Aldona Lukšienė: „45-eri metai savivaldybėje. Tai – įmanoma!“


Spalio 10-ąją Lietuvoje bus minima Vietos savivaldos diena. Druskininkietei Aldonai Lukšienei ši diena ypatinga, nes ji – ilgiausiai savivaldos srityje Druskininkuose dirbanti darbuotoja, šiam darbui skyrusi net 45-erius gyvenimo metus. A. Lukšienė iš arti matė, kaip keitėsi Druskininkai, kaip miestas išgyveno blogiausius ir geriausius laikus. Daugelis neįsivaizduoja, kad vienoje darbovietėje galėtų išdirbti šitiek metų, o Aldona sako, kad dirbti savivaldos srityje jai įdomu. Svarbiausia – dirbti kompetentingų specialistų komandoje, pačiai norėti mokytis ir nuolat tobulėti.

A. Lukšienė: „Asmenine patirtimi pažymėti 45-eri Druskininkų savivaldos metai“/Roberto Kisieliaus nuo

– Ar įsivaizdavote, kad visą gyvenimą dirbsite savivaldybėje?

– Tikrai apie savivaldą tuo metu negalvojau. Įstojau į tuometį pedagoginį institutą. O tada Druskininkų vykdomajame komitete buvo laisva Nepilnamečių reikalų ir Jaunimo įdarbinimo atsakingos sekretorės vieta. Nors dar buvau studentė, mane priėmė iš karto. Teko derinti mokslus su darbu – mokiausi neakivaizdiniame skyriuje. Šiose pareigose išdirbau keturiolika metų.

Kai Lietuva atgavo nepriklausomybę, likau be darbo, bet trumpam. Jau 1990 m. Tarybos primininkas Zenonas Streikus pakvietė dirbti Tarybos sekretoriato instruktore. Dirbau 5 metus, o po to grįžau į priimamąjį ir iki 2012 m. dirbau mero sekretore. Teko dirbti su visų kadencijų merais. Dabar man patikėtos Savivaldybės ūkio priežiūros vedėjos pareigos.

– Kokia buvo Jūsų darbo pradžia?

– Dabar sunku įsivaizduoti, kaip buvo įmanoma taip dirbti Kabinete – tik telefonas, rašomasis stalas, rašiklis ir popierius. Ir viskas! Ir tai dar telefonas būdavo tik Vykdomojo komiteto pirmininko priimamajame. Tarpmiestinis telefonas – vienas, visi kiti buvo tik miesto. Jeigu reikėdavo skyriaus vedėjui paskambinti į užmiestį, pavyzdžiui, į Vilnių, ateidavo pas mane į priimamąjį. Taip tuo vienu telefonu visi į užmiestį ir skambindavome.

Ši problema buvo išspręsta, kai tuomečio Druskininkų vykdomojo komiteto pirmininku pradėjo dirbti šviesaus atminimo Rimvydas Mickevičius. Nuo tada visi skyrių vedėjai jau turėjo tarpmiestinius telefonus.

Apie kompiuterius tada net minčių nebuvo. Buvo spausdinimo mašinėlė, kuria sekretorė-mašininkė spausdindavo Tarybos deputatams sprendimus, o aš rotatoriumi juos daugindavau. Tik va Tarybos narių tada būdavo 80! Deputatas atstovaudavo kokių dviejų ar trijų gatvių gyventojams. Buvo salė, kurioje jam buvo paruošta vieta, jis priiminėdavo žmones – anksčiau kiekvienas aktyviai dirbdavo su savo gatvės žmonėmis. Kai buvo atkurta Lietuvos nepriklausomybė ir Tarybai vadovavo dabartinis Seimo narys Zenonas Streikus, buvo 40 Tarybos narių, o dar vėliau jų liko vos 25.

Žinoma, tada ir Druskininkai mažesni buvo, savivaldybėje mano darbo pradžioje dirbo vos 27 žmonės. Tuomet ir Šiltnamių gatvė, ir Ratnyčia, ir visas dabartinis Kalviškių mikrorajonas, kuris tuo metu vadinosi Neravų kaimu, priklausė Varėnos rajonui.

Aišku, anksčiau žmonės į Savivaldybę rečiau kreipdavosi, ne tiek daug problemų reikėdavo spręsti. Gal tada žmonės tiesiog bijodavo užeiti? O dabar žmonės ateina daugiausiai dėl socialinių problemų – neturi darbo, ieško pašalpų, sprendžia būsto klausimus.

