Prieš Šv. Velykas – atnaujintas Druskininkų bažnyčios veidas
Tie, kas Druskininkų Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčioje lankėsi prieš keletą metų, dabar jos net neatpažintų – ji dar niekada nebuvo tokia graži, šviesi ir erdvi. Per pastaruosius metus, kunigo Vaido Vaišvilo pastangomis, bažnyčios interjeras pasikeitėte neatpažįstamai.
Tikinčiuosius ar tiesiog iš smalsumo į miesto Šventovę užsukusiuosius pasitinka atnaujintos erdvės – perdažytos, baltos sienos, naujos marmuro grindys, nauji, patogūs suolai, restauruoti paveikslai, moderni nauja klausykla, renovuota koplytėlė, modernus grindinis šildymas ir kita. Žmonės tuo stebisi, žavisi, o bažnyčios klebonas V. Vaišvilas įsitikinęs, kad kitaip ir būti negali – bažnyčia yra miesto širdis, joje turi miela būti, melstis ar tiesiog pasėdėti savo paties tyloje.
Per pastaruosius metus, kunigo V. Vaišvilo pastangomis, bažnyčios interjeras pasikeitėte neatpažįstamai / Roberto Kisieliaus nuotrauka
Šv. Velykų išvakarėse apie bažnyčios atnaujinimo idėją, jau padarytus darbus ir planus kalbėjomės su Druskininkų Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčios klebonu V. Vaišvilu.
– Vaidai, jau pirmaisiais Jūsų darbo bažnyčioje metais pokyčiai buvo akivaizdūs, bet apie tokią bažnyčią tuo metu dar niekas nė pasvajoti nedrįso. Kaip Jums gimė mintis taip kardinaliai atnaujinti miesto šventovę?
– Jau nesinori prisiminti ar kalbėti apie tai, kokios būklės buvo mūsų miesto Šventovė. Visi gerai tai pamenate. Negali miesto širdis – centrinė miesto bažnyčia – būti taip apleista, nugyventa, neprižiūrėta. Ar galime, jei tikrai mylime Dievą, Jį garbinti, žvelgiant į apšnerkštus ir irti pradėjusius šventus paveikslus? Kvėpuoti ir giedoti gražiausias giesmes pelėsių ir dar nežinia kokių kvapų erdvėje? Žvelgti į gražųjį dangų pro išpuvusius ir griūnančius langus?
Nėra net ką sakyti. Dėkoju Dievui ir kiekvienam, kad praregėjome ir pasakėme: „Atleisk mums, Jėzau, apleidome tai, kas negali būti apleista, pamiršome Tau duotus pažadus“. Ir štai mes visi kartu sutvarkėme šią mielą mūsų bažnytėlę Dievo garbei ir šlovei.
– Kaip atsirado bažnyčios atnaujinimo vizija? Kas sukūrė projektą, kaip gimė grindų raštai? Dideliems pokyčiams reikia didelių investicijų? Kaip sekėsi rinkti lėšas? Kas buvo didieji mecenatai?
– Norėčiau atsakyti labai paprastai ir kartu gal pamokančiai. Nebuvo jokių didelių mecenatų, aukas rinkome bažnyčioje, prašydami druskininkiečių paaukoti ir nebūti abejingais savo bažnyčiai. Didesnės dalies aukų, prarasdamas sveikatą, turėjau ieškoti pats.
Eini pas tuos, ką pažįsti, ir prašai: gal gali mums padėti sumokėti už tą, aną? Gal galite mums padėti? Gal gali nupirkti? Padėk! Mums nereikia tavo pinigų – nupirk arba gali padėti apmokėti už šį darbą, šią sąskaitą?
Ieškojau po visą Lietuvą. Buvo labai sunku, daugelis tikrai net nesusimąsto, kokio sunkumo akmenį reikėjo vienam pakelti. Yra viena paprasta, tikintiems žmonėms žinoma paslaptis. Reikia melstis, atliekant svarbius darbus. Reikia labai melstis! Per maldą tu esi kitoje plotmėje. Dievas mato širdį ir jos troškimus. Jeigu malda ir intencija teisinga, jis sužadina savo žmonių širdis, atveria jų akis geriems darbams. Žmogus pajaučia, kad reikia eiti ir padėti ne savo garbei, o Dievo šlovei.
Esu su visais tikinčiaisiais dėkingas kiekvienam žmogui už maldas ir pagalbą, paaukojimus, druskininkiečių solidarumą. O kas, kiek ar kaip, žinoma, parapijos pastoraciniam komitetui, Kultūros paveldui, arkivyskupijai ir tiems, kam privalu tai žinoti pagal Bažnyčios kanonų numatytą tvarką bei kitus valstybės bei bažnyčios reikalavimus.
Nenoriu, kad žmonių nuoširdus darbas ir rūpestis virstų himnu egoizmui – savęs pašlovinimui. Juk Dievas, laikui atėjus, kiekvienam iš mūsų atlygins pagal širdį.
– Bažnyčios erdves puošia ir restauruoti paveikslai. Kuo jie yra ypatingi?
– Galime pasidžiaugti, kad miesto bažnyčioje turime labai gražius, vertingus ir jau restauruotus paveikslus. Jie – labai ypatingi. Pasirūpinta gera jų apsauga ir laikymo sąlygomis.
Trys paveikslai atsirado, man klebonaujant. Tai – Lietuvos Globėjos ikona, Šv. Juozapo užmigimas ir šimto šešiasdešimties metų senumo Švenčiausios Mergelės su Kūdikiu paveikslas, tapytas sukilimo laikotarpiu.
