L. Gardziulevičienė: „Socialinius projektus įkvėpė asmeninė patirtis“

Prieš keletą metų iš Lazdijų į Druskininkus persikrausčiusi Lauros ir Edgaro Gardziulevičių šeima mūsų mieste surado daugybę galimybių profesiniam tobulėjimui ir socialinių projektų įgyvendinimui. Šeima augina du sūnus – septynerių Gabrielių ir dešimtmetį Kajų. Būtent vyresnėlį Kajų, nuo gimimo turintį negalią, jo mama Laura vadina likimo dovana. Augindama neįgalų vaiką ir puikiai suprasdama, ką išgyvena tokius vaikus turinčios šeimos, moteris Druskininkuose aktyviai įsitraukė į socialinę veiklą, įgyvendina šios srities projektus ir yra asociacijos „Padėkime vaikams“ vadovė. Lauros galvoje nuolat sukasi įvairiausios idėjos. Ji džiugina pozityvumu bei veiklumu, aplinkinius taip pat pastūmėja daryti gerus darbus ir neprarasti optimizmo.

Pati augindama neįgalų vaiką ir puikiai suprasdama, ką išgyvena tokius vaikus turinčios šeimos, L. Gardziulevičienė Druskininkuose aktyviai įsitraukė į socialinę veiklą, įgyvendina šios srities projektus/Ievos Dovidauskienės nuotrauka

– Laura, apie Jūsų veiklą Druskininkuose daug kas yra girdėjęs, bet pirmiausia – susipažinkime. Kur esate gimusi, kuo svajojote būti, kai buvote vaikas? Kur mokėtės?

– Gimiau ir užaugau Lazdijuose, ten baigiau mokyklą. Po mokyklos studijavau viešąjį administravimą Kauno technologijos universitete, įgijau bakalauro diplomą. Vėliau tęsiau studijas Mykolo Romerio universitete, įgijau Viešojo administravimo ir Socialinio darbo magistro diplomus. Pasirodė, kad socialinis darbas ir yra mano širdies kelias. Teko daug nueiti, kol jį radau. Atradau veiklą, kuri artima mano širdžiai, man patinka.

Kai buvau maža, norėjau būti mokytoja, kaip ir dauguma bendraamžių. Vasaros ir kitas mokyklos atostogas praleisdavau kaime pas senelius, mus siejo ypatingas ryšys.

Paauglystėje nebuvau tas geras vaikas, gal net sudėtingas – mėgau prieštarauti, maištauti. Tik vyresnėse klasėse suvokiau, kad, norėdama studijuoti universitete, turiu pradėti stengtis gerai mokytis.

Bet visada buvau aktyvi, lankiau šokių būrelį. Daug dėmesio skirdavau draugams, kartais – daugiau, negu mokslams.

Laura brangina drauge su šeima – vyru Edgaru ir sūnumis Kajumi bei Gabrieliumi – praleistą laiką/Asmeninio archyvo nuotrauka

– Kaip atsidūrėte Druskininkuose ir kokių veiklos galimybių čia atradote?

– Gyvenome Lazdijuose, bet atėjo toks metas, kai gyvenimas pareikalavo pokyčių. Mūsų sūnui Kajui, turinčiam sunkią negalią, atėjo metas eiti į mokyklą. O Lazdijuose jo tolesniam ugdymui nebuvo sąlygų. Svarstėme persikraustyti į kitą miestą ir ieškojome, kur būtų geriausia sūnui. Taip jau sutapo, kad vyras Edgaras pradėjo ieškoti darbo ir jį surado Druskininkuose. Pusė metų jis dar važinėjo iš Lazdijų į Druskininkus, o vėliau, susiradę būstą, čionai persikėlėme visi. Žinoma, pirmiausia galvojome apie Kajaus poreikius, o šitame mieste visa socialinė aplinka tikrai puikiai pritaikyta neįgaliems žmonėms. Be to, čia yra vaikų sanatorija „Saulutė“, visos reabilitacijos paslaugos. Ir pats miestas man atrodė labai patrauklus, nors iki tol jis atrodė kaip nepasiekiama svajonė.

