Verslininkas P. Rinkevičius: „Padėti bėdos ištiktam žmogui man – natūralus dalykas“

Bendrovės „Galia“ šeimininkas Paulius Rinkevičius yra vienas iš tų socialiai atsakingų verslininkų, kuris tada, kai kaimynus ištinka bėda ar kai reikia padėti kitiems, būna tarp pirmųjų, ištiesiančių pagalbos ranką. Pernai savo viešbutyje jis apgyvendino nuo padangų gaisro Alytuje nukentėjusias šeimas, o kovo viduryje pasiūlė ten apgyvendinti iš užsienio grįžusius druskininkiečius, kuriems reikia saviizoliuotis dėl COVID-19 plitimo grėsmės.

P. Rinkevičius: „Druskininkuose aš užaugau, todėl niekada nesigailėjau, čionai sugrįžęs ir čia gyvendamas su šeima.“/Laimos Rekevičienės nuotrauka

Su žmona Akvile du sūnus – Tomą ir Saulių – auginantis verslininkas sako, kad padėti nelaimės ištiktam ar į keblią situaciją patekusiam žmogui jam – natūralus dalykas. Jis mano, kad taip turėtų elgtis kiekvienas sąmoningas žmogus.

– Jau ne kartą esate ištiesęs pagalbos ranką tiems, kam jos labiausiai reikia. Kodėl Jums svarbu?

– Tiesą pasakius, apie tai net negalvoju – noras padėti kitiems kyla spontaniškai. Ir nesuprantu tų žmonių, kurie lieka abejingais, matydami, kas darosi pasaulyje, šalyje. Kai tik prasidėjo koronavisuso plitimas Kinijoje, Italijoje, kitose šalyse, mačiau, ką tenka patirti ten gyvenantiems žmonės, susirgusiųjų buvo tiek daug, kad jie tiesiog nebetilpo ligoninėse, buvo guldomi tiesiog ant žemės. Lietuvoje taip pat prognozavo šio viruso plitimo protrūkį. Tai tiesiog norėjosi užbėgti įvykiams už akių – padėti iš užsienio grįžusiems žmonėms arba tiems, kurie su jais turėjo kontaktą, saugiai izoliuotis ir neleisti virusui plisti.

Žinojome, kad kuo anksčiau pradėsime imtis saugumo priemonių, tuo anksčiau viskas pasibaigs. Ir tikrai tada negalvojau, kad viešbutyje žmones apgyvendinęs saviizoliacijai, rizikuoju geru jo vardu ar reputacija.

Pats, žinoma, laikydamasis visų saugumo reikalavimų, bendravau su viešbutyje gyvenančiais žmonėmis. Nors iš pat pradžių, net nežinojome, kaip derėtų elgtis tokioje situacijoje.

Daug teko konsultuotis su savivaldybės vadovais ir specialistais, ypač – Savivaldybės gydytoja Egle Sadauskaite. Tiesa, kol buvo laukiama rekomendacijų iš Sveikatos apsaugos ministerijos, Druskininkų savivaldybė jau ėmėsi konkrečių darbų.

Paulius džiaugiasi, dirbdamas kartu su žmona Akvile, jausdamas jos pagalbą/Asmeninio archyvo nuotrauka

– Kaip Jūsų altruizmą vertina šeima?

– Tiesą pasakius, ne visada ir spėju su jais pasitarti. Kai iškilo koronaviruso plitimo grėsmė, nes nesvarsčiau – iš karto, su šeima net nepakalbėjęs, pasiūliau Savivaldybei savo pagalbą. Bet aš žinau, kad šeima mane dažniausiai palaiko ir pritaria mano idėjoms.

Šeima brangina kartu praleistą laiką/Asmeninio archyvo nuotrauka

– Jau kone dvidešimtmetį gyvenate ir dirbate Druskininkuose. Ar visada svajojote sugrįžti į gimtąjį miestą? Nebuvo minčių likti didmiestyje ar išvykti į užsienį?

– Niekada nesu sakęs, kad negrįšiu į Druskininkus. Tiesa, planų turėjau įvairių. Norėjosi save realizuoti, kuo greičiau užsidirbti pirmuosius savo pinigus. Net išvykti į JAV, Kanadą norėjau, nes mano draugai ten iškeliavo.