Apie juos pasakoti galima labai daug. Jei kas norės, galėsiu, jei turėsiu laiko, pravesti ekskursiją. Visada galima ateiti ir pasigrožėti bažnyčios paveikslais, uždegti žvakutę, pabūti tyloje. Ypatingai gražu yra vakare, kai pradeda temti. Siūlyčiau visiems, kam įdomu, ateikite vakare, temstant, išeisite su nauja patirtimi.
– Ko gero, Jūsų jau nestebina susižavėję parapijiečiai ir į bažnyčią ateinantys miesto svečiai?
– Sakote „susižavėję“? Nuostabu, jei mūsų miela šventovė sukelia žavesį, ir joje miela būti, melstis, pasėdėti savo paties tyloje, išgirsti save ar Dievo švelnų kuždėjimą tau. Džiaugiuosi tuo kartu su visais.
Tikinčiuosius ar tiesiog iš smalsumo į miesto Šventovę užsukusiuosius pasitinka atnaujintos bažnyčios erdvės / Roberto Kisieliaus nuotraukos
– Net ir įprastomis darbo dieniomis bažnyčioje netrūksta tikinčiųjų, kurie renkasi į Šv. Mišias, o savaitgaliais ir švenčių dienomis jie vos telpa šventovės erdvėse. Jūs, Vaidai, pritraukiate į bažnyčią kaip magnetas – ir ne tik vyresnius žmones, bet ir jaunimą, net vaikus…
– Nežinau, jie ateina pas Jėzų… Jei traukčiau prie savęs, būtų negerai – visi kaip krikščionys dalijamės Jėzaus patirtimi. Te Jis paliečia jų širdis ir palaimina gyvenimus.
– Druskininkuose Jūs jau beveik penkeri metai, kas Jus čia labiausiai džiugina ir kas stebina?
– Gamta, ramybė, miestelio švara ir daugelio žmonių šypsenos. Čia gyvena žmonių, turinčių daug nuoširdumo, sakyčiau – net dvasinio grakštumo. Tai tikrai žavi.
Jei teisingai supratau klausimą apie tai, kas stebina, tai manęs jau niekas nebestebina. Kas gali žmogaus laukti jo neilgoje gyvenimo kelionėje? Žmogaus gyvenime būna visko – ir gero, ir negero, gražių ir nemalonių patirčių.
– Ar daug bendraminčių turite, didelio palaikymo sulaukiate?
– Aš tikrai nesidomiu, kas palaiko ar nepalaiko. Turiu daryti savo darbus, kaip kunigas. Ir man to gana. Jei ką nors daryčiau dėl palaikymų, tai tapčiau nelaisvas. Tai – ne mano charakteriui.
Jūs puikiai žinote, kad mano mąstyme nėra to „palaikykite…“
Jei viską daryčiau, kad visiems visaip įtikčiau, tai vaikščiočiau šio miesto gatvėmis, kaip koks vienas iš Indijos šventenybių apibarstytas žiedais. O per pamokslus ar pasikalbėjimus girdėtumėte tik gudrų pataikavimą, saldžialiežuvavimą ar plepalus apie nieką. Aš sakau tai, apie ką mąstau, ką galvoju, dažnai nukenčiu nuo tokio būdo.
Daug kas man patarinėja, kad būčiau mažiau atviresnis, gudresnis, sekčiau, ką sakau, kad kitų pyktį ir neapykanta užsitraukiu, kai pasakau ką galvoju. Bet tai – ne mano pasaulis. Sakyti, kad įtiktum? Gyventi, kad praslystum? Tylėti, kad neužkliūtum? Negaliu aš taip.
Tegul reaguoja kas kaip nori, aš trokštu būti laisvas Dieve. Manęs niekas niekada nemokino meluoti. Mano mama buvo savo mintyse laisva, ir aš jaučiu, kad kartais pasielgiu taip, kaip ji.
Aš galiu viską prarasti, viską atiduoti, galite viską iš manęs atimti ir nuogą, basą pastatyti gėdai ar perauklėjimui ant šaligatvio. Bet aš vis tiek saugosiu savo laisvę, kaip brangiausią perlą, gautą iš Dievo.
Aš turiu du labai brangius man šventuosius draugus. Mano draugai yra šv. Joana Arkietė (Žana d`Ark) ir šv. Pranciškus Asižietis. Labai juos myliu. Jų laisvė, atnešusi jiems patyčias ir kančią, man yra pavyzdys. Be to, velnias puola tik tuos, kurie gydo ir gelbsti kitų sielas. Taigi darau savo darbus, tarnaudamas Dievui ir miesto bendruomenei.
– Kokių planų, susijusių su bažnyčia, dar turite?
– Planų daug… Kaip žinote, prieš man ateinant, buvo perdengtas stogas. Bet darbas buvo atliktas nekokybiškai, tad kai kur stogas jau kiauras ir krenta čerpės – reikia tvarkyti. Bokštas dar reikalauja tvarkymo. Norėtųsi, kad turėtume veikiantį bokšto laikrodį, kuris puoštų mūsų miestą. Galiausiai – parapijos namų tvarkymas. Kur nepažiūrėsi, reikia sutvarkyti. Viskas tebūna Dievo valioje.
– Pasitinkame vieną iš gražiausių metų švenčių – Šv. Velykas, ko ta proga palinkėtumėte parapijiečiams?
– Nebijokite! Būkite drąsūs gyventi ir teisingi prieš Dievą. Apsigaubkite artimo meilės darbais, kad sušiltumėt, kai jus bandys lyg speigas žolę pakirsti žmonių abejingumas, smurtas ir neteisybė. Visiems linkiu jaukių Šv. Velykų ir daug Jėzaus meilės!
Laima Rekevičienė