Sovietmečiu visuomeniniais pagrindais net 15 metų man teko ir Civilinės metrikacijos skyriaus vedle dirbti. Iškilmingas ceremonijas tada vesdavo a. a. Vidonija Rinkevičienė, o aš į salę palydėdavau jaunuosius.

Kai tik pradėjau dirbti sekretoriate, pamačiusi dokumentų kalnus, svarsčiau, kaip juose nepasiklysti, susigaudyti, kaip gautą tą raštą nukreipti ten, kur reikia. Bet ilgainiui atsirado patirties. Jeigu galvosi logiškai, žiūrėsi, skaitysi, matysi, viską padarysi teisingai. Reikia visada pačiam domėtis, tobulėti.

A. Lukšienė: „Dabar sunku įsivaizduoti, kaip buvo įmanoma taip dirbti. Kabinete – tik telefonas, rašomasis stalas, rašiklis ir popierius/Asmeninio archyvo nuotrauka

– Savivaldybėje dirbate jau 45-erius metus, matėte, kaip viskas keitėsi.

– Sunkiausias buvo pereinamasis laikotarpis, blokada. Kai buvo apgultas Seimas, mes, pasikeisdami, visą parą budėdavome tuomečio Vykdomojo komiteto antrojo aukšto salėje. Kaskart laukdavome, kas čia bus po nakties. Situacija tada buvo sudėtinga. Paskui po truputį viskas stojo į savo vietas.

Pastaraisiais metais viskas labai sparčiai tobulėjo, atsirado naujos technologijos, visiems teko daug mokytis. Žinoma, kiekvieno specialisto darbas savivaldybėje yra sunkus ir atsakingas, ypač – vadovų. Reikia labai daug išmanyti – ir informacines technologijas, ir įstatymus.

Mano skyriuje taip pat daug veiklos – visi savivaldybės ūkio reikalai. Nepabaigiami darbai čia. Šiuo momentu atnaujinamas savivaldybei atitekęs „Sodros“ pastatas, remontuojame Savivaldybės stogą.

Per pandemiją tenka nupirkti daugybę įvairiausių apsaugos priemonių. Druskininkuose apgyvendintiems pabėgėliams reikėjo nupirkti įvairiausių reikmenų – nuo tualetinio popieriaus iki skutimosi peiliukų, muilo.

Darbas savivaldoje nuolat suteikdavo impulsą tobulėti ir nestovėti vietoje. Todėl kartais sunku suprasti žmones, kurie sako, kad savivaldybėje darbuotojai esą nieko neveikia. Veikia, ir dar kiek! Ir ypač mūsų savivaldybėje. Ir rezultatai akivaizdžiai matomi. Kol kažkas šalyje dar tik svarsto vieną ar kitą idėją, Druskininkuose ji jau būna įgyvendinta. O išskirtinius projektus rašė patys mūsų darbuotojai!

Druskininkų savivaldybėje mes labai daug ir atsakingai dirbame. Juk viskas prasideda nuo savivaldybės – kokius ji priims sprendimus, kaip spės viską padaryti laiku, kaip projektus įgyvendins, taip mes ir gyvensime.

– Priimamasis yra ta vieta, nuo kurios prasideda bet kurio atėjusio žmogaus pažintis su savivalda. Ilgą laiką dirbote savivaldybės vadovų priimamajame. Kaip sekėsi? Kas buvo smagiausia, kas buvo sunkiausia?

– Sunkiausia buvo dirbti su žmonėms, kadangi jie ateidavo su visokiais savo rūpesčiais. Anksčiau nebuvo vieno langelio, kaip dabar yra, kai žmogų priima konkretus specialistas. Taigi tekdavo visus lankytojus priimti, išklausyti, paguosti, patarti, nukreipti pas atsakingus specialistus. Būdavo, kad po pokalbio su manimi jiems net nereikėdavo eiti pas merą. Bet man labai patiko tas darbas. Smagiausia buvo tada, kai iš priimamojo žmogus iš tikrųjų išeidavo laimingas, patenkintas, išsprendęs problemą. Kartais žmogui būna svarbiausia, kad jį išklausytų.

– Jums teko dirbti su daugybe Savivaldybės vadovų.

– Aš atėjau dirbti 1976 metais, kai Vykdomojo komiteto pirmininkas buvo Algimantas Vilūnas, paskui vadovavo R. Mickevičius, vėliau – Valdas Kuleckas. Nepriklausomybės metais pirmas Druskininkų savivaldybės meras buvo Vytautas Vaišnoras, vėliau – Vytautas Janonis, Algimantas Maknys ir Ričardas Malinauskas.

