai ėjau. O ši pozicija man pasirodė labai įdomi ir turinti didelę vertę mokytojams, vaikams ir bendruomenei.
– Kokią Švietimo centro veiklos viziją turite?
– Dėl tos vizijos – šiandien viskas taip keičiasi greitai, kad šiandien galime eiti į vieną pusę, o po metų ar dvejų viskas gali kardinaliai pasikeisti. Iš tikrųjų niekas nežino, kokių ir kaip paruoštų mokinių ir mokytojų mums reikės, sakykime, po 20 metų. Kas mūsų laukia ateityje, kai pasaulyje taip viskas keičiasi, atsiranda naujos technologijos.
O bendrai paėmus, tai Švietimo centrą labai norėčiau matyti kaip lanksčią, nuolatos besikeičiančią ir besivystančią organizaciją, besimokančius, tobulėjančius pačius darbuotojus.
Pagrindinis tikslas yra vystyti neformalųjį ugdymą, pedagoginės-psichologinės tarnybos veiklą, nes jos paslaugų poreikis vis auga. Mūsų centras vykdo ir kitas Druskininkų savivaldybės priskirtas funkcijas – moksleivių pavėžėjimo, centralizuotos buhalterinės apskaitos, Švietimo centre dirba karjeros specialistės, organizuojami užsienio kalbų kursai, rengiamos konferencijos
Ateidamas čionai dirbti, žinoma, turėjau susikūręs Druskininkų švietimo centro veiklos viziją, bet Jūs mane kalbinate vos antrą mano darbo dieną – ją dar reikia išgryninti. Man dar reikia čia pabūti, pabendrauti su savivaldybės atstovais, centro darbuotojais, pažiūrėti, kokių kompetencijų jie turi, kokie mūsų abipusiai poreikiai, lūkesčiai ir keliami uždaviniai.
Pagrindinis Švietimo centro tikslas – padėti mokytojui, mokiniui ir tėvams. Ir šis tikslas nesikeis.
Žinoma, viskas gali vystytis ir keistis. Bet mano filosofija tokia – žmogus, baigęs mokyklą (tai galioja ir mokiniams, ir mokytojams) turėtų turėti gebėjimus bendrauti, bendradarbiauti ir mokytis visą gyvenimą. O mes, kaip Švietimo centras, taip pat turėtumėme padėti žmonėms tą pasiekti. Kokiais būdais? Tai visada priklauso nuo situacijos.
Aš turiu keletą mėgstamų frazių, kuriomis vadovaujuosi. Mahatma Gandis sakė: „Gyvenk šia diena, bet dirbk ir kurk, tarsi gyventumei amžinai“. Tai tarsi ir mano gyvenimo moto. Kita sentencija: „Racionalūs žmonės prisitaiko, bet neracionalių žmonių dėka vyksta progresas“. Tai aš kartais irgi pabūnu tuo neracionaliu žmogumi, kad nebūtų sąstingio, kažkas keistųsi ir eitume pirmyn.
Kartais reikia tokių idėjų, darbo krypčių, naujų filosofijų, nes labai dažnai žmonės, ypatingai išdirbę daug metų, pripranta prie tam tikros rutinos ir net nesvarsto, kad kas nors galėtų būti kitaip.
Gyvenime man iš tikrųjų nesvarbu, kas tas žmogus yra. Man kur kas svarbiau, kaip jis elgiasi su kitais žmonėmis. Dažnai pasitaiko, kai žmonės demonstruoja įtaką, valdžią, laiko save viršesniais už kitus, užuot pasižiūrėję, kaip galėtų žmogui padėti ir jį paskatinti.
Aš su visais stengiuosi gražiai bendrauti – nesvarbu, ar tai būtų valytoja, sargas, mokytojai ar politikai.
S. Rumševičius daug laiko praleidžia gamtoje, yra išvažinėjęs visus dviračių takus Druskininkuose / Asmeninio archyvo nuotrauka
– Kokia yra Jūsų, kaip naujo Druskininkų švietimo centro vadovo, profesinė svajonė? Kokius pirmuosius darbus esate numatęs?
– Pirmiausia norėčiau pažinti darbuotojus, įvertinti jų kompetencijas, susipažinti su įstaigos struktūra, procesais, kurie čia vyksta.
