Žemėlapiuose – Druskininkai per šimtmetį

2018 m. Druskininkų miesto muziejus iš sukauptų rinkinių surengė Lietuvos šimtmečiui skirtą žemėlapių parodą „Druskininkai per šimtmetį“, kurioje pristatė paskutinio šimtmečio Druskininkų pokyčius ir išskyrė Druskininkų istorijos įdomybes. Parodoje rodomi įvairios paskirties žemėlapiai: politiniai, gamtiniai, socialiniai, navigaciniai, skirtingų laikotarpių topografiniai. Taip pat eksponuojami Lietuvos žemėlapiai, išleisti užsienio valstybėse, ir unikalūs Lietuvos emigrantų išeivijoje išleisti žemėlapiai, kurie labai aiškiai nusako idėją, paskelbtą JAV valstybės sekretoriaus S. Welleso 1940 m. deklaracijoje. Pareiškime ryžtingai ir be kompromisų jis paskelbė pasauliui, kad Amerika ir de jure, ir de facto nepripažįsta Lietuvos ir kitų Baltijos šalių okupacijos bei aneksijos. Lietuviams toks JAV parodytas ryžtas visus penkis dešimtmečius padėjo išlaikyti viltį, kad Lietuva gali būti laisva ir demokratinė valstybė.

Muziejus kviečia pasinaudoti paskutine proga nauju žvilgsniu apžiūrėti parodą, kurioje yra matoma Druskininkų valstybinės priklausomybės kaita per šimtmetį ir atsispindi skirtingi kurorto istorijos etapai.    

 

Vokiečių kariai pozuoja prie sugriautų Druskininkų pastatų, fone – apgriauta naujoji katalikų bažnyčia. Matoma ir senoji bažnyčia bei jos vartai. 1916 m./Druskininkų miesto muziejaus rinkiniai

 

Nuo pat Lietuvos valstybės užuomazgų Druskininkai buvo teritorijoje, turinčioje ypatingą svarbą. Tradiciškai Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu tapdavo tas kunigaikštis, kuris paveldėdavo Trakų ir Gardino žemes, o tuo pačiu – ir Druskininkus. Per visą Lietuvos valstybės istoriją iki Trečiojo Lietuvos-Lenkijos padalijimo 1795 metais Druskininkai tebuvo 2 valstybių sudėtyje: Lietuvos – nuo susikūrimo iki 1572 m., Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos konfederacijos – Abiejų tautų respublikos.

1795 m. spalio 24 d. Peterburge buvo pasirašyta Rusijos, Austrijos ir Prūsijos sutartis dėl Trečiojo Respublikos padalijimo. Rusija užgrobė vakarines LDK žemes iki Nemuno, Volynę ir Kuršą. Prūsija ir Austrija pasidalijo likusias Lenkijos žemes. Užnemunė atiteko Prūsijai. Lapkričio 25 d. buvo paskelbta, kad panaikinta Lenkijos ir Lietuvos valstybės karaliaus institucija, kiti titulai ir valstybės pilietybė. Stanislovas Augustas Poniatovskis, paskutinis Abiejų Tautų Respublikos karalius, buvo priverstas atsistatydinti ir atsisakyti sosto. III padalijimas išbraukė Respubliką iš Europos valstybių sąrašo. Didžioji dalis Lietuvos (išskyrus Užnemunę ir Klaipėdos kraštą) įjungta į Rusijos imperijos sudėtį. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorija buvo padalinta į Vilniaus ir Slanimo gubernijas, kurios 1797 m. buvo sujungtos į vieną – Lietuvos guberniją, o 1801 m. Lietuvos gubernija buvo padalinta į Vilniaus ir Gardino gubernijas. Druskininkai priskirti Gardino gubernijai.

1815 m. buvo įkurta Lenkijos Karalystė – Rusijos imperijos autonominė provincija. Lietuvos pietvakarinė dalis (Užnemunė) buvo įjungta į Lenkijos Karalystės Augustavo guberniją. 1867 m. iš šios gubernijos šiaurinės dalies buvo sudaryta Suvalkų gubernija. Ir nuo šio laiko Druskininkai buvo padalinti į tris gubernijas: Gardino gubernijai priklausė Druskininkų kaimas ir Druskininkų miestelio centras iki Nemuno ir Ratnyčėlės; Vilniaus gubernijai – Druskininkai už Ratnyčėlės; Suvalkų gubernijai – kairysis Nemuno ties Druskininkais krantas (dabartinė Baltašiškė). Nuo tada yra ir posakis, kad Druskininkų gaidžiai labai „balsingi“: kai užgieda – trijose gubernijose girdėti.

