Vilniaus knygų mugėje – druskininkietės Aušros Česnulevičienės knygos „Čiurlionių takais. Pažingsniavimai po Dzūkiją“ sėkmė

2024-ųjų Druskininkų kultūros puoselėtojos vardą pelniusi Aušra Česnulevičienė gautą piniginę premiją iš karto paskyrė knygos „Čiurlionių takais. Pažingsniavimai po Dzūkiją“ leidybai. M. K. Čiurlionio 150-osioms gimimo metams skirtas leidinys buvo pristatytas šiemetėje Vilniaus tarptautinėje knygų mugėje ir iš karto sulaukė didelio dėmesio.

M. K. Čiurlionio 150-osioms gimimo metams skirtą leidinį A. Česnulevičienė pristatė šiemetėje Vilniaus tarptautinėje knygų mugėje

Knygoje aprašomos vietos, sietinos su M. K. Čiurlioniu ir jo šeima, pateikiama vaizdinė, tekstinė, istorinė medžiaga, nuotraukos, žemėlapiai, padėsiantys keliauti pirmuoju Nacionaliniu Čiurlionio kultūros keliu.

Maršrutas pradedamas nuo Liškiavos, kur užgimė Adelės ir Konstantino Čiurlionių šeima, toliau veda į Senąją Varėną – Mikalojaus Konstantino gimtinę, toliau stabteli Ratnyčioje ir galiausiai atveda į Druskininkus. Po to pakviečia išeiti pasigėrėti Raigardo slėnio, kur mėgo eiti M. K. Čiurlionis su namiškiais, toliais. Knyga iliustruota istoriniais kadrais, niekur iki šiol neskelbta archyvine medžiaga, paties M. K. Čiurlionio piešiniais, kurie padės atpažinti ir senuosius Druskininkų miestelio pastatus. A. Česnulevičienė tikisi, kad naujoji knyga paskatins keliauti M. K. Čiurlionio keliu ir dar labiau įsigilinti, pažinti lietuvių tautos genijaus asmenybę.

– Aušra, Jūsų knyga „Čiurlionių takais. Pažingsniavimai po Dzūkiją“, ko gero, yra puikiausia dovana Druskininkams ir visai Lietuvai, minint 150-ąsias M. K. Čiurlionio gimimo metines?

– Iš tikrųjų stengiausi, kad mažas debiutinis leidinys pasirodytų metų pradžioje – ne metams pasibaigus ar įpusėjus, norėjau, kad knyga švęstų savo gimtadienį Vilniaus tarptautinėje knygų mugėje. Šiemetė Vilniaus knygų mugė yra jubiliejinė ir M. K. Čiurlionio metai – jubiliejiniai, tai knyga „Čiurlionių takais. Pažingsniavimai po Dzūkiją“ buvo „pakrikštyta“ su labai didele šiluma.

– Kaip gimė mintis parašyti būtent tokią knygą?

– Aš jau 20 metų tuo M. K. Čiurlionio keliu keliauju. Šiemet lygiai tiek metų, kai mano vyras Tauras mane atsivežė gyventi į Ratnyčią. Prisimenu, važiuojant iš Kauno, pakeliui nuo Merkinės link Druskininkų, atkreipiau dėmesį į medinius stulpus. Tauras pasakė, kad čia yra Čiurlionio kelias. Pagalvojau, o kur tas kelias veda? Taip prasidėjo mano Čiurlionio atradimo kelias. Pirmas žingsniavimas buvo su M. K. Čiurlionio namų-muziejaus vedėju Adelbertu Nedzelskiu, o paskui tų „žinių stalčiukų“ vis daugėjo. Aišku, išvaikščiojau A. Nedzelskio praeitus maršrutus, pildžiau juos dokumentais, kuriuos radau, rašydama savo magistro darbą. Taigi atsirado toks rinkinukas, kuris, neturint žinių apie šį Čiurlionio kelią, pirmam kartui yra visiškai pakankamas. Smagu, kad naujoji knyga sulaukė didelio susidomėjimo. Tai nėra koks nors mokslo straipsnis – paklausiau man patarusios profesorės, kuri rekomendavo rašyti paprasta žmogiška kalba, kad skaitytojams būtų aišku ir suprantama. Mokslo straipsnių jau prirašyta daugybė, reikėjo tokio leidinio, kurio skaitytojas, eidamas Čiurlionio keliu, nesijaustų negerai, skaitydamas ir nesuprasdamas. Šia knygute aš tarsi atveriu „sunkias bažnyčios duris, arba kopiu šventoriaus laiptais“.

