R. Barkauskienė: „Grįžti į Druskininkus buvo geriausias mano sprendimas“
Druskininkų savivaldybės Turizmo, komunikacijos ir kultūros skyriaus vyriausioji specialistė kultūrai Rūta Barkauskienė juokauja, kad visus jos gyvenimo planus koreguoja likimas. Nuo penkerių metų ji svajojo apie profesionalios pianistės kelią, tačiau dėl sveikatos šios svajonės teko atsisakyti. Bakalauro studijoms pasirinkusi politologiją, magistrantūrai pasirinko kriminologiją. Tačiau po studijų pagal specialybę dirbti neteko.
Nors R. Barkauskienė į gimtąjį miestą sugrįžti neplanavo, dabar ji su šeima gyvena Druskininkuose ir čia jaučiasi labai laiminga/Laimos Rekevičienės nuotrauka
Rūta išmėgino jėgas beveik visuose šalies televizijų muzikiniuose projektuose, o dabar scenoje pasirodo su solo programomis.
Išvykusi studijuoti į sostinę, mergina dievagojosi niekada negrįšianti į Druskininkus, tačiau dabar su šeima gyvena, dirba šiame kurorte ir sako, kad sugrįžti į gimtąjį miestą ir čia save realizuoti buvo bene geriausias jos gyvenimo sprendimas.
– Nuo mažens gyvenai muzikų apsuptyje, dalyvaudavai renginiuose, kuriuos organizuodavo Tavo tėtis. Bet, atėjus laikui rinktis profesiją, pasukai į politologiją, o vėliau studijavai dar netikėtesnę sritį – kriminologiją. Kodėl?
– Daugelis manęs klausia, kaip patekau į kriminologiją? Kai studijavau politologiją Vilniaus Universitete, ilgai svarsčiau, kaip galėčiau nustebinti savo dėstytojus, kurie buvo skaitę įvairiausių darbų apie politines sistemas, valdymą. Radau straipsnį apie nuteistųjų resocializaciją, pradėjau domėtis, kas tai yra. Taip atsiradau kalėjimų departamente – man reikėjo rasti būdą, kaip iš nuteistųjų paimti interviu, juos apklausti, parašyti mokslinį darbą. Ir šis darbas man pasirodė visai įdomus. Nežinau, kodėl mane patraukė tas žmonių užribis.
Man visada buvo įdomu, kodėl žmonės tampa nusikaltėliais? Kokios priežastys tai lemia? Kodėl nusikalstama keliskart iš eilės? Ir, nors šeima į mano pasirinkimą žiūrėjo keistai, magistrantūros studijoms pasirinkau būtent kriminologiją. Taigi dvejus nuostabius studijų metus gilinausi į tai, kas man tuo metu buvo labai įdomu.
Su įvairiais žmonėmis tuomet teko pabendrauti ir klausytis jų istorijų. Man įdomu buvo sužinoti, kaip jie save mato iš šalies. Beje, dažniausiai tokie žmonės niekada nepripažįsta savo kaltės – dažniausiai dėl to, kad patenka į įkalinimo įstaigą, kaltina aplinką, draugus, artimuosius, bet tik ne save.
Po magistrantūros studijų norėjau dirbti kalėjimų departamente, sėkmingai dalyvavau konkurse, tačiau tašką padėjo medicininė apžiūra. Netikau, ir man buvo pasiūlyta ieškoti darbo civiliam gyvenime.
Taigi padirbau sociologinių tyrimų srityje, su savo dėstytoja įgyvendinome įvairius projektus, darėme įvairiausias apklausas. Pavyzdžiui, apie tai, kodėl į laisvę išėję žmonės dažniausiai vis tiek grįžta į įkalinimo įstaigas, nors ten ir nėra labai patogu gyventi? Ir apie baudžiamąją teisę teko imti interviu iš įvairiausias pareigas užimančių žmonių.
Rūta ir Kęstutis – kelionių entuziastai, viena iš aplankytų salų – Maljorka/Asmeninio archyvo nuotrauka
– Iš kur pas, regis, meniškos sielos merginą atsirado tas polinkis į analitiką?
