Edgaras Suchanekas: „Nors treneriu dirbu 26 metus, bet apie tinklinį vis dar mažai žinau“

Kai kam atrodo, kad tinklinis Lietuvoje nėra tokia populiari sporto šaka, kaip krepšinis, o jo tradicijos Druskininkuose irgi nėra gilios. Tačiau Druskininkų sporto centro tinklinio treneris Edgaras Suchanekas šiuo klausimu turi savo nuomonę. Daugiau nei ketvirtį amžiaus jaunuosius druskininkiečius tinklinio paslapčių mokantis Edgaras sakė, jog tinklinis Druskininkuose buvo žaidžiamas dar tarpukariu, o prieštaringai vertinamas Juzefas Pilsudskis nuotraukoje buvo užfiksuotas, stebintis tinklinio rungtynes.

Apie tinklinio populiarumą, tradicijas Druskininkuose, iššūkius, kurie tenka šios sporto šakos entuziastams ir sportininkams, kalbamės su treneriu E. Suchaneku.

– Kodėl pasirinkote tinklinio trenerio kelią, nors tai nėra populiariausia sporto šaka Lietuvoje?

– Tinklinis – tai sporto šaka, turinti daugiausia federacijų, ji pasaulyje yra labai populiari. Ilgą laiką tinklinis buvo labai populiarus ir Lietuvoje. Dabar labai populiarus ir paplūdimio tinklinis, taip pat mėgėjiškas moterų tinklinis. Iki 80-ųjų tai buvo ypač svarbi sporto šaka ir Druskininkuose, kol į Viečiūnus neatvyko garsus krepšinio treneris Algis Gedminas.

Druskininkų sporto centro treneris E. Suchanekas (stovi kairėje) stengiasi Druskininkuose populiarinti tinklinį / Druskininkų sporto centro archyvo nuotrauka

– Kaip Jūs pats susidraugavote su tinkliniu? Kuo jis Jus sužavėjo?

– Mano tėvai, abu druskininkiečiai, buvo tinklinio mylėtojai. Mokykloje žaidžiau tinklinį. Mano rimtesnis sportinis kelias prasidėjo, lankant krepšinio treniruotes pas trenerį A. Gedminą, esu jo auklėtinis. Baigęs tuometį Vilniaus inžinerinį statybos institutą (VISI), vėliau tapusį Vilniaus technikos universitetu, supratau, kad labiau noriu būti tinklininku nei krepšininku. Nuo tada prasidėjo mano gilesnis tinklinio analizavimas ir suvokimas. Krepšinis yra kontaktinis sportas, o tinklinyje nuo varžovo esi atskirtas tinklu ir tik nuo tavęs priklauso, ar tu įveiksi varžovą, ar ne. Tai buvo sporto šaka, kuri mane įtraukė. Tinklinis yra populiarus, kai juo domiesi, kai nesidomi, atrodo, jog nėra populiarus.

– Treniruojate ir merginas, ir vaikinus. Kiek laiko dirbate tinklinio treneriu?

– Dirbu 26 metus. Kai pradėjau dirbti, man atrodė, kad viskas čia paprasta, viską žinau – atsirenki vaikus, sudėlioji į pozicijas pagal ūgį, pagal kompleksiją, ir viskas. Po 26 metų galiu pasakyti, kad apie tinklinį labai mažai žinau. Kiekvieną dieną iškyla daug klausimų, suku galvą, kaip sukurti tą tobulą mechanizmą, kaip tie dantračiai turėtų suktis, kad pasiektume vieną tikslą. Treniruoju ir vaikinus, ir merginas.

Istorija susiklostė taip, kad niekada nemaniau, jog teks treniruoti merginas. Visada atrodė, kad esu vaikinų treneris. Ir štai kartą tuometis Sporto centro direktorius Julius Matulevičius prasitarė, kad „merginų sporte yra baltų dėmių“, kurias reiktų užpildyti. Pasiūlė man treniruoti merginas. Priėmiau tą idėją, taip gimė merginų tinklinis. Tačiau visą laiką buvo formuojamos ir vaikinų tinklinio grupės. Šiuo metu Lietuvoje tinklinis yra populiaresnis tarp moterų, yra daugiau moterų komandų, bet tai – šio dešimtmečio tendencija, anksčiau buvo pusiausvyra. Moterų tinklinis Lietuvoje yra populiaresnis už moterų krepšinį. Esu Lietuvos tinklinio federacijos trenerių komisijos pirmininkas, tai tą situaciją gerai žinau.

– Kaip sekasi atsirinkti vaikus į grupes? Kokie reikalavimai?

