Koncerte „Vakaro serenados“ – skirtingų kartų, bet vienos vokalinės mokyklos atlikėjos

Praėjusį penktadienį „Eglės“ sanatorijos salėje koncertavusioms dainininkėms Aušrai Stasiūnaitei (mecosopranas), Rasai Dzimidaitei (sopranas) ir pianistei Nijolei Baranauskaitei gausiai susirinkę klausytojai padėkojo ne tik aplodismentais, bet ir šūksniais „Bravo!“.

Koncerte „Vakaro serenados“ skambėjo įvairi muzika – klasikų, šiuolaikinių lietuvių ir užsienio kompozitorių kūriniai, senoviniai rusų romansai. Koncertas išskirtinis tuo, kad tai buvo pirmasis žymiosios Lietuvos vokalistės, operos solistės, vokalo pedagogės Aušros Stasiūnaitės ir dainavimo studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje pas docentę A. Stasiūnaitę baigusios Rasos Dzimidaitės bendras koncertas. Po koncerto atlikėjos pasidalino savo mintimis su savaitraščio „Mano Druskininkai“ skaitytojais.

R. Dzimidaitė domisi šiuolaikine muzika ir balso improvizacija: ieško naujų balso spalvų ir išraiškos būdų, bendradarbiauja su jaunaisiais kompozitoriais, atlieka jų kūrinius. Įvairiuose koncertuose Rasa dažniau pasirodo, kaip kamerinės muzikos atlikėja. Tačiau pati solistė neslepia, kad opera yra didžioji jos aistra. Dar studijuodama Lietuvos muzikos akademijoje, ji paruošė ne vieną vaidmenį: Monika iš G. C. Menotti operos „Mediumas“, Mimi iš G. Puccini operos „Bohema“, Fiordilidži iš W. A. Mozarto operos „Visos jos tokios“ ir kituose. Dainininkės svajonė – Undinės partija čekų kompozitoriaus A. Dvoržako operoje „Undinė“: „Žaviuosi šia opera, nuostabi muzika. Ir nors partija sudėtinga, labai norėčiau ją paruošti, sudainuoti.“

Pasiteiravus, kaip įvardintų esminį reikalavimą, būdingiausią A. Stasiūnaitės vokalo mokyme, R. Dzimidaitė sakė, kad nėra lengva vieną reikalavimą išskirti: „Dainavimas juk susideda iš daugelio dalykų: tai ir muzikinio teksto suvokimas, ir vokalinės technikos dalykai. Kita vertus, vokalinė technika, žinoma, yra pagrindas, tačiau tai nėra svarbiausias dalykas, atliekant vokalinį kūrinį. Žmogaus širdis juk negirdi „vokalinės technikos“, todėl reikia atrasti balansą tarp technikos ir to, ką  nori, kaip vokalinio kūrinio atlikėjas, pranešti.“

Doc. A. Stasiūnaitės pasiteiravus, kaip būtų galima apibūdinti jos reikalavimus studentams, vokalo pedagogė sakė: „Ko aš noriu iš savo studentų? Visų pirma turbūt, kad būtų taisyklingas kvėpavimas, kuris leistų gražiai padainuoti frazę: taip, kaip reikalinga vienam ar kitam kūriniui. Taip pat rūpi tembro lygumas, visame diapazone: kalbant apie bel canto kūrinius ar XIX amžiaus arijas; o rusų romansuose itin svarbus ir tekstas, ne tik vokalinė linija.“

A. Stasiūnaitė, kuriai teko stažuotis ir Milano La Scaloje, sakė, kad savo vokalo mokyklą ji sieja ir su buvusios jos pačios mokytojos Salomėjos Vaidžiūnaitės, ir savo šviesios atminties tėvo, Lietuvos operos dainininko (baritonas) prof. Jono Stasiūno mokykla: „Mane mokiusi mokytoja mokėsi Italijoje, Santa Cecilia akademijoje pas Maria Labia, taip pat pas dainininkę Vladislavą Grigaitienę, tad galiu drąsiai sakyti, kad ir pati atstovauju tai vadinamajai senajai italų mokyklai.“

Abi dainininkes koncertuose lydinti pianistė N. Baranauskaitė – jau daugiau nei dvidešimtį metų jautriai vokalistėms atliepianti akompaniatorė, patyrusi koncertmeisterė. Pianistė „Vakaro serenadų“ koncerte solo pagrojo kūrinių fortepijonui. N. Baranauskaitės žodžiais, A. Stasiūnaitė jai taip pat yra dėstytoja, išmokiusi klausyti vokalą ir padėjusi susikrauti koncertmeisterio patirties bagažą.

N. Baranauskaitė, A. Stasiūnaitė, R. Dzimidaitė po koncerto „Vakaro serenados“ „Eglės“ sanatorijoje/Ramunės Žilienės nuotrauka

Parengė Ramunė Žilienė