– Gal tai lėmė politologijos studijos? Tai buvo abstraktus mokslas apie labai daug visko, bet nieko konkretaus ir apčiuopiamo. Nors man dėstytojas patarė baigiamąjį darbą parengti, remiantis jau atliktomis analizėmis, bet man norėjosi viską ištyrinėti pačiai. Nenorėjau praleisti galimybės pati gyvai pakalbinti man įdomius žmones, o ne skaityti kažkieno atliktas analizes?
Studijuodama kriminologiją, nemažai bendravau su nuteistaisiais. Tie žmonės, nors ir linkę „kabinti makaronus ant ausų“, bet labai įdomių dalykų pripasakojo, galėjau pati susikurti jų psichologinius portretus.
Patikėkite, jie taip pat iš karto „perkanda“ žmogų, žino, kaip bendrauti ir patys puikiai išmano žmonių psichologiją. Studijuodama turėjau galimybę susipažinti su Lietuvoje dar netaikoma balso šifravimo sistema, kuri, mano manymu, veikia geriau už melo detektorių. Balsas geriausiai parodo, ar žmogus meluoja, ar sako tiesą.
Mokydamasi kriminologijos, įgijau labai įdomios patirties. Ir visiškai nesigailiu. Džiaugiuosi, kad ir šioje srityje yra pokyčių. Pavyzdžiui, šiandien vis garsiau kalbama apie mediaciją, bandymą susitaikyti iki teismo. Juk iki tol beveik visos bylos pasiekdavo teismą. Gal mano išsimokslinimas leistų dirbti mediatore, bet dabar tikrai nebegalvoju apie jokius kriminalus – mano galvoje sukasi mintys apie kultūrą.
– Kaip taip atsitiko, kad vieną gražią dieną nusprendei kardinaliai pakeisti gyvenimą ir iš politologijos ir kriminologijos pasukti į kultūrą?
– Manau, kad tai likimas. Jis daug kartų gyvenime mane yra apsaugojęs nuo netinkamų pasirinkimų. O kai kada, tarsi vaiką, tarsi paima už rankos ir atveda ten, kur turiu būti.
Su savo antrąja puse susipažinau taip pat visai netikėtai – mano bendrakursė vakarėlio metu pasakė: „Man atrodo, mano vienas draugas tau tiktų.“ Iš Žemaitijos kilęs Kęstutis tada gyveno Vokietijoje, todėl bendravome ilgais gražiais laiškais. Vieną dieną jis grįžo į Lietuvą. Ir liko.
Taip išėjo, kad su šeima į Druskininkus visai spontaniškai grįžome. Nors iki tol apie tai tarsi ir svajojome, vaikščiodami „Saulės taku“… Pati ne kartą esu pareiškusi, kad negrįšiu į Druskininkus. Maniau, kad jaunam žmogui tai reikštų ne progresą, o regresą… Gyvenome sostinėje, ir viskas gerai sekėsi. Bet, kaip sakoma, niekada nesakyk niekada. Vyras įkalbinėjo važiuoti į Druskininkus. O kai sugrįžau, supratau, kad geresnio sprendimo gyvenime dar nebuvau priėmusi. Smagu, kad mūsų mažoji Ugnė augo, galima sakyti, ant Nemuno kranto, kvėpavo tyru pušynų oru.
R. Barkauskienei įsiminė praėjusių metų šventė „Rokenrolo ritmu“ – visą kelią Čiurlionio gatve ji šoko rokenrolą/Laimos Rekevičienės nuotrauka
– Kaip sugalvojai dirbti Savivaldybėje, kurioje rūpiniesi kultūros sritimi?
– Kai grįžome į Druskininkus, buvau motinystės atostogose ir auginau dukrytę. Kartais kas nors pakviesdavo padainuoti. Apie darbus iš pradžių negalvojau. Bet vieną dieną, matyt, pabodo suktis tarp puodų, todėl, pamačiusi darbo pasiūlymą Savivaldybėje, nusiunčiau savo CV. Tiesa, ne į šią poziciją, kurioje dabar dirbu. Bet viskas taip susiklostė. Esu labai dėkinga žmonėms, kurie, mane pažinodami, žinodami mano būdą, nukreipė būtent čia. Dabar esu labai laiminga, susiejusi gyvenimą su kultūra. Turiu ir nuostabų darbą, ir puikų hobį, kurie man teikia malonumą.