– Socialinėje erdvėje esate pasidalijusi, kad Jūs su Edgaru šeimą sukūrėte per šv. Valentiną – vasario 14 dieną?

– Susituokėme prieš 11 metų. Pamenu, kad toji vasario 14-oji buvo labai snieguotą sekmadienį – snigo didelėmis snaigėmis. Abu su Edgaru dirbome Lazdijų savivaldybėje. Niekam nebuvome nieko sakę, aš tuo metu laukiausi. Ir kaip nustebome, kai atvažiavę tuoktis į prie Dusios ežero esančią koplyčią, pamatėme daugybę pasveikinti atvykusių kolegų…

– Esate labai romantiški, jei tuokėtės įsimylėjėlių dieną?

– Galbūt nebuvome labai įsigilinę į tos dienos reikšmę. Žinojome, kad tai – Meilės diena, ir tai mums buvo labai svarbu.

Tiesa, mūsų pažintis nebuvo labai romantiška. Aš dirbau Lazdijų savivaldybės Architektūros skyriuje, antrame aukšte, o Edgaras – pirmame aukšte esančiame Investicijų skyriuje. Tuo metu buvo svarstomas Lazdijų savivaldybės Bendrasis planas. Teko dažnai vaikščioti iš pirmo į antrą aukštą, nemažai bendrauti. Taip ir prisibendravome…

– Kas, Jūsų manymu, yra gerų šeimos tarpusavio santykių pagrindas?

– Manau, kad svarbiausias yra tobulėjimas – šeimos, santykių, kiekvieno žmogaus atskirai ir šeimos kartu. Svarbu ieškoti sąlyčio taškų, bendrų sprendimų, kompromisų, nebijoti iššūkių. Nereikia bijoti pripažinti, kad ką nors darai blogai. Reikia lankstumo, noro keistis. Būtina mokytis priimti kitą žmogų tokį, koks jis yra, o ne stengtis jį „tobulinti“. Juk žmogus negali būti toks pat, koks esi tu. Juk mes augame skirtingose šeimose, puoselėjame skirtingas socialines vertybes. Svarbu, kad per gyvenimą eitume dviese! O tas kampų „nugludinimas“ yra tikrai didelis darbas.

– Jūsų vyresnėlis sūnus Kajus paskatino pačią įsitraukti į socialinę veiklą ir šios srities projektus. Ko gero, ne veltui sakoma, kad į bėdą patekusį geriausiai supras ir atjaus tas, kuris pats yra išgyvenęs vieną ar kitą problemą?

– Tikrai taip. Kol gyvenome Lazdijuose, įgyvendinome vos vieną projektą – susitikimą Metelių regioniniame parke vaikus su negalia auginančioms šeimoms. O kai atsikraustėme į Druskininkus, čia atsivėrė daugybė galimybių. Pamenu pirmąjį susitikimą Savivaldybėje su nevyriausybinėmis organizacijomis. Mus ten tiesiog skatino imtis iniciatyvos, kurti projektus. Sulaukus tokio palaikymo, atsirado daugiau pasitikėjimo ir noro ką nors prasmingo nuveikti.

Žinoma, aš numanau, kokios pagalbos reikia neįgalų vaiką auginančiai šeimai, ko reikia pačiam vaikui, todėl ir veiklos gimsta iš asmeninės patirties.

L. Gardziulevičienė savo žiniomis ir asmenine patirtimi dalijasi su bendruomene/Asmeninio archyvo nuotrauka

– Jums teko prisidėti ir prie Druskininkų savivaldybėje Europos socialinio fondo ir Druskininkų savivaldybės lėšomis įgyvendinamo projekto „Kompleksinės paslaugos Druskininkų savivaldybės šeimoms“. Kuo jis išskirtinis?

