Miesto muziejuje – bandymas suvokti legendinės žiniuonės fenomeną

Nuolat prisimenamos Druskininkuose ir apylinkėse gimusios ar čia dirbusios iškilios Lietuvos asmenybės, palikusios ryškų pėdsaką ne tik Druskininkų, bet visos Lietuvos istorijoje. Viena iš jų – biologijos mokslų daktarė, profesorė, vaistažolių specialistė, papildomos ir alternatyvios medicinos pradininkė Eugenija Šimkūnaitė, kurios atminimą siūloma įamžinti ir Druskininkų krašte.

Druskininkų miesto muziejus, vykdydamas projektą „Pažink savo kraštą su Druskininkų miesto muziejumi“, miesto bendruomenę pakvietė į konferenciją, skirtą profesorei E. Šimkūnaitei/Roberto Kisieliaus nuotrauka

Kadangi šiemet švenčiame šios iškilios mokslininkės ir unikalios asmenybės 100-ąsias gimimo metines, Seimas paskelbė 2020-uosius E. Šimkūnaitės metais.

Druskininkų miesto muziejus, vykdydamas projektą „Pažink savo kraštą su Druskininkų miesto muziejumi“, praėjusį penktadienį sukvietė miesto bendruomenę į konferenciją, skirtą profesorei E. Šimkūnaitei.

Kaip siejasi E. Šimkūnaitė su Druskininkais? Muziejaus direktoriaus Gintaro Dumčiaus teigimu, profesorės iniciatyva, 1966 metais Gerdašiuose buvo įsteigtas specializuotas vaistažolių auginimo ūkis, kurio veiklą nuolat prižiūrėdavo E. Šimkūnaitė.

Sujungė Aukštaitiją ir Dzūkiją

Buvusi profesorės mokinė, farmacininkė, 1997 metais įkurto E.Šimkūnaitės labdaros ir paramos fondo valdybos pirmininkė Birutė Karnickienė rūpinasi ne tik E. Šimkūnaitės jubiliejui skirtais renginiais, bet ir garsiosios žolininkės mokslinio palikimo išsaugojimu.

Ji pasidalijo prisiminimais apie profesorę, stilingais štrichais apibūdino sudėtingą E. Šimkūnaitės asmenybę:

„Ji buvo aštri, tiesmuka, žodžio kišenėje neiškojo, tačiau labai darbšti ir teisinga. E. Šimkūnaitė kilusi iš Aukštaitijos, tačiau labai mylėjo Dzūkiją. Jai būdavo labai smagu iš Vilniaus, kuriame ji dirbo, nuolat atvažiuoti į Druskininkus ir aplankyti Gerdašiuose buvusį vaistažolių ūkį. Manau, kad profesorė savo meile ir prisirišimu sujungė Aukštaitiją ir Dzūkiją“, – pasakojo B. Karnickienė.

Pašnekovė teigė, kad E. Šimkūnaitė buvo papildomos ir alternatyviosios medicinos pradininkė Lietuvoje, ji savo moksline veikla įrodė vaistinių augalų gydomąsias savybes, sukūrė gausybę vaistažolių gydomųjų mišinių receptų, kurie buvo užrašyti ir išleisti atskiru leidiniu.

„Ji domėjosi ne tik liaudies medicina, bet ir užkalbėjimais, rinko apie tai kaimuose medžiagą, todėl dažnai ją vadindavo ne tik žolininke, bet ir žiniuone“, – prisiminimais dalijosi B. Karnickienė.

Turėjo platų matymo lauką

Konferencijoje pasisakęs LSMU Lietuvos medicinos ir farmacijos istorijos muziejaus direktorius, docentas Tauras Antanas Mekas pasakojo apie profesorės asmenybę, jos mokslinę veiklą, vaistingųjų augalų panaudojimo praktikoje iniciatyvas. Jis teigė, jog E. Šimkūnaitė buvo labai plataus pasaulio pažinimo žmogus. „Profesorė buvo aistringa operos mylėtoja, ji Operos ir baleto teatre net turėjo nuolatinę kėdę, domėjosi teatru, tautosaka, globojo etnografinius ansamblius“, – prisiminė docentas.

Jis kalbėjo, jog E. Šimkūnaitė sudarė lietuviškųjų „Trejų devynerių“ mišinio receptūrą, kuri iki šiol plačiai naudojama farmacijoje ir kitur.

„Profesinė etika jai buvo aukščiau visko. Daug žmonių eidavo pas ją vaistažolių receptų, ji dėl sveikatos problemų yra konsultavusi gausybę žmonių, iš šios veiklos būtų galėjusi užsidirbti daug pinigų, tačiau ji už gydymą neimdavo pinigų“, – pasakojo Lietuvos medicinos ir farmacijos muziejaus direktorius.

Anot jo, profesorė buvusi tiesmuka ir žodžių „nevyniojusi į vatą“. Jis prisiminė vieną profesorės susitikimą su visuomene, kuriame buvo plačiai kalbama apie gydymą šlapimu: „Kai viena pašnekovė jos paklausė, ar šlapimas tinka gerti prie tam tikrų ligų, profesorė atšovė: „Tinka gerti, jei užkąsite šūdu“.

Konferencijoje dalyvavusi žinoma etnologė Gražina Kadžytė pristatė dar vieną profesorės veiklos sritį – mitologinių refleksijų kūrimą: „Pati E. Šimkūnaitė buvo mitologinė asmenybė. Ji beveik tiksliai numatė savo mirties datą, todėl jai buvo artimos mitologinės refleksijos.“

Etnologė pasakojo apie tai, kaip E. Šimkūnaitė į lietuviškų dievybių Olimpą atvedė deivę Indrają, savo gimtąją tarme parašiusi mitologinę sakmę „Indraja – Saulės duktė“, su kitų sričių mokslininkais bandžiusi įteisinti jos fenomeną.

Siūlė įamžinti atminimą

Konferencijos dalyviai stebėjo režisieriaus Henriko Šablevičiaus 1975 metais sukurtą dokumentinį filmą „Žiniuonė“ apie E. Šimkūnaitę, kuriame subtilia menine kalba ir netikėtais štrichais buvo bandyta bent šiek tiek atskleisti garsios mokslininkės asmenybės fenomeną.

Beveik visi konferencijos dalyviai pripažino, kad atėjo laikas ir Druskininkų krašte įamžinti garsios mokslininkės atminimą. Šiuo metu profesorės vardu pavadinta gatvė Vilniuje bei mokykla jos gimtuosiuose Tauragnuose.

Konerencijos dalyviai pasiūlė Druskininkuose pastatyti vardinį E. Šimkūnaitės suolelį, Gerdašiuose sukurti simbolinį E. Šimkūnaitės vaistažolių darželį.

Parengė Laimutis Genys