O bendra mano, kaip vadovo, vizija – iš vienos pusės, kad aš pats asmeniškai turėčiau pakankamai kūrybinės laisvės, iš kitos pusės – kad ir darbuotojai būtų ne tik nurodytų darbų vykdytojai, bet ir patys gebėtų ir norėtų prisiimti atsakomybės, imtųsi lyderystės savo srityje, būtų iniciatyvūs.
Kiekvienos įstaigos didžiausias iššūkis yra darbuotojai, kuriuos dėl motyvacijos stokos tenka „stumti arba traukti“. Aš labai tikiuosi ir toliau puoselėti atsakingą požiūrį, kurti darbo aplinką, kurioje gimsta naujos idėjos, vyrauja darbinga atmosfera, kad įstaiga nebūtų tarsi kažkokia užsistovėjusi pelkė. Šiuo metu, laimė, tikrai taip ir nėra, bet sieksime maksimalių tikslų, juk dirbame mūsų visų bendros ateities labui.
– Kokia buvo pirmoji pažintis su kolektyvu, kuris ilgokai laukė nuolatinio direktoriaus?
– Labai džiaugiuosi, kad kolektyvas priėmė labai draugiškai. Kiek jau teko pabendrauti su darbuotojais, supratau, kad čia dirba savo srities specialistai, draugiški, tarpusavyje sutariantys ir bendradarbiaujantys žmonės.
Man atrodo, kad mokytoju, kitu švietimo srities specialistu, kaip ir gydytoju ar kunigu, gali dirbti tik žmonės, turintys tą gyslelę, pašaukimą ir norą tai daryti.
Atmosfera Švietimo centre tikrai gera, o tai, man atrodo, kiekvienam darbe labai svarbu. Juk nėra gerai, jei tu darbe patiri įtampą, stresą ir iš darbo grįžti išgręžtas, tarsi citrina.
– Jau nemažai metų dirbate Druskininkuose. Kokius matote Druskininkų privalumus ir trūkumus?
– Druskininkai man labai patiko nuo vaikystės. Turbūt iki 16-17 metų kiekvieną vasarą praleisdavau pas senelius Leipalingyje. Iš ten į Druskininkus dviračiu atvažiuodavau skanesnių ledų nusipirkti ar šiaip į miestą pasižiūrėti.
Man atrodo, kad nuolat čia gyvenantys žmonės nepastebi, kaip keičiasi ir gražėja jų miestas. Kai atvyksti rečiau, tie pokyčiai – akivaizdūs. Kai atvažiuodavau kas kelerius metus, stabėdavausi, kaip Druskininkai keičiasi. Dabar miestas labai gražus, kardinaliai pasikeitęs, sutvarkytas. Kažkokių neigiamų gyvenimo ir darbo Druskininkuose pusių nematau – vien tik teigiamas.
Viskas yra vietoje, ranka pasiekiama. Gali ir išsimaudyti baseine ar ežere, ir į restoraną nueiti. Atstumai nedideli, praktiškai viskas pasiekiama pėsčiomis. Miestas tikrai saugus, vieni kitus pažįsta.
Ir švietimo bendruomenė pakankamai nedidelė. Ją praktiškai visą gali lengvai pažinti. Čia tikrai visai kitoks, manau, kad artimesnis ir nuoširdesnis, bendravimas, nei didmiestyje.
Daugiau kaip šešerius metus gyvendamas ir dirbdamas šiame krašte, jau jaučiuosi Druskininkų dalimi.
– Kas labiausiai patinka Druskininkuose? Ar čia leidžiate laisvalaikį?
– Žinokit, pirmiausia laisvalaikį leidžiu savo sodyboje. O kadangi labai mėgstu gamtą, tai daug laiko ir praleidžiu gamtoje. Visi dviračių takai Druskininkuose išvažinėti!
Prisimenu, pirmą kartą, kai čia išvažiavau pasivažinėti dviračių taku. Buvau įpratęs, kad Vilniuje jie pakankamai trumpi ir greitai baigiasi. O čia važiavau valandą, pusantros, dvi – o takas nesibaigia ir nėra kažkokio apsisukimo! Tąkart pasiklydau.
O vasarą tai ir prie jūros nuvažiuojame, ir Druskininkuose pabūname, ir sodyboje laiką leidžiame.
– Kokių hobių turite be pasivažinėjimo dviračiu?
– Pagrindinis mano pomėgis – buvimas gamtoje, plaukimas ir krepšinis.
Laima Rekevičienė