– Kokių galimybių tau suteikia šitas darbas?
– Jis man atvėrė kelius kūrybai. Darbai, kuriuos dirbau iki tol, tokių galimybių nesuteikė – buvo daugiau analitinio pobūdžio. O čia labai daug dinamikos. Galvoje nuolat sukasi idėjos. Niekas nesikartoja. Stengiamės būti originalūs, nuolat pasiūlyti naujovių. Netrūksta ir iššūkių.
Vartome kalendorių, žiūrime, kokios datos galėtų virsti originaliomis šventėmis. Tarkime, sugalvojome, kad Druskininkuose reikia organizuoti Kinų Naujųjų metų šventę ir paleisti į dangų degančius žibintus. Pabandėme. Ir visai buvo smagu!
Įsiminė praėjusių metų šventė „Rokenrolo ritmu“. Šią temą aš ir pasiūliau. Nors iš pradžių buvo ir skeptiškai nusiteikusių žmonių, smagu, kad daugumai ji pasirodė priimtina. Todėl ir šventinė eisena buvo itin smagi – aš ir pati visą kelią Čiurlionio gatve prašokau rokenrolą! Eisenoje dalyvavę mano kolegos, Savivaldybės darbuotojai, prieš šventę repetavo, mokėsi šokti rokenrolą. Pasirodo, jie turi tiek daug potencialo! Ir smagiausia, kad tas rokenrolas patiko ir eiseną mačiusiems žmonėms.
– Rokenrolas tavo gyvenime, regis, tikrai neatsitiktinai atsirado. Juk nuo vaikystės augai muzikos apsuptyje. Abu tėvai – muzikantai, pati esi dalyvavusi ne viename muzikiniame projekte…
– Dalyvavau tikrai beveik visuose muzikiniuose projektuose, net „Eurovizijos“ konkurse. Mane susirado ispanas muzikos kūrėjas, kompozitorius, parašęs, jo manymu, gerą ir mano balsui tinkančią dainą…
Dalyvavau ir „Lietuvos balse“, „X faktoriuje“, ir „Chorų karuose“.
Iš visų konkursų man labiausiai vertingas pasirodė „Lietuvos balsas“, kuriame turėjau galimybę dainuoti, pritariant gyvai instrumentinei grupei. Ji pasirodymui suteikia originalumo, tavo pasirinktam kūriniui suteikia naujų spalvų. Dainininkui tai labai svarbu.
– Tave gana dažnai galima pamatyti dainuojančią įvairiose Druskininkų scenose. Scenoje Tu – Rūta Kotryna. O ir repertuaras – labai įvairus.
– Rūta Kotryna todėl, kad Kotryna – mano krikšto vardas. Kai ištekėjusi pakeičiau pavardę, kad būtų mažiau painiavos, prisistatinėju tik vardais.
Dainuoti pradėjau, kai laukiausi dukrytės. Mano viena pažįstama paprašė padainuoti per jos vestuves. Pagalvojau, kad mano visos dainos – lyrinės, netinka tokiai šventei. O draugė sako – turi du mėnesius išmokti linksmesnių. Iš štai – dar vienas iššūkis įveiktas. Išmokau!
Aš renkuosi kūrinius, kurie man pačiai patinka. O patinka man labai įvairi muzika – nuo sunkaus roko iki labai lyrinių baladžių. Jas labai mėgstame dainuoti kartu su Ronata Balkaitiene. Rinkdama repertuarą, visada stengiuosi sudėti jį taip, kad per koncertus žmonėms būtų smagu ir pašokti, todėl įtraukiu ir trankių dainų. Smagu, kai tavo dainos žmones „užveda“. Man gal paprasčiau – aš ir dainuoju, ir pati groju saksofonu.
– Saksofonas – Tavo slaptasis ginklas?