– Tai – tikrai svarbus ir naudingas projektas, kuriantis labai didelę pridėtinę vertę ir pačiai bendruomenei, ir šeimoms. Žmonės gali sulaukti nemokamos psichologo konsultacijos, įvairių mokymų tėvams, kurių iš tikrųjų labai reikia. Kartais mums atrodo, kad daug išmanome, bet pasirodo, kad raliai nieko nežinome. Juk universitete galima įgyti įvairių specialybių, o būti tėvais išmoko tik gyvenimas – niekas kitas to nemoko.

– Esate asociacijos „Padėkime vaikams“ vadovė. Kada ir kodėl Jums kilo mintis įgyvendinti socialinės veiklos projektą, kurio tikslas – pagalba savivaldybėje augantiems negalią turintiems vaikams ir jų šeimų nariams? Kokią pagalbą teikia ši asociacija?

– Kai atvažiavau į Druskininkus, prasidėjo bendradarbiavimas su vietos savivalda, atsirado tėvų, kurie augina vaikus su negalia ir nori sukurti jiems ką nors naudingo. Suradus tokią bendrystę, gimė Dienos centro veiklų idėja, taip pat – savanorystės. Kadangi esu baigusi socialinio darbo studijas, žinau, kad neįgalius vaikus auginančios šeimos išgyvena labai įvairius etapus. Ir jiems svarbi galimybė sulaukti pagalbos, tarpininkavimo paslaugų. Norisi, kad būtume tarsi atrama tokioms šeimos. Kad jie galėtų čia gauti visą jiems reikalingą informaciją.

Pagrindinė asociacijos „Padėkime vaikams“ veikla – Dienos centras, skirtas visiems bendruomenės vaikams. Manau, jis ypatingas tuo, kad jame dirba nuostabios užimtumo specialistės Monika Mažonaitė ir Ieva Dovidauskienė. Tik nuo žmonių požiūrio, vertybinių nuostatų priklauso sėkminga veikla, paremta įtraukios aplinkos principu.

Mes, tėvai, auginantys specialiųjų poreikių turinčius vaikus, norime, kad jie turėtų draugų, kaip ir jų bendraamžiai, pagal galimybes dalyvautų įvairiose veiklose – sportuotų, šoktų, pieštų.

Mūsų atžaloms svarbu būti tarp bendraamžių, turėti draugą, kuris bendrautų ar, esant reikalui, jam padėtų. Tėvai to bendravimo niekada neatstos. Įprastai ypatingiems vaikams sunku susirasti draugų savo aplinkoje, o Dienos centras suteikia tokią galimybę. Labai džiaugiuosi, kad pagal galiojančius teisės aktus Dienos centrą gali lankyti visi bendruomenės vaikai.

– Dar ne taip seniai negalią turinčių žmonių, sėdinčių vežimėliuose, gatvėse nematydavome. Tėvai tarsi slėpdavo savo vaikus nuo aplinkinių ir jausdavosi nesmagiai. Net ir praeiviai gatvėje pasimesdavo, pamatę neįgalų žmogų…

– Ir dabar yra įvairių šeimų patirčių. Vieni ieško pagalbos, kiti užsisklendžia ir patys vieni išgyvena. Bet ta stigma dėl neįgalaus vaiko tebėra gaji. Ir tyrimai rodo, kad tėvai dar patiria tarsi nepatogumo jausmą. Juk kai augini neįgalų vaiką, tau reikia daugiau paslaugų, įvairesnės pagalbos, todėl dažnai beldiesi į įvairių įstaigų duris, pildai įvairius prašymus. Nenuostabu, kad tada tėvai pasijaučia prašytojais ir net jaučiasi dėl to kalti.

Vaikai su negalia dažnai gyvena savame pasaulyje, o tai trikdo aplinkinius. Pastebime, kad žmonės pasimeta, pamatę kitokį vaiką. Ir tai natūralu, nes ne visų aplinkoje yra žmonių su negalia. Tą jaučiantys tėvai vėl patiria nepatogumo jausmą. Tam, jog visiškai priimtum negalią, manau, dar reikia stiprinti patį pagalbos mechanizmą, kad tėvams būtų lengviau įveikti visus iškilusius sunkumus. Ypač – pradinėje stadijoje pasitaikančias krizes, patį vaiko negalios priėmimą ir susitaikymą su ja.