– Iš šalies atrodo, kad niekas, išskyrus A. Nedzelskį ir Jus, Aušra, Druskininkuose geriau nepažįsta M. K. Čiurlionio. Jūs gi sakote, kad dar tik pradedate jį pažinti ir manote, jog iki galo jo tikriausiai neįmanoma pažinti…

– Kiekvienas iš mūsų Čiurlionyje randame arba savo veidrodį, arba tiek, kiek mes norime jo rasti. Aš čia knygutėje neaiškinu nei kūrybos, neliečiu muzikos ar dailės. Aš ir knygelėje iš tiesų esu tokia keliautoja, žingsniuotoja. Nemokėjau Kaune važinėti, neišmokau ir Druskininkuose. Planuodama savo tuos žygius, vis pagalvoju, kad jiems kaip tik reikia tokios pažintinės medžiagos.

Beje, regis, Lietuvoje niekas penktus metus nežino, kas yra Lietuvos nacionalinis Čiurlionio kelias, todėl aš tuos objektus aprašiau. Pradėjau nuo Liškiavos. Jeigu minime mūsų genijaus jubiliejinį gimtadienį, tai turime pradėti nuo pačios pradžios. Kas pagimdė genijų? Jis gi iš dviejų pradų – iš mamos ir tėčio: iš Adelės Radmanaitės ir Konstantino Čiurlionio. Man buvo labai svarbu pagerbti Čiurlionio tėvus ir paieškoti jų šaknų: Adelės – Seirijuose, Konstantino – Guobiniuose. Aišku, knygose yra daug informacijos, bet keliaujantis žmogus juk neskaito 20 leidinių. Man rūpėjo sukurti santrauką, taip vadinamą lokalios kultūros aspektą. Tyrinėju tą dalį – kokias vietas Čiurlionis mėgo, kur vaikščiojo, kad žmogus atėjęs į tą vietą, rastų ką nors unikalaus. Štai Švendubrėje galima rasti kluoną, prie Druskonio – pušį. O štai Mizaruose ar Lipliūnuose nieko nėra. Yra Čiurlionio vietos, bet aš nieko negaliu jose pažymėti. Taigi pamaniau, kad pačiam skaitytojui derėtų palikti dešimtą žingsnį – reikia rasti devynis žingsnius, objektus, piešinius, o dešimtas – „Mano Čiurlionio Lietuva“ – kol kas tuščias. Žmonėms linkiu į tą puslapį rašyti, piešti savus įspūdžius. Juk autorė ne viską surašė, nes ji ne viską žino – tikrai dar yra tuščių baltų lapų.

– Ką Jums pačiai reiškia ši pirmoji knyga? Pradėkime nuo to, kad jai išleisti panaudojote šiemet Jums įteiktos Kultūros puoselėtojo premijos pinigus.

– Ši knyga – mano savotiška veiklos ataskaita. Premijos pinigai namų net nepasiekė – iš vienos sąskaitos tą pačią akimirką pateko į kitą. Tai buvo ir paskata pagreitinti knygos leidybos procesą, padaryti tai truputėlį dailiau ir geriau. Pavyko! Savaitgalį Vilniaus knygų mugėje sutikti skaitytojai pastebėjo, kad labai dailus ir subtilus mano knygos viršelis.

Su leidykla turėjau „pakovoti“ dėl kiekvieno taškiuko. Aš pati tarsi „tariausi“ su pačiu Čiurlioniu – ar jis neprieštarautų, ar jis man leistų?..

Labai laukiau pirmosios knygelės, nes aš pati sau esu didžiausia kritikė. Pagalvodavau – kaip aš tą „pirmą vaiką“ paimsiu, ką pajausiu, ar man patiks? Labai laukiau ir skaitytojų reakcijos. Stebėjau mugėje, kaip jie tas knygutes liečia – čia panaudotas specialus popierius, specialūs paviršiai… Žinoma, tai kainavo papildomus kelis šimtus eurų, bet rezultatas nenuvylė. Ta knygutė – suvenyrinė, ir aš įsivaizduoju, kad šiemet, minint 150-ąsias M. K. Čiurlionio gimimo metines, ji puikiausiai tiktų dovanoms. Knygų mugėje žmones pirko po kelis jos egzempliorius, tai tikrai džiugina.

– Ar tai paskatino rašyti toliau ir nesustoti?

