Naujasis Ratnyčios klebonas Algirdas Šimkus: „Viešpats mus laimina kasdien, kad mes taptumėme palaiminimu kitiems“

Jau beveik du mėnesius Druskininkų Ratnyčios šv. Baltramiejaus parapijos bažnyčioje dirba naujas klebonas – buvęs Nacionalinio vėžio instituto Gailestingumo Motinos koplyčios, Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų filialo Vaikų ligoninės ir Senjorų socialinės globos namų Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės koplyčios kapelionas Algirdas Šimkus. Kunigas turi ir tarptautinės patirties – kone dešimtmetį jis dirbo Melburne, Australijoje.

Jau beveik du mėnesius Ratnyčios šv. Baltramiejaus parapijos bažnyčioje dirba naujas klebonas A. Šimkus / Ievos Dovidauskienės nuotrauka

O ateinantį sekmadienį, rugpjūčio 28-ąją, Ratnyčioje bus švenčiami šv. Baltramiejaus atlaidai, po kurių bus jaukus tikinčiųjų bendruomenės pasibendravimas.

Su naujuoju parapijos klebonu šįkart kalbėjomės apie jo darbą Ratnyčios bažnyčioje, įgytas patirtis ir tikėjimo tiesas.

– Savaitgalį švenčiami šv. Baltramiejaus atlaidai Jums bus pirmieji naujoje parapijoje. Kuo jie Jums bus ypatingi?

– Tai ir bus ypatingi tuo, kad bus pirmieji. Tai bus mano susipažinimas su parapija ir parapijiečių susipažinimas su manimi. Tiesa, per Žolinę jau įvyko, galima sakyti, generalinė atlaidų repeticija: po šventųjų Mišių buvo atlaidų pyragų ragavimas. Paskanavome, kokių pyragų mūsų puikiosios parapijietės žada patiekti per šv. Baltramiejaus atlaidus. Man atrodo, viskas pavyko pačiu geriausiu būdu. Todėl noriu perspėti visus, kas ruošiasi atvykti į atlaidus, – kelias dienas iki sekmadienio ribokite maistą, kad po atlaidų tilptų pyragai…

O kalbant rimtai, tai labai kviesčiau į bažnyčią jau šeštadienį – nuo septintos valandos čia bus šlovinimo ir adoracijos vakaras. Tiems, kas norėtų atlikti išpažintį, tai būtų idealiausias laikas. Pradžia – septintą valandą vakaro, o pabaiga neribojama – viskas tęsis tiek, kiek reikės.

– Ar daug buvote girdėjęs apie Ratnyčios parapiją, prieš čionai atvykdamas?

– Aš čia esu lankęsis prieš penketą ar šešetą metų. Buvau į svečius užsukęs pas bičiulį kunigą. Buvo pats viduržiemis. Dalyvavome Mišiose. Buvome prisirengęs be galo be krašto, bet per visas Mišias nebuvau tikras, ar iki mišių galo nenukris ausys ir nosis.

Kadangi Druskininkuose gyvena draugų tėvai, tai čionai pradėjau važinėti nuo kokių dvidešimties metų. Ir man tas kraštas yra truputėlį pažįstamas. O kai prieš porą metų lankiau bičiulį vienoje Druskininkų sanatorijoje, bevaikščiodamas po miestą, nejučiomis pagalvojau, kad čia yra ta vieta, kurioje aš norėčiau gyventi. Ir štai – viskas išsipildė, dabar gyvenu čia.

Per Žolinę, po šventųjų Mišių parapijietės pademonstravo, kokių pyragų žada patiekti per šv. Baltramiejaus atlaidus / Ievos Dovidauskienės nuotrauka

– Kokia buvo Jūsų pažintis su Ratnyčios tikinčiaisiais?

– Šiandien yra prasidėjusi tik aštuntoji mano buvimo čia savaitė. Kelių parapijiečių vardus jau žinau. Dabar yra mūsų susipažinome pradžia.