Labiausiai įsiminė darbas su tuomečio Vykdomojo komiteto pirmininku R. Mickevičiumi ir dabartiniu meru R. Malinausku, kurie savo darbu parodė, kad yra tikri miesto šeimininkai.

R. Mickevičius buvo tikrai veiklus, o ką kalbėti apie dabartinį mūsų merą – idėjų generatorių ir miesto „variklį“. Juk ne veltui tokia balsų dauguma jis išrenkamas į šias pareigas ir yra mylimas žmonių.

– Kuris iš Druskininkų savivaldybės įgyvendintų tų planų padarė didžiausią įspūdį?

– Smagu, kad teko dirbti, kai buvo priimami svarbiausi Druskininkams sprendimai, įgyvendinami projektai.

Žinoma, didžiausią įspūdį tai padarė, kai pas mus, mažame mieste, atsirado vandens parkas, po penkerių metų – slidinėjimo trasa, dar vėliau – Lynų kelias. Dabar mes Kongresų rūmus statome! Atrodytų, neįtikėtina, kad mažas miestas pasiekė tokį aukštą lygį ir dėl savo išskirtinių objektų yra garsus visame pasaulyje.

Visko buvo per tuos 45 darbo metus. Sunku ką nors ir išskirti. Įsiminė Lenkijos prezidento Aleksandro Kvasnievskio vizitas Lietuvoje ir jo susitikimas su Lietuvos prezidentu Valdu Adamkumi. Tąkart jo lėktuvas nusileido Druskininkuose, prie Vijūnėlės tvenkinio.

O daugiausia įspūdžių ir įdomių vizitų būta nuo 2000-ųjų. Druskininkuose per tą laiką buvo tiek gerų permainų, tiek įdomių vizitų!

Prisimenu, sunkiais Druskininkams laikais pradėjęs dirbti dabartinis meras R. Malinauskas, rūpindamasis miestu, stengėsi bendrauti ir su aukščiausia šalies vykdomąja valdžia. Prisimenu, kai pirmą kartą atvažiavo tuometinis Vyriausybės vadovas Algirdas Brazauskas. Pamenu, kai, išklausęs R. Malinausko kalbas apie Druskininkų vizijas, jis pasakė: „Matau, kad Jūs, Ričardai, atgaivinsite Druskininkus, nes Jūsų planai man dar negirdėti“. Tąkart jis buvo kaip koks pranašas, nes taip ir įvyko!

Man atrodo, kad vėliau a. a. A. Brazauskas atvykdavo ir pats pasisemti tų žinių iš mūsų mero. Juk jis buvo toks jaunas, bet kiek pas jį buvo planų! Ir tie planai jau įgyvendinti! R. Malinauskas parodė, kad neužtenka pasiūlyti idėją, jis parodė, kad jos sėkmingai įgyvendinamos!

– Druskininkuose esate ilgiausiai savivaldos srityje dirbanti darbuotoja

– Yra tik viena kolegė, kuri savivaldybėje dirba jau beveik 40 metų. O aš pati juokauju, kad jau keturis kartus savo jubiliejus – 30-ąjį, 40-ąjį, 50-ąjį ir net 60-ąjąjį pasitikau, dirbdama vienoje darbovietėje – Druskininkų savivaldybėje. Na, girdint, kad pensinis amžius vis pratęsimas, tai gali būti, kad ir kitą jubiliejų teks sutikti darbe… Būtinąjį stažą esu sukaupusi, bet dar norisi dirbti. Tiesiog atrodo, kad mano širdis vis dar jauna.

– Kokių savybių reikia turėti žmogui, kad jis galėtų šitiek išdirbti vienoje vietoj viename darbe?

– Aš pati iš pradžių netikėjau, kad aš galėsiu tiek išdirbti vienoje. Bet tas darbas yra labai įdomus. Jeigu pradžioje pajusdavau, kad darbas tampa monotoniškas, prisigalvodavau įvairiausių naujovių. Manau, kad reikia būti sąžininga, pareiginga, atsakinga ir nuoširdžia. Reikia mylėti žmones.

Man pasisekė, kad Druskininkų savivaldybė pastaruosius 20 metų yra ta vieta, kurioje iš tikrųjų palaikomos ir skatinamos asmeninės iniciatyvos. Aš nežinau, kaip yra kitur, bet pas mus tikrai visada būnu išklausyta. Druskininkų savivaldybė ir visi savivaldybės darbuotojai yra tikra komanda.