– Beje, saksofonas mano gyvenime irgi atsirado atsitiktinai. Paskatino tėtis, kuris yra saksofono muzikos mokytojas, pats puikiai groja. Pabaigusi Druskininkų M. K. Čiurlionio muzikos mokykloje fortepijono specialybę, pasigedau veiklos – buvau įpratusi repetuoti, groti, po mokyklos eiti į muzikos pamokas. Taigi tėtis paragino mokytis toliau – šįkart saksofono muzikos paslapčių. Šis pasirinkimas tikrai buvo geras ir teisingas.
– Tavo mama – akordeono mokytoja. Ar groji ir akordeonu?
– Nespėjau išmokti groti šiuo instrumentu. Tiesa, senelis buvo išmokęs pagroti vieną dainą – „Balandėle mana“. Bet tuo mano pasiekimai šioje srityje ir baigėsi.
– Ar niekada nebuvo minčių tapti profesionalia muzikante?
– Žinoma, buvo. Aš nuo penkerių metų žinojau, kad mokysiuosi M. K. Čiurlionio menų gimnazijoje. Bet prieš pat stojamuosius egzaminus pertempiau rankas, ir šio sumanymo teko atsisakyti. Bet muzika vis tiek liko mano gyvenime. Ir ji mane visur lydi.
Kaskart džiaugiuosi, kai galiu išeiti į sceną padainuoti ar pagroti. Sakoma, kad tie, kurie eina į sceną, yra adrenalino fanatikai – juk kaskart, išeidama, patiri jaudulį. Bet, matyt, tai man suteikia energijos.
– Gal teko ir kitur adrenalino paieškoti? Pavyzdžiui, šokti su parašiutu?
– Gal ir būčiau šokusi, nes labai norėjau, bet sveikata neleido. Tačiau esu išmėginusi parasparnius, sklandytuvus, malūnsparnius. Tiesa, dabar jie jau nebetraukia. Dabar esu atsakinga moteris ir mama.
– Jau kurį laiką gyvenate Druskininkuose. Ar spėjote įvertinti kurorto privalumus?
– Smagu, kad mano vyras – statybų inžinierius, ketinantis tapti šios srities mokslų daktaru, – rado darbą Druskininkuose, čia gali save realizuoti. Nors, žinoma, kai važiavome į Druskininkus, buvo skeptikų, kurie sakė, kad jam geriausiu atveju teks ieškoti masažuotojo darbo… O, pasirodo, Druskininkuose yra įmonė, kuri turi ką pasiūlyti tokiems specialistams.
Savo gimtajame mieste matau vien privalumus. Pradedant atstumais, kurie yra juokingi, lyginant su sostine, baigiant visa infrastruktūra. Viskas čia išpuoselėta, sutvarkyta, gražu, patogu. Ypač tai įvertinau, kai pati čia apsigyvenau su šeima. Druskininkuose tikrai gera auginti vaikus!
– Ką laisvalaikiu čia dažniausiai veikiate?
– Pirmiausia – mėgaujamės gamta. Išminti ir išvažinėti visi pėsčiųjų ir dviračių takeliai, išvaikščiotas K. Dineikos parkas. Judame ir pėsčiomis, ir dviračiais, ir riedlentėmis. Mažoji jau išmėgino visas šias priemones, nenustygsta vietoje. Tik spėk paskui ją…
Žiemą ar rudenį mėgstame aplankyti baseiną ar pirtis. Pati gal kada ir patingėčiau, bet vyras labai mėgsta. O dukrytei tik pasakyk, kad eisim į baseiną, akimirksniu stovi pasirengusi…
Mums pasisekė, kad čia turime visą palaikymo komandą – mano mamą, močiutę ir tetą, kurios padeda prižiūrėti mažąją. Gal mums dėl to ir lengviau, kad mano šaknys čia, draugai, giminės.
– Didžiausia Tavo svajonė Druskininkuose?
– Noriu ir toliau arti tą kultūros vagą. Ir nuarti ją į platesnius vandenis. Norėčiau, kad ir toliau turėčiau galimybę „pakrauti baterijas“ scenoje. Dabar esu labai patenkinta, būdama čia.
Laima Rekevičienė