Jaunieji ukrainiečiai sėkmingai įsiliejo į futbolo klubo „Druskininkai“ komandą

Nuo karo bėgantys ukrainiečiai, suradę prieglobstį Druskininkuose, pamažu įsilieja į mūsų kurorto bendruomenę. Ypač gerai šioje srityje sekasi ukrainiečių vaikams, kurie pradėjo lankyti Druskininkų darželius, mokyklas, aktyviai dalyvauja įvairuose pomokyklinės veiklos būreliuose.

Aleksandras ir Kirilas džiaugiasi, galėdami Druskininkuose toliau žaisti futbolą ir prisijungti prie jaunųjų miesto futbolininkų komandos/Roberto Kisieliaus nuotrauka

Du ukrainiečių berniukai – Kirilas ir Aleksandras, savo tėvynėje aktyviai žaidę futbolą, prasidėjus karui, su šeimos nariais atvyko į Druskininkus ir toliau sėkmingai žaidžia futbolą. Jie greitai įsiliejo į futbolo klubo „Druskininkai“ komandą. Berniukai dalyvauja treniruotėse, o vienas iš jų su druskininkiečių komanda jau spėjo sudalyvauti Pietų Lietuvos pirmenybėse, kuriose buvo iškovota antroji vieta.

Treniruojasi nuo trejų metų

Praėjusią savaitę „Mano Druskininkai“ žurnalistai apsilankė komandos treniruotėje ir bendravo su jaunaisiais Ukrainos futbolininkais bei juos atlydėjusiais artimaisiais.

Devynerių Kirilą į treniruotę palydėjęs senelis Anatolijus pasakojo, jog berniukas su mama ir močiute į Lietuvą iš Kijevo srities atvyko kovo 8 dieną: „Prasidėjus karui, jie nežinojo, kaip elgtis. Pradžioje liko Kijeve, bet paskui apsisprendė važiuoti į Lietuvą. Kadangi aš Lietuvoje gyvenu jau šešerius metus, tai jiems buvo aišku, kur reikia važiuoti.“

Jis sakė, kad futbolas Ukrainoje labai populiarus, nes tam tikru metu turtingi mecenatai ėmėsi investuoti į šią sporto šaką. Jo anūkas Kirilas futbolą lankyti praėjo nuo trejų metų, aktyviai sportuoja jau šešerius metus.

„Ukrainoje Kirilas į treniruotes vykdavo tris keturis kartus per savaitę, jam tai labai patiko. Kai atvažiavo į Druskininkus, mes iškart pagalvojome – būtų gerai, kad Kirilas ir čia galėtų treniruotis. Pasisekė, kad Druskininkuose mėgstamas futbolas, ir yra berniukų komandos. Kirilas džiaugiasi – jis labai greitai įsiliejo į jaunųjų druskininkiečių komandą“, – kalbėjo Anatolijus.

Pats Kirilas nedaugžodžiavo. Persirengęs komandos apranga, vaikinukas patvirtino, kad čia jam patinka, džiaugiasi treneriu, susirado nemažai draugų. Berniukas greitai nubėgo paskui futbolo kamuolį.

Pietų Lietuvos U11 čempionate FB „Druskininkai“ komanda iškovojo 2 vietą/Asmeninio archyvo nuotrauka

Jau spėjo pasižymėti varžybose

Vienuolikametis Aleksandras buvo kalbesnis. Berniukas papasakojo, kad su mama ir jaunesne sese į Druskininkus iš Borispolio atvyko beveik prieš mėnesį. Jis sakė, kad futbolo treniruotes lanko jau septynerius metus.

„Man čia labai patinka – labai geras treneris, susidraugavau ir su komandos berniukais. Gaila, kad dar nemoku lietuviškai, bet su dviem berniukais pavyksta susikalbėti, nes jie supranta rusiškai“, – pasakojo Aleksandras.

Paklaustas, ar žaidžiant futbolą, būtina susikalbėti, Aleksandras atsakė, jog kartais reikia komandos draugus žodžiais nukreipti į vieną ar kitą kryptį, susiderinti dėl žaidybinių derinukų.

Aleksandras džiaugėsi, kad su komanda jam jau teko dalyvauti varžybose, kuriose druskininkiečiai užėmė antrą vietą. Aleksandrui per varžybas pavyko įmušti įvartį, jis buvo pripažintas naudingiausiu žaidėju.

Kirilas ir Aleksandras Druskininkuose gyvena su artimaisiais/Roberto Kisieliaus nuotrauka

Pabėgo pirmąją karo dieną

Į treniruotę Aleksandrą atlydėjusi mama Ina pasakojo, kad Borispolį šeima paliko tą pačią dieną, kai tik prasidėjo karas.

„Vasario 24 dieną pradėjo bombarduoti Borispolio oro uostą, šalia kurio mes gyvenome. Iškart pasiėmiau vaikus ir išvykome į Kirovogrado sritį, o iš ten – į Lietuvą“, – prisiminė Ina.

Paklausta, kodėl nusprendė važiuoti būtent į Lietuvą, ji sakė, kad Druskininkuose gyvena buvusi Aleksandro auklė, todėl be jokių abejonių buvo nuspręsta važiuoti pas ją – į Druskininkus.

Moteris pasakojo, kad vos atvykusi į Druskininkus, ji nuėjo į Užimtumo centrą tvarkyti dokumentų ir ten sužinojo, jog Druskininkuose yra futbolo klubas.

„Labai apsidžiaugiau, nes Aleksandras dėl futbolo yra galvą pametęs. Gavau trenerio telefono numerį, susiskambinome, mus labai maloniai sutiko priimti. Sūnus labai patenkintas treniruotėmis ir tuo, kad su komanda jau dalyvavo varžybose“, – pasakojo Ina. 

Moteris sakė, kad Druskininkuose jiems labai patinka, jie sulaukia nuoširdžios lietuvių pagalbos, jaučia draugiškumą ir palaikymą.

„Vienas vaikas lanko mokyklą, kitas – vaikų darželį, džiaugiuosi, kad jie čia gerai jaučiasi“, – šypsojosi Ina.

Moteris sakė, kad Ukrainoje ji dirbo logistikos srityje, koordinavo pervežimus šalies teritorijoje. Ji pripažino, jog analogišką darbą Lietuvoje jai bus sunku surasti, nes ji nemoka lietuvių kalbos. Tiesa, pašnekovė sakė jau pradėjusi lankyti lietuvių kalbos kursus ir tikisi greitai pramokti mūsų kalbos.

Paklausta apie savo sutuoktinį, moteris liūdnai nusišypsojo ir pasakė, kad jo nematė nuo vasario 23-osios vakaro: „Mano vyras yra kariškis, mes su juo išsiskyrėme vasario 23 dienos vakare, kai jis išėjo į darbą. Iki šiol nebuvome susitikę. Gera, kad galime kasdien bent pasikalbėti telefonu. Tiesa, telefonu kalbamės neutraliomis temomis, patys suprantate, dėl kokių priežasčių. Džiaugiuosi, kad jam viskas gerai.“

Laimutis Genys