Oninių sostinė savaitgalį pakvips liepų medumi, šviežiais agurkais ir skilandžiu

Laimutis Genys

Kur Lietuvoje galima rasti miestelį, kuriame gyventų tiek daug Onų ir būtų tokios gilios Oninių šventimo tradicijos? Žinoma, tai – Leipalingis. Ateinantį sekmadienį iš visos Lietuvos čia sugūžės išeiviai iš Leipalingio, Onų šeimos nariai, giminės ir draugai. Ko gero, Oninių atlaidų nepraleis ir garsaus Lietuvos krepšininko Jono Mačiulio mama Marytė, visada atvykstanti į Leipalingį pasveikinti savo sesers Onos.

Leipalingio Onos ( iš kairės) Muliulienė, Bleizgienė, Šumskienė ir Grigienė džiaugiasi joms suteiktu vardu/Roberto Kisieliaus nuotrauka

Artėjant Oninių sekmadieniui, kartu su Oninių švenčių Leipalingyje organizatore, kultūros darbuotoja Aleksandra Petravičiene ir jos prie senojo dvaro pakviestomi Onomis, sėdame ant suoliuko pasikalbėti apie šios šventės prasmę, tradicijas ir Onos vardo reikšmę jų gyvenime.

Kas antroje troboje – Ona

Ponia Aleksandra papasakojo apie Oninių šventimo tradicijas Leipalingyje. Jos teigimu, šis miestelis nuo seno garsėjo Onų atlaidais, nuo Antano Smetonos laikų jie būdavo rengiami įvairiose vietose, viena iš jų – Rinkos aikštė, kurioje buvo turgus, ten visi suvažiuodavo į atlaidus, palikdavo arklius. Suvažiuodavo giminės, visi eidavo į bažnyčią, o paskui, po atlaidų eidavo švęsti.

„Leipalingis nuo seno garsėjo Onomis, čia jų daug nuo seno gyveno. Kai mes pradėjome švęsti Onines, tai Leipalingyje buvo 67 Onos, kas antroje troboje – po Oną. Dabar liko 34 Onos. Pradžioje šventėme turgaus teritorijoje, paskui viskas išsirutuliojo į didesnę šventę“, – pasakojo ilgametė Oninių organizatorė A. Petravičienė.

Moteris prisiminė, kad Oninės plačiau buvo pradėtos švęsti, jai pradėjus dirbti laisvalaikio salės vadove: „O kodėl mums nepadarius didelės šventės? Nuvažiavau į Druskininkų kultūros centrą ir paklausiau, ar negalėtume kokio projektėlio parašyti, kad šventė būtų solidesnė. Parašėme. Ir taip pradėjome švęsti bei pagerbti tas Onas. Pirmiausia – mokyklos parkelyje, paskui – prie dvaro, kviesdavom koncertuoti ir profesionalius atlikėjus.“

Dabar Oninių šventė persikėlė į bažnyčią, Onos pagerbiamos po šv. Mišių. Būna aukojamos atnašos, o pabaigoje, pagal su kunigu sudėliotą scenarijų, rengiama Onų pagerbimo ceremonija. Onas pasveikina bendruomenės pirmininkė Žaneta Krivonienė, A. Petravičienė, paskui varduvininkėms įteikiamos gėlės ir dovanėlės. „Per tuos metus įvairių dovanų būdavo – dovanojome medų, mažus duonos kepalėlius, dabar teikiame gėles ir šventintą duoną. Sugiedame „Ilgiausių metų“ ir Onų himną, kurį esame sukūrę“, – pasakojo Aleksandra.

Pasidomėjus, kokio amžiaus Onos gyvena Leipalingyje, ponia pašnekovė pripažino, jog jaunų Onų nėra, visos – vyresnio amžiaus: „Buvo viena jauna Ona, bet ji pasikeitė vardą į Joaną. Nors Onų ir mažėja, bet Onos atlaidai Leipalingyje išliks.“

Leipalingio Onos linki visoms Lietuvos Onoms kantrybės, ištvermės ir artimųjų dėmesio/Roberto Kisieliaus nuotrauka

Onoms patinka jų vardas

Pokalbį apie Onas ir Onines tęsiame su keturiomis Leipalingio Onomis, kurios spindi puikia nuotaika ir nusiteikusios atsakyti į žurnalisto klausimus.

Bendraujame su Ona Grigiene (Ona G.), Ona Mulioliene (Ona M.), Ona Bleizgiene (Ona B.) ir Ona Šumskiene (Ona Š.).