– Kartais būna svarbus pirmasis įspūdis, pajautimas…

– Bet ir tam reikia daug laiko. Aš esu įspėjęs visus – atleiskit, jeigu klausiu kelis kartus jūsų vardų, jeigu neprisiminsiu jų iš karto. Tai yra absoliučiai natūralu ir normalu. Praeina pusmetis ar metai, kol pradedi pažinti žmones. Žinoma, kai kuriuos veidus įsimeni iš karto, kitiems reikia daugiau laiko. Bet viskas jau yra prasidėję. Vyksmas vyksta.

– Kokia buvo Jūsų pirmoji žinia parapijiečiams?

– Tai buvo jau senokai – beveik prieš 8 savaites. Aš net nepamenu, kokia buvo Evangelija, apie ką buvo pamokslas. Bet viena dalykas įstrigo, ir, manau, tas leitmotyvas lydės ir toliau. Nežinau, per kurias Mišias – pirmas ar antras – prieš palaiminimą sakiau – Viešpats mus laimina kasdien, kad mes taptumėme palaiminimu kitiems. Tai aš galvoju, kad mano programa minimum ir programa maximum telpa šitame viename sakinyje.

– Ar, prieš atvykstant į Ratnyčią, Jums teko dirbti kitose parapijose?

– Iš tiesų mano darbinė biografija yra gana trumpa. Po kunigystės šventimų prieš daugiau kaip dvidešimtmetį pusantrų metų teko dirbti Vilniaus Šv. Teresės bažnyčioje ir Aušros Vartuose. Vėliau beveik dešimt metų dirbau Australijoje, iš jos sugrįžęs, beveik tiek pat laiko dirbau Nacionaliniame vėžio institute. Tuo pat metu dar Betzatos neįgalių žmonių bendruomenė, senelių prieglauda, vaikų ligoninė.

– Įgijote neįkainojamos patirties?

– Bet čia yra Dievo dovana. Kaip sakoma Šventame Rašte: „Dovanai gavote, dovanai ir duokite, ir džiaukitės“. Manęs kunigai anksčiau labai gailėjo ir klausė, ko esu prisidirbęs, kad mane paskyrė į ligoninę? Sakiau, kad aš pats to norėjau.

– Ir kokia yra kunigo misija būtent tose įstaigose, kurias minėjote? Kartais iš tikrųjų Jūs turbūt esate tas, kuris daugiausia to tikėjimo ir jėgų suteikia. Matote ir kūdikius, ir senelius, esančius vienodai beviltiškose situacijose…

– Bet tada lygiai taip pat supranti, kad ir jaunas, ir senas, tiek gyvensiantis, tiek mirštantis, yra Dievo rankose. Kartais per išsiblaškymą mums gali atrodyti, kad mes apie Dievą daug suprantame, daug išmanome, daug žinome ir esame patys sau labai nuostabūs Jo akivaizdoje. Bet gyvenimas rodo, kad nuostabumas – tik Dievo. Ir mes galime tiktai šauktis Jo pagalbos.

Kai pradėjau dirbti ligoninėje, prasidėjo Gavėnia, atėjo Velykos. Ir štai Didžioji Savaitė, Jėzaus malda ant Alyvų kalno: „Tėve, jeigu nori, šita taurė pro mane gali praeiti negerta.
Bet tebūnie ne mano, o tavo valia“.

Tada supratau – „ Tėve mūsų“ yra ilgasis maldos variantas, o trumpasis – „Tėve, tebūna ne mano, o Tavo valia“…

– Ir tada ateina suvokimas, kad viskas Viešpaties rankose?

