Iš kelionės – su įspūdžiais apie krašto istoriją

Druskininkų Trečiojo amžiaus universiteto klausytojai neseniai apsilankė Lenkijoje, norėdami geriau susipažinti su etninių lietuvių žemių praeitimi ir dabartimi, dalyvauti Punsko bendruomenės šventės programoje, skirtoje paminėti Lietuvos valstybės atkūrimo 100-ąsias metines.

 

Druskininkų Trečiojo amžiaus universiteto klausytojai Seinuose, prie vyskupo, poeto Antano Baranausko paminklo (skulpt. G. Jokūbonis)/Antano Lankelio nuotrauka

 

Autobusu važiuojant per kalvotąją Lazdijų rajono žemę, gidė Audronė Stanikienė supažindino su Seinų krašto istorijos peripetijomis. Kaip ir daugelis kitų šioje geografinėje platumoje gyvenusių baltų genčių, čia įsikūrę jotvingiai patyrė kryžiuočių ordino antpuolius, buvo užkariauti ir beveik išnaikinti. Vėliau šios žemės buvo ordino ir LDK karų priežastis. Vietovę niokojo švedai, rusai. XX a. pradžioje čia gyvenantys lietuviai kentėjo nuo Lenkijos ir Sovietų Rusijos karo. Galiausiai miestas ir jo apylinkės, galingesniųjų valia, paliktos Lenkijai. Miesto teises Seinams suteikė Žygimantas Augustas, 1563 metais. Seinams daug reiškė XVI a. pradžioje čia įsikūręs dominikonų vienuolynas: pradėti statyti mūriniai namai, XII a. pradžioje pastatyta mūrinė baroko stiliaus Švč. Mergelės Marijos bažnyčia. Važiuodami nuo žiedinės sankryžos, kur išsiskiria keliai į Seinus ir Augustavą, jau iš tolo pamatėme šios šventovės, dabar bazilikos, bokštus. Atvykę ją dėmesingai apžiūrėjome. Ilgėliau stabtelėjome ir prie Dievo Motinos koplyčios. Koplyčioje paminklinė lenta skelbia, jog čia palaidotas Seinų vyskupas Antanas Baranauskas. „Anykščių šilelio“ autorius pirmasis šiame krašte prabilo iš sakyklos lietuvių kalba.

Vėliau lankėmės Šilainių kaime įsikūrusioje jotvingių-prūsų gyvenvietėje. Jos įkūrėjas – Petras Lukoševičius, lietuvės dzūkės ir tėvo prūso jotvingio sūnus. Iš tėvo jis sužinojo esąs pakrikštytas ir jotvingiškai, turįs neoficialų vardą ir pavardę – Prattenis Klakys. Jį, jauniausiąjį iš septynių vaikų, tėvas mirdamas įpareigojo saugoti etninių prūsų jotvingių tradicijas. Įžengus pro vartus, mus pasitiko prūsiškas sveikinimas „Kails perjasenis“ („Sveiki atvykę“). Baltiškosiomis savo šaknimis besidomintis vyras pasakojo, kad dabar į beveik 8 ha teritoriją surinkta daugybė akmenų, iš kurių, pagal tėvo perduotą informaciją, istorinę literatūrą sukomponuotos šventyklos, obeliskai, dievaičių stabai. Iš medžių suręsta prūsų gyvenvietė „Lauks’as“, paukščių stebėjimo ir ramybės bokštas, XI a. prūsų pilis, aptverta smailių rąstų tvora. Matėme ir dar kuriamą darbą – būsimą taraną. Klausėmės senosios prūsų kalbos skambesio, tad ne tik vaizdai, bet ir garsai sugrąžino į tolimą, bet nepamirštą baltų senovę.

Paskutinis kelionės etapas – šventė Punsko pakraštyje, šalia „Užeigos“. Paragavome vietinių ūkininkų produktų, pasigėrėjome tautodailės darbais, pamatėme krašto saviveiklininkų teatralizuotą pasirodymą, skirtą Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečiui paminėti. Bendruomenės saviveiklininkų programoje persipynė senosios dzūkų dainos, žaidimai, pasakojimai, įdomu buvo klausytis savitos šio krašto dzūkų šnektos. Skambiai aidėjo ir smagi mokinių kapelos muzika. O po kiekvienos mūsų dainos apie Lietuvą, publika audringai plojo – Trečiojo amžiaus universiteto moterų vokaliniam ansambliui, vadovaujamam Virginijos Šedienės. Pristatėme programą, skirtą Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečiui paminėti, tad skambėjo gražiausios lietuvių poetų dainos ir eilėraščių posmai. Ne vienas vietinis šventės dalyvis dainavo kartu „Lopšinę gimtinei ir motinai“, „Ašara Dievo aky…“. Nuoširdžius aplodismentus žiūrovai skyrė ir „Bočių“ linijinių šokių šokėjoms.

Punske aplankėme Švč. Mergelės Marijos Dangun Ėmimo bažnyčią, pastatytą XVI a. pabaigoje. Kaip mums pasakojo gidas Antanas Lankelis, juk dar nuo tų laikų Punskas visada buvo lietuvybės židinys šiame krašte. Dar Žygimantas Augustas nurodė, jog šioje parapijoje klebonu gali būti skirtas tik lietuvių kalbą mokantis kunigas. Sužavėjo bažnyčios aplinka, interjeras, o labiausiai parapijiečių darbai, sukurti šių metų Žolinės atlaidams: iš grūdų padarytas Laisvės varpas, iš šiaudelių nupinti Gedimino stulpai, Vaitakiemio gyventojų iš augalų lapų sukurta procesijos vėliava… Tai vis Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečio minėjimo ženklai. Verta buvo atvykti, pamatyti, išgirsti ir drauge patirti dar vieną patriotizmo pamoką.

 

Zita Aleksonienė, Druskininkų Trečiojo amžiaus universiteto klausytoja