Žaviuosi mūsų savivaldybės vadovais, kurie labai imlūs naujovėms. Atrodytų, kiti tik svarsto vieną ar kitą idėją, o Druskininkuose tai jau seniai padaryta. Iš tikrųjų, mes buvome ir esame Lietuvoje pirmi daugelyje sričių, tai kitiems belieka tik atvažiuoti pas mus semtis patirties.

Šiuo metu A. Lukšienei patikėtos Savivaldybės ūkio priežiūros vedėjos pareigos/Laimos Rekevičienės nuotrauka

– Kaip sekasi bendrauti su jaunąja karta? Anksčiau Jus tiesiog visi vadindavo mama, į kurią galima bet kada kreiptis patarimo.

– Ir dabar jaučiuosi mylima ir gerbiama. Jaunimas su manimi bendrauja kaip su sau lygia. Smagu, kai klausia patarimo. Ir ir aš stengiuosi padėti jiems. Kai ateina naujas žmogus dirbti į savivaldybę, man su kiekvienu tenka pabendrauti. Visiems stengiuosi padėti, pasidalyti patirtimi, patarti.

Darbas savivaldybėje, manau, yra didžiausias gyvenimo universitetas. Sužinai, kaip dirba ir kuo gyvena valdžia, kaip priimami ir įgyvendinami sprendimai, nuo kurių kitų žmonių gyvenimai priklauso. Iš tikrųjų žmonės, kurie nemato tos savivaldos „virtuvės“, visiškai neįsivaizduoja, kas čia vyksta

Tai tikrai nėra darbas, po kurio grįžęs namo jį pamiršti. Mano telefonas visada įjungtas, net darbinį numerį nukreipiu į savo mobilųjį, kad bet kada, net ir savaitgaliais, galėčiau atsiliepti, jei kam prireiktų.

Man svarbu, kad žmonės pasitikėtų savivalda, kad atėję prašyti pagalbos, spręsti problemų, gautų konkrečius atsakymus, ką galima ir ko negalima padaryti. Bet svarbiausia, manau, mandagiai ir profesionaliai bendrauti, paaiškinti.

Aš gal blogai darau, bet vis tiek dar iš vakaro susiplanuoju darbus kitai dienai, susirašau ir tik tada išeinu namo. Ir tada man jau ramu.

Dirbu Ūkio priežiūros skyriaus vadove, todėl niekada, išėjusi į miestą, negaliu ramiai vaikščioti. Jei vakare ką nors taisytino pamatau, tuoj pat ar kitos dienos rytą informuoju atsakingus specialistus ir iš karto ieškome problemos sprendimo būdų.

– Kas gyvenime Jus labiausiai džiugina?

– Man labai patinka gamta. Labai mėgstu keliauti. Kelionės tiesiog „pakrauna“ mane, todėl kasmet stengiuosi kur nors išvažiuoti ir pabūti su šeima, vaikais.

Visą gyvenimą dirbu dideliame kolektyve, mane supa geri žmonės. Man patinka organizacinis darbas, mėgstu suburti kolektyvą, kai reikia kurį darbuotoją pasveikinti ar užjausti liūdesio valandą.

Man smagu, kad savivaldybėje vadovai – meras R. Malinauskas, jo pavaduotojas Linas Urmanavičius, administracijos direktorė Vilma Jurgelevičienė, jos pavaduotoja Violeta Grigorienė, mero patarėjas Simonas Kazakevičius – labai veiklūs, atsakingi, energingi ir empatiški žmonės. Apie visus juos visada tik geru žodžiu atsiliepiu. Gal aš pati tokia, kad mane supa geri žmonės?

Su savivaldybės vadovais mes visada randame bendrą kalbą. Bet kada galiu pas juos ateiti pasitarti. Ir ne tik darbo klausimais. Supratimo sulaukiu ir džiaugsmo akimirką, ir bėdai ištikus. Kai vyrauja supratimas ir pasitikėjimas, tai dar labiau suteikia dar daugiau motyvacijos darbui.

Smagu, kad mane visada palaikė vyras ir vaikai, niekada nepriekaištavo, kad užsibūnu darbe.

– Kokie būtų Jūsų palinkėjimai savivaldybės vadovams ir kolegoms vietos savivaldos dienos proga?

Norėčiau palinkėti išlikti sveikais, nenuleisti rankų. Taip pat linkiu ištvermės, kantrybės ir pasiekti užsibrėžtų tikslų, padedant vieni kitiems.

Laima Rekevičienė