– Tikrai taip. Ir mūsų bėdos kyla ne dėl to, kad esame kokie nors niekšai, o to dėl, kad mes bandome Dievui nurodinėti, ką Jis mums turėtų padaryti. Ir po to, užuot pastebėję, kaip jis mums bandė padėti ir padarė tai daug geriau, nei mes prašėme, pradedame pykti ir grūmoti Dangui – esą mums davė ne tai, kaip mes įsivaizdavome, ką Dievas turėtų padaryti. Man atrodo, kad tai yra didžioji mūsų bėdų dalis.

– Kas Jus atvedė į kunigystę? Kada supratote, kad tai yra Jūsų kelias?

– Aš manau, kad tas viskas prasidėjo dar maištingoje paauglystėje. Buvau trylikos ar keturiolikos metų, kai Velykų rytą tėvams pareiškiau, kad į bažnyčią nevažiuosiu, nes ten nieko nesuprantu, man ten nuobodu, be to, smirda. Reikia nepamiršti, kad Mišios būdavo laikomos anksti ryte ir dar lotyniškai.

Šiandien man atrodo, kad čia ir buvo pašaukimo pradžia. Aišku, tąkart kilo baisus „Velykinis“ skandalas, bet Viešpats tą priėmė ir leido man ieškoti savojo kelio tiek, kiek širdis geidė.

Prieš kunigų seminariją beveik dešimt metų dirbau televizijoje. Tada Lietuvoje lankėsi popiežius Jonas Paulius II. Prisimenu, popiežiaus atvykimo dieną Katedroje giedojome Mišparus. Tąkart teko pamatyti Joną Paulių iš labai arti. Ir tada pagalvojau – tokiu kunigu gal ir aš norėčiau būti.

Ir kitas dalykas. Dar tarybiniais laikais tokios draugės vis nusiveždavo į Paberžę pas Tėvą Stanislovą. Dažnai ten važinėjome. Vėlgi Tėvas Stanislovas savo pačia esybe, savo pačiu buvimu darė nepaprastą įspūdį.

Ratnyčios bažnyčioje jau atsirado erdvė vaikams / Ievos Dovidauskienės nuotrauka

– Kaip jūs įsivaizduojate, koks turėtų būti kunigas ir kaip jums pavyksta tos siekiamybės pasiekti?

– Man labai patiko latvio A. Kalnozolo romano „Mane vadina Kalendorium“ epigrafas: „Dievas ateina pas tave apsimetęs tavo gyvenimu“. Tai ir yra visa esmė – reikia gyventi, reikia būti. Reikia būti su žmonėms, jiems tarnauti. Aš ir po šiai dienai nemėgstu nei kunigų, nei pasauliečių, kurie aiškina vieni kitiems, kad reikia eiti į bažnyčią, eiti išpažinties, kalbėti rožančių… Ir kartoja daugybę kitų „Reikia“… Kai manęs paklausia, ar reikia, atsakau – ne, nereikia. Nes į Bažnyčią žmogų atsiveda Dievas, o ne mūsų „Reikia“. Mes visi esame augimo procese. Mes visi augame, mus visus Viešpats augina. Tiktai mes esam skirtinguose supratimo stadijose, turime skirtingų patirčių, esame įvairiuose lygiuose.

Čia yra esmė, ir visai nesvarbu, kad aš Ratnyčios klebonas, o tamsta laikraščio žurnalistė. Mes vis tiek esame tos pačios „mokslo įstaigos“ žmonės. Tik svarbu nepamiršti, kad nesi koks nors ypatingesnis, nereikia susireikšminti, nes tada bėdos ir prasideda.

– Ar Ratnyčios bažnyčia taip pat, kaip Druskininkų, bus atvira žmonėms visą dieną?