– Dabar po viso to reikia trupučiuką sustoti ir atsigauti – gerai išsimiegoti, pavalgyti ir atsistatyti. O toliau dar yra Žemaitijos atkarpa. Keturiolikos metų Mikalojus Konstantinas išvažiavo į Plungę. Daktaras Juzefas Markevičius iš Šv. Jokūbo gatvės, gyvenęs ten, kur dabar Žako Lipščico muziejus, parašė laišką savo pacientui kunigaikščiui Mykolui Oginskiui ir paprašė priimti vargonininko vaiką. Jau dabar yra Čiurlionio kultūros kelias: Plungė – Rietavas – Palanga, yra jo santuoka su Sofija Šateikiuose, laiminga sužadėtinių vasara ant Palangos tilto, jūra. Kadangi Žemaitiją ne taip lengva pasiekti, be to, yra mokslininkų, kurie geriau tyrinėja šią Žemaitijos atkarpą, apie tai nerašysiu. Bet ir šitos knygelės negalima vienišos palikti, turi būti antra dalis, ir visi jau ragina rašyti tęsinį… Bet knygą išleisti nėra paprasta, ir nepigu.

Vienai dirbti yra gerai – pati priimi sprendimus, kai nereikia surinkti bendraautorių konsiliumo, nereikia prie nieko derintis, knyga greitai gali atsidurti leidykloje. Tačiau manau, kad viskas labiausiai priklauso nuo „Dangaus režisieriaus“, jeigu leis, tai atsiras ir Žemaitijos, ir didžiųjų Čiurlionio miestų – Vilniaus ir Kauno epizodai. Tai planuose tarsi ir yra tie keturi tomeliai, keturios dalys.

– Ar esate laiminga, kai dalelė Čiurlionio tyrinėjimo sugulė į knygą?

– Aš dar tos knygutės nematau iš šalies. Dar turi praeiti truputėlį laiko, atšalti įspūdžiai. Ji tarsi dar gyvena manyje, aš tos bambagyslės dar nenukirpau.

Bet man smagu, kad knyga pasirodė laiku. Dar smagiau, kad pats pirmasis, dar su korektūros klaidomis, jos egzempliorius buvo sėkmingai parduotas Druskininkų „Rotary“ klubo surengtame labdaros renginyje „Auginkime čiurlioniukams sparnus“. Už jį gautos lėšos buvo skirtos Druskininkų M. K. Čiurlionio meno mokyklos vaikučiams. Tos knygelės savikaina buvo 50 Eur, o aukcione parduota už 500 Eur.

Knyga jau turėtų atsirasti turizmo centruose, knygynuose, manau, kad pirmasis tiražas bus išpirktas.

– Knyga ir mugėje buvo populiari, Jums, kaip autorei, netrūko žiniasklaidos dėmesio.

– Smagu buvo sulaukti LRT „Kultūros savaitės“ žurnalistų dėmesio, jie padarė „didelį vėją“, taip pat mane kalbino LRT laidų „Panorama“, „Labas rytas“, „Kultūros savaitė“, INIT TV, buvo daugybė interviu . Įdomi pažintis su LRT laida „Kelias“ kūrybine grupe – ji apie evangelikų liuteronų palikimą Lietuvoje. Matau, kad laidos kūrybinė grupė, nagrinėdama A. Radmanaitės gyvenimo palikimą, yra toliau pažengusi negu aš, manau ateityje dar galėsime suvienyti tyrinėjimų jėgas.

Aišku, M.K. Čiurlionio jubiliejinėje Vilniaus knygų mugėje nebuvo labai daug. Nacionalinis Čiurlionio dailės muziejus Kaune yra išleidęs 2-ąjį tomą M.K. Čiurlionio laiškų „Korespondencija“ lenkų – lietuvių kalba. Čia – kapitalinis leidinys. Čiurlionio namai išleido knygą šeimai „Kastukas sugrįžo“, Rokas Zubovas su prof. Vytautu Landsbergiu išleido Čiurlionio muzikinius kūrinius. Prof. Darius Kučinskas išleido visą Čiurlionio kūrybą fortepijonui. Na, ir A. Česnulevičienė išleido savo knygutę… Tai yra vos penki leidiniai – Čiurlionio jubiliejiniais metais tai nėra labai daug.

Manau, kad knygoje aprašytas maršrutas nieko labai nenustebino – knygoje vienoje vietoje pateikta glausta informacija. Čia nėra ištyrinėta nei Druskininkų istorija, nei Varėnos, nei Liškiavos… Šiek tiek užsiminta apie piliakalnius. Stilius yra lengvas, pasakojamasis, sudėjau 120 nuorodų į istorinius šaltinius, kad žmonės galėtų suprasti, kodėl taip teigiu, galėtų patys nueiti į archyvus. Knygoje galima rasti ir QR kodus, kuriuos nuskaičius išmaniuoju telefonu, skaitytojai galėtų pasiklausyti autentiškų Antano Smaliuko ir A. Nedzelskio, žymiausio mūsų Čiurlionisto, pasakojimų. Pamaniau, kad taip mes įamžinsime ir mūsų miestui svarbius žmones, dar pamenančius Čiurlionį.

Laima Rekevičienė