Gamtos mokykloje vaikai gauna progą labiau pažinti gamtą

„Niekam ne paslaptis, kad šiandien esame labiau nutolę nuo gamtos, nei bet kada anksčiau“, – sako Dzūkijos nacionalinio parko geografas Gintautas Kibirkštis. Tai ypač akivaizdu, žvelgiant į vaikus, gyvenančius mieste ir mažai beprisiliečiančius prie gamtos stebuklų, kurie jų tėvų kartoms atrodė savaime suprantami.

Dzūkijoje situaciją pakeisti bando Dzūkijos nacionalinio parko gamtos mokykla – neformalaus edukacinio švietimo pamokas vaikams siūlanti iniciatyva.

Keturios skirtingos pamokos

Gamtos mokyklos – įvairias edukacines veiklas vaikams rengianti iniciatyva Lietuvos nacionaliniuose ir regioniniuose parkuose. Dzūkijos nacionalinio parko direkcijos darbuotojai įvairaus amžiaus moksleivius bei darželinukus kviečia atvykti į vieną iš keturių pamokų, kurias specialistai vadina pamokomis-ekskursijomis. Šios vyksta visus metus, tad susidomėję mokytojai, klasių vadovai gali kreiptis nors ir žiemos viduryje.

Pirmoji iš siūlomų pamokų – „Genys“. Į ją kviečiami ikimokyklinio amžiaus vaikai, kurie per dvi valandas spėja ir išeiti į mišką paieškoti ištisus metus čia gyvenančio genio, ir pažiūrėti apie jį filmuką bei pabandyti paukštį nupiešti arba nuspalvinti.

Pamoka „Visada žalia pušis“ pritaikyta pradinių klasių moksleiviams. Jos metu vaikai stebi ir tiria skirtingo amžiaus pušis, kankorėžius, taip pat ieško paukščių.

5-8 klasių moksleiviams skirta „Pelkės“ pamoka, kurios metu moksleiviai sužino, kaip ir kodėl susiformuoja pelkė, ir tyrinėja pelkės augmeniją.

Galiausiai 9-10 klasių mokiniai pamokos „Upės ir šaltiniai“ metu keliauja prie parko vandens telkinių. Visų pamokų metu būtinas patogus žygiavimo apavas, o paskutiniųjų dviejų atveju labai praverčia dar ir neperšlampami batai.

„Populiariausios mūsų ekskursijos yra „Genys“ bei „Pelkė“. Darželinukams įdomu ieškoti genio buveinių, suprasti, kaip jis lukštena kankorėžį. Vyresniems moksleiviams jau smagiau keliauti į pelkę. Dažniausiai vykstame prie keistokai pavadintos „Meškos šiknos“ pelkės, kartais ir prie Čepkelių raisto. Dalis atvykstančių gyvenime nėra buvę tikroje pelkėje“, – tikina parko geografas G. Kibirkštis, vedantis gamtos mokyklos pamokas.

Daugiausiai mokinių atvyksta iš Vilniaus ir Druskininkų

Anot gamtininko, 2017-aisiais Dzūkijos nacionalinio parko gamtos mokyklą aplankė apie 1500 vaikų. 2018 metais šis skaičius taip pat buvo labai panašus.

„Kaip ir netoliese esančius Druskininkus, gamtos mokyklą dažniausiai lanko vilniečiai, nes atstumas netolimas. Iš 1500 lankytojų daugiau kaip 700 moksleivių atvyko iš Vilniaus. Antroje vietoje su maždaug 350 vaikų reikėtų rašyti tuos pačius Druskininkus. Būtent 2017 metais druskininkiečiai gausiai vyko į Marcinkonyse esančią Dzūkijos nacionalinio parko gamtos mokyklą. Kai kurie Druskininkų mokyklų pradinukai atvyko į tą pačią pamoką po kelis kartus – tai su mokytoja, tai su stovyklos vadovais. Taip pat atvyksta mokinių ir iš Kauno, Alytaus, Varėnos, rečiau – ir iš tolimesnių Lietuvos rajonų.

Poros valandų susigyventi su gamta neužteks

O ar tiesa, kad šiandien vaikai su gamta pažįstami gerokai mažiau, nei ankstesnės kartos? G. Kibirkštis tikina, jog šis reiškinys jaučiamas labai akivaizdžiai.

„Puikiai matyti, kad didžioji dalis vaikų gamtą pažįsta menkai. Žinoma, negalime kalbėti apie visus, nes vaiko ryšys su gamta labai priklauso nuo gyvenamosios vietos, auklėjimo, šeimos tradicijų ir kita. Bet tendencija tokia, kad ėjimas į gamtą kiekvienais metais vaikams atrodo kaip vis didesnis iššūkis. Sąlygas jie priima vis sunkiau: tai per karšta, tai per šalta, tai uodai kanda, baisu kelti koją į pelkę (nors kai kuriems tai ypatingai patinka). Mokiniai, išlipę iš pelkės, kartais jaudinasi, kad iškart neturės rankšluosčio, bus nepatogu ir panašiai. Visas mūsų patogus gyvenimo būdas didžiuliu greičiu atitolina žmones nuo gamtos, vaikai – tik vieni to proceso dalyvių“, – pastebi gamtininkas.

Tokios iniciatyvos, kaip gamtos mokyklų veikla, anot jo, padeda vaikams atsigręžti į gamtą, tačiau bendras tendencijas pakeisti ne taip lengva ir panašios neformalaus švietimo pamokos turėtų tapti paskatinimu kitiems mokytojams.

„Mūsų pamokos trunka kelias valandas. Atvažiavę vaikai gamtai imlūs – vaikai imlūs viskam. Bet susigyventi su gamta per tiek laiko neįmanoma. Vėlgi, yra vaikų, kurių tėvai su jais nuolat važiuoja į gamtą – ir savo šalyje, ir keliauja po pasaulį. Visgi nemažai vaikų didelę laisvalaikio dalį praleidžia kambaryje prie kompiuterio ar telefono“, – tikina G. Kibirkštis.

Norint ilgalaikių pokyčių meilė gamtai turėtų būti skiepijama ne tik gamtos mokyklose, bet ir per kitas švietimo iniciatyvas, kurios leistų darželinukams bei moksleiviams dažniau nuvykti į gamtą ir arčiau su ja susipažinti. Juk tik per tokį susidūrimą ir gali gimti noras pažinti daugiau.

Dzūkijos nacionalinis parkas yra didžiausia saugoma teritorija Lietuvoje, įkurta saugoti ir puoselėti Dainavos upių santakos ir kultūros vertybes, sudaryti sąlygas poilsiui ir pažintiniam turizmui. Tai kartu ir viena miškingiausių Lietuvos saugomų teritorijų, kurios didžiąją dali užima miškų masyvas, nusitęsiantis per Lietuvą, Lenkiją ir Baltarusiją. Parko miškai vadinami Dainavos giria, priklausiančia „Natura 2000“ tinklui, skirtam išsaugoti europinės svarbos rūšis ir buveines.

Dzūkijos nacionalinio parko direkcijos darbuotojai įvairaus amžiaus moksleivius bei darželinukus kviečia atvykti į vieną iš keturių pamokų, kurias specialistai vadina pamokomis-ekskursijomis/Dzūkijos nacionalinio parko nuotrauka

Užsakymo Nr.: MDR-188-001