– Manau, kad bažnyčia yra mūsų namai, ir ji turi būti atverta žmonėms, kad jie čionai galėtų užsukti tada, kai jiems to reikia. Neseniai važinėjau po Lazdijų kraštą, kuris man, kaip žemaičiui nepažįstamas ir dėl to įdomus. Deja, bet kai kurių bažnyčių teko tik rankenas pabučiuot… Žinoma, galima suprasti, kodėl jos užrakintos  – esą aplinkui pilna niekšų, žmogžudžių ir vagių…

O Ratnyčios bažnyčia yra atvira. Tik kai būna labai karšta, uždarau duris, kad iki vakaro neprikaistų ir per Mišias žmonės turėtų kuo kvėpuoti. Kai oras atvės, taip pat nelaikysime atvirų durų, bet vidun žmonės vis tiek galės patekti.

– Kokį įspūdį Jums paliko darbas Melburne?

– Dabar, mums kalbantis Ratnyčioje, atrodo, kad tai buvo prieš penkis gyvenimus… Ten buvo daug gerų dalykų. Juk lietuviai visur yra lietuviai – ir Ratnyčioje, ir Vilniuje, ir Melburne. Turbūt visur yra žmonių, kuriems svarbus tik, pavyzdžiui, šv. Velykų sekmadienis, o Didysis Velykų Tridienis jiems tarsi tuščias laiko gaišimas…

Kol kas ta australietiška patirtis dar nesiduoda įvelkama į žodžių rūbą. Gal turi praeiti daugiau laiko? O gal tą patirtį tiesiog užgožė darbas ligoninėje?

– Ar sunku šiais laikais būti klebonu? Koks turi būti kunigas, kad pritrauktų į bažnyčią jaunimo?

– Aš tikrai nematau didelės bėdos, kad jaunimas neina į bažnyčią. Ir mane, vos čia atvykusį, įspėjo – klebone, pas mus mažai jaunimo. Bet tai nėra mano siekiamybė. Norės, ateis. Arba ateis, kai bus vyresni.

Aš nesureikšminčiau jaunimo buvimo bažnyčioje, kaip kažkokio ypatingo gėrio. Man svarbu čia matyti ir daug garbaus amžiaus žmonių. Manau, kad būtent jiems reikia skirti daugiau laiko, daugiau dėmesio ir širdies šilumos. Nors nenorėčiau skirstyti parapijiečių pagal jokias amžiaus kategorijas – visi esame parapijiečiai, bet senoliams norėčiau skirti ypatingesnį dėmesį.

Ir labai džiaugiuosi, kad viena iš pirmųjų bažnyčioje paminėtų dienų buvo liepos pabaigoje popiežiaus paskelbta Pasaulinė pagyvenusių ir senelių diena. Po jos man kilo šiokių tokių minčių ir sumanymų ateičiai.

Kaip jau minėjau, mes visi esame toje pačioje Tikėjimo mokykloje, tik gal sėdime skirtinguose suoluose.

O dėl jaunimo – nenorėčiau, kad bažnyčia taptų tik pramogų centras. Tikrai ne tokia bažnyčios misija.

– O kokia?

– Mes visi keliaujame Dangun. Popiežius Pranciškus, kalbėdamas vienoje savo katechezėje apie senuomenę, sakė: „Mūsų gyvenimas šioje žemėje yra nelyginant žmogaus sprendimas tapti vienuoliu. Jam tenka praeiti noviciatą – „naujokyną“, pereiti paruošiamąjį laikotarpį. Taigi gyvenimas žemėje ir yra mūsų noviciatas – mes ruošiamės Dangui. O bažnyčios misija yra, manding, tai priminti ir padėti žmogui atpažinti Amžinojo gyvenimo ženklus. Ir dar popiežius Pranciškus sako, kad laimė yra duona, kurią mes valgome kartu. Todėl svarbi ir bendrystė bažnyčioje, prisimenant, kad esame kartu su Kristumi – per Jį, su Juo ir Jame.

– Ratnyčios bažnyčioje veikia ir „Džiugučių“ bendruomenė.