Oninės Liepalingio dvare sutraukdavo lankytojų minias iš visos Lietuvos/Laimos Rekevičienės nuotrauka

– Jums tėveliai suteikė Onos vardą. Kaip gyvenimo kelyje buvo su tuo vardu – ar jis padėjo, ar trukdė, ar apie tiesiog nesusimąstėte?

– Ona M. Šį vardą man išrinko seneliai, jis man netrukdė.

– Ona B. Mūsų giminėje buvo 10 Onų, tai – giminės tradicija. Vien mano šeimoje buvo trys Onos. Man vardas Ona skamba grubokai, bet šiam vardui yra dešimt sinonimų: Onutė, Onytė, Onelė, Onutėlė, Oncė ir taip toliau. Mūsų giminėje buvo penki Jonai ir visi jie turėjo žmonas Onas.

– Ona G. Gražus vardas, nepagalvojau, kad vardas mus garsina, o ne mes vardą. Negalėjau įsivaizduoti, kad duosiu interviu ir kažką šventiškai apie savo vardą šnekėsiu. Man šis vardas patinka, anūkai sako, kad geras, nes labai trumpas.

– Ona Š. Mano mamytė buvo Onutė. Man tas vardas patinka.

– Kaip Jūsų šeimoje švenčiamos Oninės?

– Ona Š. Visada labai išskirtinai švęsdavome. Mamos kaimynės, bendradarbės jai pindavo vainikus. Man ši šventė įaugusi į gyvenimą, tai – vos ne svarbiausia metų diena. Mano šeima, giminės, tądien visada mane pagerbia.

– Ona M. Svarbiausia – atlaidai. Atvažiuoja, susirenka visada giminė, kas dar gyvi. Kai apsigyvenau Leipalingyje, tai nuo to laiko ir atsimenu šią šventę.

– Ona B. Nuo seno atsimenu šią šventę. Būdavo, suvažiuoja giminės, vaikus susodina ant paklodės šventoriuje ir vaišina. Patys atlaidai anksčiau ir dabar – labai skirtingi. Anuomet po mišių žmonės ilgai stoviniuodavo šventoriuje, vaikščiodavo gatvėje, daug ir nuoširdžiai bendraudavo, būdavo daug jaunimo. O dabar visi po mišių – į automobilius, kelios minutės ir išvažiuoja švęsti savo rate. Begalinis skubėjimas, neliko dėmesio vienas kitam.

– Kodėl tėvai taip retai dabar dukroms duoda Onos vardą?

– Ona B. Ieško įmantrumo, nori išsiskirti, per mažai atsigręžia į gražias tėvų ir protėvių tradicijas.

– Ona G. Gal tikrai ieško įmantrumo. Buvo sakoma: „Ona – duonos ponia“. Gal dabar taip anksti nesunoksta grūdai, neiškepama duona ir gal todėl vardas keičia prasmę.

– Ona Š. Žmonės nori atrodyti modernūs, pažiūrėkite, kiek vaikų nešioja nelietuviškus vardus, iš visokių televizijos serialų. Turime anūkėlę, pirmą, Dominykos, vardą jai išrinko tėvai, o antrasis bus Onutė.

– Kokie patiekalai paprastai dedami ant Oninių vaišių stalo?

– Ona B. Agurkai su medumi, pyragas ir duona. Mamytė gyveno prie Ryliškių. Per Jonines giminės pas mamą per Nemuną persikeldavo ir atvykdavo su vaišėmis – būtinai turėjo būti dešrukės, duonos, kepto pyrago. Tos vaišės būdavo simbolinės, svarbiausia, kad žmonės norėjo jomis pasidalinti.

– Ona M. Sūris, medus ir agurkai.

– Ona G. Mama viską dėdavo ant stalo, ką tik turėdavo. Varėnos krašte, iš kurio esu kilusi, per Onines pjaudavo skilandį.

– Ona Š. Pas mus Suvalkijoje per Onines būtinai pjaudavo skilandį. Dėdienė laikė bites, tai būdavo ir medaus. Po liepa pastatydavome stalą ir visa giminė švęsdavo.

– Ko artėjančios šventės proga palinkėtumėte Lietuvos Onoms?

– Ona M. Geros sveikatos, ilgo ir laimingo gyvenimo.

– Ona B. Kad būtų geri vaikai – sąžiningi ir dori, kad pasaulyje būtų taika, kad žmonės daugiau tarpusavyje bendrautų – surastų laiko pabūti su artimaisiais.

– Ona G. Visose situacijose išlikti Onomis, moterų globėjomis ir garsinti savo vardą.