– Kiekviena sporto šaka turi savo dinaminį stereotipą. Staigus, stiprus, aukštas žaidėjas – visi tinklinio treneriai tokio laukia. Ne visada pavyksta sulaukti tokių sportininkų, bet vaikų sporte galima visiems leisti save išbandyti. Aš visada kolegoms oponuoju, kad tų aukštų žmonių yra tiek, kiek yra, ir daugiau negali atsirasti. Olimpiniai medaliai dalijami ne pagal ūgį.

Kiekvienas, atėjęs į tinklinio salę, vienaip ar kitaip susipažįsta su treneriu, sužino, kokie jo lūkesčiai. Pirmiausia tėvai susipažįsta su treneriu, kad žinotų, kam ketina atiduoti savo vaiką. Kiekvienas vaikas apsisprendžia – lankyti ar nelankyti tinklinį, pas mus yra aiškūs lankomumo reikalavimai, griežta drausmė. Mano treniruojami vaikai dažnai lanko ir meno mokyklas, bet paskui prašau jų apsispręsti, kuo jie nori būti – menininkais ar sportininkais.

Tapti sportininku yra dar vienas megatikslas, bet fizinis aktyvumas vaikams ir jaunimui yra būtinas. Jei išeinate iš tinklinio, tai kuo pakeisite šią sporto šaką? Jei vaikas grįš prie kompiuterio, ar bus užtikrintas jo harmoningas vystymasis? Juk žmogus taip sutvertas, kad jis turi vystytis ir protiškai, ir fiziškai, ir dvasiškai. Jei nebus vienos grandies, tai vystymasis bus nevisavertis.

– Kokius tikslus keliate tiems, kurie pas Jus treniruojasi?

– Mergaičių komanda, susiformavusi 2007-2008 metais gimusiųjų pagrindu, yra tapusi Lietuvos čempionėmis savo amžiaus grupėje. Džiaugiamės, kad ši komanda, kurioje žaidžia jaunos merginos, jau išsikovojo teisę dalyvauti U18 amžiaus grupėje, A divizione. Žinoma, apie turnyro lentelės viršų dar anksti kalbėti, bet tai, kad mes įžengėme į U18 divizioną, yra labai didelis pasiekimas. Mūsų laukia ir varžybos, ginant U16 čempionų titulus, nes iškovoti titulą lengviau, o apginti – sunkiau.

Komanda supranta, kam rengiamės, kokie iššūkiai laukia, bet mergaitėms atsiranda visokių planų, nesusijusių su tinkliniu, tenka į tai atsižvelgti, nes iš tų vaikų atimti vaikystę ir visus suvaryti į sporto salę, mano nuomone, nebūtų teisinga.

– Mes vis kalbame tik apie mergaičių komandą. O kaip sekasi su berniukais?

– Su mergaitėmis ir jų tėvais lengviau susitarti dėl nustatytų tikslų. Nustačiau savo lūkesčius, apsiprendėme, kad mes orientuosimės į rezultatą, o ne į pramogą, užimtumą. Ir einame pirmyn rezultato siekimo motyvacijos keliu. Žinoma, reikia suderinti vaikų psichologinių poreikių ir rezultatų siekimo aspektus. Su berniukais yra sudėtingiau, turime branduolį, bet trūksta motyvuoto papildymo, nes berniukai dažniausiai renkasi krepšinį ar futbolą.

– Ar yra Jūsų auklėtinių, pasirinkusių profesionalų sportą?

– Du mano auklėtiniai yra baigę Lietuvos sporto universitetą, tai –Vygantas Stikleris ir Arminas Lukoševičius. Šiuo metu Lietuvos aukščiausioje tinklinio lygoje žaidžia du mano auklėtiniai druskininkiečiai – Mykolas Suchanekas ir Justinas Bakanauskas. Prieš kurį laiką buvo organizuotos miesto pirmenybės, tai susitiko įvairių kartų mano auklėtiniai. Buvo jautrių vietų, tąkart supratau, kad savo, kaip trenerio, misiją įvykdžiau.

– Jūs esate ne tik tinklinio treneris, bet ir policijos pareigūnas. Kaip Jums sekasi suderinti šias dvi profesijas?

– Tarnauti į policiją atėjau, jau būdamas treneriu. Tarnauju policijoje nuo 1996 metų. Galiu pasidžiaugti, jog visą laiką man pavykdavo suderinti tarnybą ir sportą. Visi policijos vadovai skatino mano sportinę veiklą, sudarydavo sąlygas dirbti su vaikais ir jaunimu, lanksčiau sutvarkydavo darbo grafiką. Policijos vadovai skatino tinklinio raidą, suprasdami mano pomėgio svarbą ir leisdami man tuo užsiimti.

Sporto veikla buvo populiari ir mūsų policijos komisariate, ją skatino šviesios atminties vadovas Vytas Kalėda, labai palaikė Alvydas Jurgelevičius. Mūsų komisariatas turėjo savo krepšinio komandą, mes esame tapę miesto pirmenybių čempionais ir prizininkais.

Kalbino Laimutis Genys