– Tai yra mūsų parapijos dalis, dar nelabai spėjau su jais susipažinti, nes čia esu dar tik 8 savaites. Puiku, kad jie yra. Labai gerai, kad yra žmonių, kurie rūpinasi vaikų laisvalaikiu ir užimtumu. Labai džiaugiuosi „Džiugučiais“, bet lygiai taip pat džiaugiuosi kiekvienu parapijos žmogumi, kurį pamatau bažnyčioje sekmadieniais per Mišias arba bet kurią kitą savaitės dieną. Džiaugiuosi ir tais, kurie ateina bent jau Krikšto pažymėjimo. Tai jau yra proga bent kelių minučių gyvam kontaktui.

– Kiekvienas žmogus, atėjęs dirbti į naują vietą, turi planų, žada naujovių. Kokie būtų Jūsų planai? Kiek teko girdėti, Ratnyčios bažnyčioje jau atsirado erdvė vaikams, bibliotekėlė…

– Iš tikrųjų aš čia niekuo dėtas. Parapijiečiai paklausė – ką mes darysime su vaikais ir kaip juos užimsime per Šv. Mišias? Gal reikėtų jiems įrengti kokį kampelį bažnyčioje, vaikišką erdvę? Pasakiau, kad kol kas galime nusipirkti kilimą ir padėti ką nors tokio, kad mažieji galėtų piešti, spalvinti, žaisti ir turėtų savo kampelį. Kadangi yra didelė erdvė tarp altoriaus ir pirmosios suolų eilės, kampelis vaikams skirtas būtent ten. Mano nuopelno čia nėra absoliučiai jokio – tik leidau parapijiečiams pasirūpinti savo vaikais.

Gal galėjau neleisti, bet manęs vaikai bažnyčioje niekada nenervino. Niekada nebandžiau jų auklėti ar barti. Prieš nieką negalima kelti balso, juolab – rėkti. Net ant šuns negalima kelti balso.

Aš buvau labai teisingai auklėjamas. Esu kilęs iš kaimo. Ir kartą nemenkai gavau lupti. Nepamenu, kaip mūsų karvė tąsyk atsidūrė burokų darže, juos trypė ir ėdė. Man buvo liepta ją iš ten išvaryti. O aš pagaliu apvanojau jai šonus „už blogus darbus“. Mama viską stebėjo. Ir po to pats nuo jos gavau lupti. Mama sakė: „Čia ne bausmė tau, o kad žinotum, kad karvei irgi skauda.“

O kalbant apie planus, juokauju: „Kadangi parapija yra šv. Baltramiejaus, tai reikia gyventi ir dirbti taip, kad parapijiečiai gyvam kailio nenudirtų…“ Kaip manote, kas yra tikrasis klebonas šioje parapijoje? Jėzus Kristus. O mes čia esame tik indeliai ir įrankėliai. Ir turime daryti viską, ką išgalime.

– Ar reikėtų tikėtis „revoliucijų“?

– „Revoliucijų“ visada riekia tikėtis. Ir jas mes turime daryti kasdien. G. Čestertonas labai gražiai apie tai rašė: „Mes turime kelti revoliucijas, nes, norint, kad baltas namas išliktų baltas, mes jį turime nuolat perdažyti baltais dažais „perdažyti“ – reiškia daryti „revoliucijas“…

Ir mes turime kelti „revoliucijas“. Tik ne parapijoje, o nuosavoje širdyje. Kad išliktumėme krikščionimis, išliktumėme žmonėmis, būtume pakantūs ir geri vieni kitiems. Kad neužrūstėtumėme nei kaimynų katino, nei Viešpaties Dievo.

– Ko palinkėtumėte žmonėms, kurie sekmadienį ateis į Šv. Baltramiejaus atlaidus, kuriais yra garsi Ratnyčios parapijos bažnyčia?

– Prašykime, kad Viešpats atleistų mums mūsų netobulumus. Prašykime, kad mus palaimintų, kad mes galėtumėme būti palaiminimu kitiems.

Laima Rekevičienė