Tyrimai rodo, kad kai kurie tėvai vaiko negalią priima kaip duotybę, pakeičiančią jų pasaulėžiūrą. Tą patį galiu pasakyti ir apie save – Kajus, manau, ne šiaip sau į mūsų šeimą atkeliavo. Jeigu ne jis, tiesiog nebūtume tokių veiklų vykdę.

– Esate sakiusi, kad šeimoje svarbi ne tik tėvystė, bet ir partnerystė, o tėvai turėtų suvokti, jog, gimus kitokiam vaikui, gyvenimas nesibaigia. Vaikai laimingi bus tik tuo atveju, jei laimingi bus tėvai.

– Vaikas su negalia, be abejo, šeimai yra išbandymas. Ir labai svarbu, kaip tu jį sugebi įveikti. Stengtis turėtų abu tėvai, nes lengviausia, manau, išeiti ir palikti – dažniausiai mamą – su neįgaliu vaikeliu. Bet džiaugiuosi, matydama, kad ir gatvėje, ir sanatorijose  – vis daugiau tėčių, besirūpinančių tokiais vaikais. Panašu, kad situacija keičiasi ir gerėja. Juk iš tikrųjų partnerystė yra labai svarbi. O dažniausiai, gimus neįgaliam vaikui, mama labai daug dėmesio skiria būtent jam, daug laiko praleidžia sanatorijose, gydymo įstaigose. Vyrui dėmesio tenka mažiau. Todėl tokiai šeimai labai svarbi ir pagalba iš šalies, kad jie lengviau įveiktų sunkumus.

Kai gimsta vaikas su negalia, manau, svarbi visų šeimos narių – brolių, sesių, senelių – pagalba, jų palaikymas. Gal kartais jie galėtų prižiūrėti vaiką, kad jo tėveliai turėtų galimybę rasti laiko ir vienas kitam, kur nors kartu išeiti?

Kol vaikas mažas, jį prižiūrėti lengviau. Kai paauga, reikia ir fizinių jėgų, kad galėtum juo pasirūpinti. Tada praverčia ir socialinių paslaugų teikimas – Dienos centro ar panašių. Neįgalių vaikų tėvams svarbi kiekviena galimybė pailsėti, sveikata, emocinis atsparumas. Daugelis iš jų svajoja tiesiog išsimiegoti, nes prie vaiko su negalia keltis reikia nuolatos, ne tik tada, kai jis būna kūdikis.

Mums padeda ir jaunėlis, septynerių Gabrielius. Stengiamės, kad jis nejaustų naštos, neapkrauname jo vaikystės rūpesčiais. Bet norime, kad jis nesišalintų padėti. Nors Kajus beveik nekalba, su broliu puikiai komunikuoja. Juos sieja broliški santykiai, nesvarbu, kad fizinės galimybės ribotos. Jie sugeba ir susipykti, ir susitaikyti.

Mūsų Kajus lanko „Saulės“ mokyklos specialiąją klasę. Kadangi Dienos centras veikia šioje mokykloje, po pamokų jis ten praleidžia laiką. Jam labai svarbūs šalia esantys žmonės, svarbu, kaip jie jį priima, kaip sugeba su juo komunikuoti. Jam 10 metų, todėl jis nori draugauti su savo amžiaus vaikais, žaisti su jais, kiek sveikatos galimybės leidžia. Jam svarbu būti tarp žmonių, dalyvauti renginiuose, šventėse.

– Papasakokite apie asociacijos „Padėkime vaikams“ atstovų įgyvendinamą dar vieną projekto veiklą, pavadintą „Ypatinga draugystė“.

– Savanorystė prasidėjo kartu su socialinės veiklos projektu 2017 metais, ji buvo finansuojama Savivaldybės lėšomis. Kvietėme jaunuolius bent valandą per savaitę tapti vaiko su negalia draugu. Reikėtų pamatyti tų vaikų džiaugsmą, kai pas juos kažkas atėjo ir jie surado draugų!

