Atidarytas pirmasis Lietuvoje „Sanatorinio gydymo muziejus“
Druskininkuose duris atvėrė pirmasis ir vienintelis Lietuvoje bei, tikėtina, pasaulyje sanatorinio gydymo muziejus. Istoriniame „Eglės sanatorijos“ registratūros pastate įkurtas muziejus kviečia lankytojus susipažinti su daugiau nei pusšimtį metų skaičiuojančia kurortologijos raida, iš arčiau pažvelgti į gydymo įrangą, procedūras bei kasdienybę, kurią ilgus metus kūrė šimtai darbuotojų – nuo gydytojų ir masažuotojų iki registratorių bei virėjų.
Druskininkų „Eglės sanatorijoje“ atidarytas kurortologijos istorijai skirtas muziejus
„Norėjosi įprasminti sanatorinį kurortinį gydymą. Daugybė žmonių šia paslauga naudojasi, bet labai mažai kas žino, kokios yra ištakos, kaip šis gydymas vystėsi per dešimtmečius. Muziejus – tai padėka visiems, kurie per tuos metus statė ir kūrė šią sistemą: nuo gydytojų iki virtuvės darbuotojų, nuo masažuotojų iki mokslininkų. Tai – mūsų istorijos dalis, kurią būtina išsaugoti“, – sakė „Eglės sanatorijos“ vadovas Artūras Salda.
Muziejaus ekspozicija atkurta autentiškoje erdvėje – buvusioje registratūroje. Ilgą laiką buvęs apleistas, bet išsaugotas pastatas tapo puikia aplinka muziejui, kuriame galima pamatyti ne tik istorinius dokumentus, pacientų korteles, gydytojų kabinetų fragmentus ar senąją valgyklą.
„Muziejuje taip pat galima iš arčiau susipažinti su sanatorijose naudota įranga – stuburo tempimo aparatais, keturkamerinėmis voniomis, archyviniais svėrimo įrenginiais. Čia eksponuojamos ir nuotraukos, atskleidžiančios, kaip anksčiau buvo taikomas sanatorinis gydymas bei kokie unikalūs sveikatinimo metodai tuo metu naudoti“, – vardijo sanatorijos vadovas.
Galėtų parašyti romaną
Daug muziejaus eksponatų atkeliavo ne tik iš archyvų, bet ir tiesiai iš darbuotojų stalčių, lentynų ir spintų, viena iš tokių darbuotojų – ilgametė registratorė Virginija Kliučinskienė. Spalio 14-ąją ji minės 39-ąsias savo darbo įstaigoje metines. Į sanatoriją moteris atėjo dirbti 1986-aisiais ir iki šiol kiekvieną rytą registratūroje pasitinka svečius.
„Vaikai man sako, kad turėčiau parašyti romaną. Gal dar parašysiu? Kol kas – tiesiog dirbu darbą, kurį myliu. Pirmą darbo dieną prisimenu iki šiol – viskas atrodė klaidu, sanatorijos kompleksas buvo toks didžiulis, nors jau buvau dirbusi didesnėse įstaigose. Pradėjau nuo ką tik įrengtos registratūros, kurioje dabar įsikūrė „Sanatorinio gydymo muziejus“. Šioje senojoje registratūroje ir prasidėjo mano kelias“, – pasakojo V. Kliučinskienė.
Muziejaus idėja jai – ypatingai artima. Ji ne kartą buvo siūliusi įamžinti tai, kas kaupiama ne tik stalčiuose, bet ir atmintyje.
„Sakiau – turime tiek istorijos, tiek prisiminimų, negalime to prarasti. Į muziejų atnešiau viską, ką radau: senas korteles, apskaitos knygas, net kalendoriuką“, – pasakojo registratūros darbuotoja.
Naujasis muziejus – tai unikali erdvė, kurioje atsiveria sanatorijų, kurortologijos, gydymo mineraliniu vandeniu, gydomuoju durpiniu purvu ir kurorto klimatu istorijos bei pažinimo lobynas / Roberto Kisieliaus nuotraukos
Maloniausia darbo dalis – žmonės
Per beveik keturis dešimtmečius Virginija matė visko – nuo skaičiavimo centrų ir pirmųjų kompiuterinių programų iki šiuolaikinių sistemų ir personalo sveikatos tyrimų. Tačiau svarbiausi jai visada išliko žmonės.
„Pacientai, atvykstantys reabilitacijai, yra itin jautrūs – jiems reikia dėmesio, šypsenos, pasakymo, kad viskas bus gerai. Tai visada buvo mano darbo dalis – ne tik užregistruoti, bet ir pastebėti, išklausyti. Dėl to ir dirbu – žmonės yra gražiausia šio darbo pusė“, – pažymėjo pašnekovė.
Virginija šypsojosi sakydama, kad sanatorijoje užmezgė tiek pažinčių, jog bet kuriame Lietuvos mieste rastų vietą pernakvoti, o kelionėse po Europą ją ne kartą pažino buvę pacientai.
„Kartą keliavome su vyru po Europą. Berlyne mane sustabdė žmogus. Sako: „Pažįstu jus.“ Supratau, kad registratūroje esu ne tik veidas, bet ir balsas, kurį pacientai prisimena“, – sakė ji.
Muziejus – atviras kiekvienam
„Sanatorinio gydymo muziejus“ šiuo metu veikia du kartus per savaitę ir laukia visų, norinčių prisiminti, pamatyti ar sužinoti, kaip Lietuvoje vystėsi viena unikalių gydymo krypčių – kurortologija.
„Muziejus parodo, kodėl tiek metų žmonės važiavo į sanatorijas – čia ne tik gydė kūną, bet ir padėjo žmogui sustoti, atsigręžti į save. Šiandien tai ypač aktualu. Apsilankymas muziejuje – tai priminimas, kad sveikata yra visuma, o žmogų reikia gydyti ne tik fiziškai“, – sakė A. Salda.
Parengta pagal „Eglės sanatorijos“ informaciją