Bet mano šviesaus atminimo tėtis Sigitas jau buvo sukūręs sėkmingą verslą Druskininkuose, todėl primygtinai siūlė grįžti. Jis sakė, kad man nereikia vykti į užsienius – dirbdamas galiu užsidirbti ir čia. Nors ir norėjau bent pamėginti išvykti padirbėti per studijų programą, pinigų iš tėčio negavau…

Tiesa, net ir studijuodamas VGTU, jau padėjau tėčiui versle. Kai būdavo pertraukos tarp paskaitų, skubėdavau pirkti statybinių medžiagų – Druskininkuose tuo metu nebuvo didelio jų pasirinkimo. Rūpindavausi jų parvežimu.

Druskininkuose aš užaugau, todėl niekada nesigailėjau, čionai sugrįžęs ir čia gyvendamas su šeima. Savas miestas, gražus. Yra ir kur nueiti, ir kur pailsėti, prasmingai ir aktyviai praleisti laiką.

– Dabar plėtojate viešbučio verslą, bet teko jėgas išmėginti ir kitose srityse?

– Jaunas vedžiau – būdamas vos 21-erių. Taigi jau tada teko rūpintis savo šeimos išlaikymu. Pirmiausia pradėjau dirbti tėčio įmonėje – Gardino gatvėje veikusios parduotuvės vadovu. Ji buvo nuostolinga, taigi tėtis pasiūlė pasistengti padaryti ją pelningai dirbančia. Nors iš pradžių parduotuvės prekių asortimentas buvo labai įvairus, palaipsniui ėmėme prekiauti tik statybinėmis medžiagomis. Metas buvo sunkus, bet įsivažiavome.

Nors teko kuriam laikui ir studijas VGTU nutraukti, vėliau jas tęsiau. Įgijau pirmiausia verslo vadybos bakalauro, vėliau – magistro laipsnį. Įgytos žinios tikrai labai pravertė.

Per tuos du dešimtmečius, kai esu versle, daug kas pasikeitė. Buvo metas, kai Druskininkuose neliko stiprių statybinių organizacijų. Čia dirbę statybininkai išėjo dirbti į stambesnes Alytaus įmones, kurios tuo metu dirbo ir Druskininkuose. Taigi mes statybų verslo pamažu atsisakėme. Paskutinis mūsų statytas namas – Veisiejų gatvėje. Va tada pirmą kartą pravertė vadybos studijų žinios: pirmiausia teko rūpintis statybinių medžiagų tiekimo reikalais, vėliau – pardavinėti pastatytus ir įrengtus butus.

Na, o galiausiai aplinkybės susiklostė taip, kad teko pasukti į viešbučių verslą. Įsivažiavau, patiko, taigi ir toliau dirbu.

– Kartais žmonės sako – bepigu, kai viešbutis yra Druskininkuose…

– Geriausia, kai tas viešbutis Druskininkuose yra tavo… Ir gerai, kad jis ne kur nors pajūryje, todėl nejaučiame sezoniškumo. Druskininkuose svečių sulaukiame visus metus. Žinoma, būna ir geresnių, ir prastesnių mėnesių.

Mūsų viešbutis – mažas, todėl orientuojamės į individualius turistus. Šiemet viešbutį atnaujinome, todėl, kai jį vėl atidarysime, pasiūlysime daugiau paslaugų.

Druskininkuose verslą vystyti sąlygos yra tikrai geros. Pradedant statybomis. Kai teko imtis viešbučio statybų, drąsiai konsultavausi su savivaldybės specialistais, sulaukdavai jų patarimų, pagalbos. Net dokumentus užpildyti geranoriškai padėdavo. Savivaldybėje dirba tikrai kompetentingų žmonių komanda, savo srities specialistai.

O viešbučiui Druskininkai yra ideali vieta – čia puiki gamta, kurortą garsinantys mineralinio vandens šaltiniai, sukurta gera infrastruktūra, sutvarkytos ir tvarkomos gatvės, šaligatviai, viskas pritaikyta neįgaliesiems. Miesto veidą puošia renovuoti namai, turistus traukia ir išskirtiniai miesto objektai – vandens parkas, sniego arena, lynų kelias.

– Kas Jums svarbiausia, sukantis viešbučių versle?

– Taip jau atsitiko, kad 2013 m. sausio 12 d., per mano gimtadienį, netekau tėčio ir man teko perimti jo verslą.

Pirmiausia aš stengiuosi atkreipti dėmesį į darbuotojus, kurie pas mus dirba. Jeigu darbuotojas jausis įvertintas, tuomet tikrai pagerės ir jo rezultatai, svečių aptarnavimo kokybė. Džiaugiuosi, kad darbuotojų kaita pas mus, palyginti, nedidelė. Tiesa, kaip ir kitose įstaigose, dažniausiai trūksta virėjų.