– Ona Š. Kantrybės, ištvermės, sveikatos, laimės,artimųjų dėmesio, kad būtumėte visada pagerbiamos. Ir kuo daugiau Onyčių mūsų Lietuvoje.

Derliaus prinokimo šventė

Lina Balčiūnienė, Druskininkų kultūros centro etnografė: „Oninės – vasaros šventė, minima liepos 26 dieną. Senojoje tradicijoje tai derliaus prinokimo šventė, liaudyje dar vadinta Nokis, Sirpstas. Apie Onines baigiamas pats sunkiausias vasaros darbas – rugiapjūtė. Oninių liaudišką sampratą taikliausiai nusako priežodžiai: „Šventa Ona – duonos ponia“, „Šventa Ona – gera žmona: aptepa duoną su smetona“, „Šventa Ona – gera žmona: duoda pieno po uzboną“. Vadinasi, šiuo metu jau yra šviežios duonos, gausu pieno (nepamirškime, kad nuo 19 a. naudotas kalendorius, nuo dabartinio skiriasi 13 dienų). Nuo Šv. Onos žmonės ir šviežių bulvių pasikasdavo. Per Onines buvo rengiamos šviežio derliaus vaišės: skinamos prisirpusios uogos, pasikasama šviežių bulvių, pasikepama naujo derliaus duonos, geriamas pienas, gaminami daržovių patiekalai, linksminamasi.

Nuo šv. Onos dienos pradeda kristi šaltos rasos, kurios augalams jau mažai tėra naudingos. Visiems gerai žinomas posakis: „Šv. Onos rasa negaivina, tik rugius gadina“.

Šias tradicijas vėliau perėmė krikščioniškoji kultūra, sutapatinusi Sirpstą su Mergelės Marijos motinos – Šv. Onos – vardu. Šv. Onos garbei daugelyje Lietuvos parapijų vyksta atlaidai, o po jų rengiamos vaišės. Seniau visą savaitę elgetoms būdavo dalinama duona.

Šv. Ona seniau kai kur Lietuvoje buvo laikoma ir saugotoja nuo gaisrų. Buvo tikima, kad namuose nekils gaisrų, jeigu šią dieną prie šventosios statulėlės uždegsi grabnyčią“. 

Tampa retu vardu

Ona – sulietuvintas Anos variantas, išvertus iš hebrajų Hannah reiškiantis „maloningoji, gailestingoji“. Ana, arba lietuviškai Ona, reiškia Dievo malonę. Šiuo vardu buvo pavadintos net šešios Anglijos karalienės, nes sakoma, kad šio vardo turėtojos – nepaprastai darbščios, dėmesingos, atsakingos, sąžiningos, pasižymi kilnia siela ir geraširdiškumu. Ne veltui šv.Ona vadinama moterų globėja ir užtarėja.

Mūsų senelių laikais Onos vardas buvo vienas populiariausių, šiandien jis jau priskiriamas prie retų.

Lietuvoje Onos vardas dažniausiai teiktas pirmajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje. Didžiausiu populiarumo metu, 1932-aisiais, juo buvo pavadintos 1 032 mergaitės. Šeštojo dešimtmečio viduryje Onos vardo populiarumas smarkiai sumenko. Skaičiuojant nuo 1990 m., šis vardas per metus vidutiniškai suteikiamas mažiau nei 20 kartų. Dabar kasmet Onomis pavadinama septyniolika – dvidešimt mergaičių. Kai vardas suteikiamas mažiau nei 25 asmenims, jį jau galima vadinti retu.

Vidurvasario Oninės

Ona Bleizgienė

Ar lietus, ar giedra, ar saulelės šviesa –

šlama liepos gimtinėj ir žydi.

Ir pakvimpa tada medumi Lietuva,

liepa Oninių šventę atlydi.

O tada atlaidai, atlaidai –

su šviežia duonele, medumi.

Susitinka seniai nesimatę draugai

pakalbėt atvira širdimi.

Žalių liepų pavėsy smagu –

ar šventoriuj ar tėvo sodely,

nepritrūksta kalbos ir dainų,

skamba Oninių dainos po šalį.

Tvirtas liepos kamienas stiprus,

liepų šakos – lyg ištiestos rankos.

Sklinda žiedlapių kvapas saldus

bitės medų ir vašką čia renka.

Ak, tu liepa, liepuže žalia,

tu kaip motina saugai sodybas.

O žiedelių kvapni arbata

nuo ligų įvairiausių pagydo.