Toks administracinis padalinimas išliko iki pat Pirmojo pasaulinio karo. Per 9 šimtmečius Druskininkai priklausė tik teisėtai Lietuvai ir okupacinei Rusijos imperijai.

 

Žemėlapio „Vakarų Kuršas, Lietuva ir Rytų Prūsija“ fragmentas. Išleistas iki 1915 m., Vokietija. Druskininkai priklauso trims gubernijoms: Gardino, Vilniaus ir Suvalkų/Druskininkų miesto muziejaus rinkinys

 

Tačiau per paskutinį šimtmetį Druskininkai jau ėjo iš rankų į rankas. Į Vokietijos imperijos – prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui. Vokietijos imperija 1914-1915 m. užėmė dalį Rusijos imperijos vakarinių gubernijų, iš kurių suformavo karinį administracinį vienetą – Oberostą. Į Oberosto sudėtį buvo įtrauktos šios gubernijos ar dalis jų teritorijų: Gardino, Kauno, Kuršo, Suvalkų, Vidžemės ir Vilniaus gubernijos. Vokietijos kariuomenei veržiantis į Lietuvą, buvo nusiaubta nemažai miestų ir miestelių – Druskininkai, Liškiava, Seirijai, Simnas, Prienai, Šakiai, Šiauliai ir kiti – sudeginti arba sugriauti. 1915 m. pabaigoje rusai sustabdė vokiečių puolimą ir taip Rytų frontas Pirmajame pasauliniame kare nusistovėjo iki 1917 m. Oberostas tvarkėsi pagal 1916 m. birželio 7 d. taisykles, turėjo savo karinius valdininkus, ūkio planą, finansinę sistemą (pinigas – ostmarkė), muitines, teismus. Vyriausioji valdžia priklausė Rytų fronto vadovybei. Iš pradžių Oberostą sudarė šešios sritys dalinai suskirstytos pagal buvusias Rusijos imperijos gubernijų ribas, bet administracinis padalijimas vis keitėsi.

1918 m. liepos mėnesį (nors jau vasario 16-ąją dieną Lietuva paskelbė Nepriklausomybės Deklaraciją) vokiečių Rytų fronto vadovybė įkūrė Lietuvos sritį.

Moderni Lietuvos valstybė gyvuoti pradėjo Pirmojo pasaulinio karo metais. 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Taryba paskelbė Nepriklausomybės deklaraciją, tų pačių metų pabaigoje – laikiną Lietuvos valstybės Konstituciją ir sudarė pirmą Lietuvos vyriausybę. Lietuvos politinės valdžios struktūra susiformavo per ketverius metus: Lietuvos Steigiamasis Seimas 1922 m. priėmė pirmą nuolatinę Konstituciją, pagal kurią buvo sudarytos valstybės valdžios institucijos. Tačiau visiško tarptautinio pripažinimo vis dar nebuvo – daugiausia dėl to, kad nebuvo pabaigtas valstybės sienų formavimas. Nuo 1918 m. pabaigos, kai iš Lietuvos pasitraukė vokiečių kariuomenė, iki 1920 m. rytinė siena nebuvo aiški, nes čia nuolat vyko karo veiksmai. Nors Lietuvos taikos sutartis su Sovietine Rusija ir buvo pasirašyta 1920 m. liepos 12 d. bei pagal ją Rusija pripažino 1918 m. vasario 16 d. aktu paskelbtą Lietuvos valstybės nepriklausomybę ir buvo nustatyta Lietuvos rytinė siena, tačiau numatytos sienos niekada nebuvo delimituotos ir demarkuotos.

Plakatas „Lietuva“, 1929 m. Baltimorė, JAV/Druskininkų miesto muziejaus rinkinys

 

Gintaras Dumčius

Druskininkų miesto muziejaus direktorius

 

Tęsinys kitame savaitraščio „Mano Druskininkai“ numeryje