Viešbučių versle esame nuo 2000-ųjų metų, jo pakylėjimą, po 2008 m. ištikusios krizės, pajautėme apie 2014-uosius.

Gerai, kad dirbame abu su žmona Akvile, jaučiu jos svarią pagalbą, vasaromis padeda vyresnėlis sūnus Tomas. Patys dar daug ko mokomės, tobulėjame, taikomės prie laikmečio diktuojamų sąlygų.

Kol kas daugiausia dėmesio skiriame viešbučiui, tačiau turiu ir daugiau planų. Reikia naujam gyvenimui prikelti buvusį „Gulbės“ parduotuvės pastatą.

Pirmaisiais metais dalyvaudavome turizmo parodose su Druskininkų TVIC, vėliau, įsitraukus į viešbučio rekonstrukcijos sūkurį, laiko parodoms liko mažai, teko pradėti daugiau naudotis interneto erdve, socialiniais tinklais. Keitėsi klientai ir jų poreikiai.

– Ką paprastai Druskininkuose veikiate su šeima? Kaip leidžiate laisvą laiką? Kartais tenka išgirsti, kad Druskininkai daugiau pritaikyti atvykstantiems…

– Mūsų šeima tai tikrai naudojasi Druskininkų privalumais. Vyresnysis sūnus iki studijų VGTU čia lankė krepšinio treniruotes Sporto centre, ir jam neblogai sekėsi. 

Mums patinka tiesiog pasivaikščioti po miestą, nes akį džiugina išpuoselėta aplinka. Važinėjamės dviračiais. Su mažuoju Sauliumi aplankome vaikų žaidimų aikšteles, vyresnysis Tomas vakarus leidžia – JUC.

Aš tikrai manau, kad mieste pirmiausia viskas yra padaryta mums, druskininkiečiams.

Jaunėlį sudominau motosportu, todėl su juo važiuojame pasivažinėti motociklais.

Dar labai mėgstame keliauti. Kol buvo galima. Dabar lauksime, kol vėl galėsime išsiruošti į kokią tolimesnę kelionę.

– Jums tenka gana aktyviai dalyvauti ir Druskininkų visuomeniniame gyvenime.

– Man svarbu žinoti, kas vyksta mieste, kas planuojama, kokie projektai rengiami. Norisi sužinoti viską iš pirmų lūpų. Vertingi būdavo susitikimai su Savivaldybės vadovais per mero pietus.

Aišku, man svarbu žinoti, kuo pats galiu prisidėti, kuo galiu būti naudingas miestui. Kartais gal vienas ko nors negali padaryti, bet visi, surėmę pečius, tikrai galime daug nuveikti.

Džiaugiuosi, galėdamas prisidėti prie bažnyčios atnaujinimo projekto.

Paramos prašančių irgi dažnai pasitaiko. Paremiu, pavyzdžiui, knygų leidybą, kultūros renginius. Pinigų į rankas stengiuosi neduoti, nes patirtis rodo, kad žmonės kartais gerumu ir papiktnaudžiauja.

Man priimtinas tas požiūris, kad žmogui reikia duoti meškerę, o ne sugautą žuvį…

Ir smagu, kai žmonės, kuriems padėjai, jaučiasi laimingi, pasako gerą žodį. Man svarbus grįžtamasis ryšys.

Bent kartą per metus šeima išsiruošia į tolimesnes keliones/Asmeninio archyvo nuotrauka

– Didžiausia Jūsų svajonė?

Man visada sektinas pavyzdys buvo šviesaus atminimo tėtis. Ir pačiam norėjosi būti geru, perspektyviu verslininku, siesiančiu ir pasieksiančiu užsibrėžtų tikslų.

Kalbant apie šeimą, žinoma, norisi, kad būtų sveiki ir laimingi vaikai. Kad jie teisingai pasirinktų gyvenimo kelius. Kol supras, ko nori, ko gero, jiems teks daug ką išmėginti. Sūnūs patys turės nuspęsti, ką jie nori veikti ir kuo būti. Vyresnysis Tomas  studijuoja VGTU, bet kartu jis išbando ir krašto apsaugos savanorio tarnybą. Gal save realizuos ten?

Ir norisi, kad po karantino Druskininkai kuo greičiau atsigautų. Kad laimingi ir patenkinti būtų čia gyvenantys žmonės bei atvykstantys svečiai.

Laima Rekevičienė