Savanoriavo dvi sesės – Gabrielė ir Giedrė. Jos, ir baigusios „Saulės“ mokyklą, vis parašo ir teiraujasi, kaip vaikai gyvena. Viena mergina, Gabrielė Akstinaitė, labai susidomėjo savanorystės idėjomis ir sėkmingai savanoriavo Druskininkų JUC pagal Jaunimo savanoriškos tarnybos programą. Manau, kad savanoriai tikrai supranta, kokia prasminga ir reikalinga jų veikla vaikams su negalia.

Norėjosi plėtoti savanorystės veiklą toliau. Padrąsinimo ir paskatinimo sulaukėme iš tuomečio Druskininkų savivaldybės jaunimo reikalų koordinatoriaus Juozo Kazlausko. Jis mus paragino tapti akredituota savanorišką veiklą vykdančia organizacija, galinčia organizuoti jaunimo savanorišką tarnybą mūsų savivaldybėje. Jaunuoliai nuo 14 iki 29 metų gali atlikti jaunimo savanorišką tarnybą priimančioje organizacijoje, o tai yra 40 valandų savanorystės per mėnesį. Šioje programoje savanorius lydi mentoriai, kurie padeda reflektuoti, įsivertinti kompetencijas. Man iš tiesų atrodo, kad tai yra labai prasmingas dalykas, sparčiai populiarėjantis Lietuvoje. Šią programą kuruoja Jaunimo reikalų departamentas, su kuriuo labai smagu bendradarbiauti. Labai svarbu, kad mūsų veiklą labai palaiko Druskininkų savivaldybė ir jos vadovai.

– Jūs tiek daug savęs kitiems išdalijate, kur semiatės stiprybės?

– Pastebėjau, kad karantino metas išmokė nubrėžti ribas ir pajausti savo žmogiškųjų resursų galimybes. Laisvadieniais man labai patinka būti gamtoje. Kartais paskaitau gerą knygą, pažiūriu puikų filmą. Jeigu turėdavau galimybę – kai iki karantino dar buvo galima, susitikdavau su draugėmis. Su nostalgija prisimenu SPA procedūras, kurios tikrai padėdavo atsigauti. Viskas priklauso nuo to, kaip jaučiuosi ir kiek būnu pavargusi. Kartais tiesiog užtenka ramiai pagulėti ir nieko neveikti. Ir svarbiausia – savęs „negraužti“ dėl to…

– Kas Jums suteikia didžiausią džiaugsmą?

– Būna smagu, kai neturime jokių papildomų iššūkių. Gera, kai matau, kad kažkam padėjau, suteikiau džiaugsmo. Kartais džiaugsmas būna gerai išsimiegoti ar skaniai pavalgyti. Būna dienų, kai džiaugiesi mažais dalykais. Einu į darbą, grožiuosi gamta ir jaučiu, kaip širdis džiaugiasi. Apima toks pilnatvės jausmas! Nors net nežinau, dėl ko tai vyksta… Man atrodo, net nereikia, kad kas ypatingo atsitiktų. Reikia išmokti būti čia ir dabar, džiaugtis kiekviena akimirka.

– Kokių profesinių ir asmeninių svajonių turite?

– Labiausiai norėtųsi nenustoti tobulėti – tai man labai svarbu. Norėčiau toliau eiti savo širdies keliu ir dirbti socialinėje srityje, daryti tai, kas man patinka ir reikalinga kitiems žmonėms. Man labai svarbūs ir žmonės, su kuriais aš dirbu, mūsų komanda. Svarbus pasitikėjimas, bendra veikla. Noriu tai išsaugoti.

Norėčiau kuo daugiau laiko praleisti kartu su vyru. Iki karantino turėjome tradiciją – kiekvieną antradienį dalyvaudavome proto mūšiuose. Turime nuostabius kaimynus – Angelę ir Alvydą bei Ireną su Vytautu, kurie visada pasiūlo pagalbą, vaišina pyragais. O tais antradieniais mūsų gerieji kaimynai prižiūrėdavo vaikus. To dabar labai trūksta.

Laima Rekevičienė