Galimybė pamatyti privačiose kolekcijose esančius dailininko A. Šuliausko paveikslus

Pirmadienį ryte tylioje didelėje salėje stovėjau priešais Alfonso Šuliausko paveikslų parodą, jau 49-ąją po menininko mirties, kurią su begaline meile ir atsidavimu paruošė jo žmona Vida su bendražygiais, ir mąsčiau. Kur pažvelgsi – visur portretai. Jų daugybę per savo gyvenimą buvo nutapęs menininkas: žmonių, su kuriais bendrauta, diskutuota, ne vienas jausmas įkvėptas ir ne vienas įvykis palydėtas.

Parodos atidarymo akimirkas užfiksavo Rita Mikalčienė

Mes kartais sakome: „Aš esu tik žmogus“. Taip sakantysis pasiteisina, kad yra „nepakankamas“, „nevisavertis“, „su prigimtine teise klysti“. Bet, tuomet, kas yra žmogus ir ar galime sakyti, kad esame „tik“ žmonės? Kas yra ta dalelytė „tik“, apnuoginanti visą mūsų egzistenciją ir grąžinanti ją iki žemo starto lyg olimpinėse žaidynėse? Kiekvienas šio menininko nutapytas portretas atskleidžia ne tik žmogų, ne tik homo sapiens. Juose visada yra kažkas aukščiau to, ką mes suvokiame, kaip žmogų.

Filosofas Imanuelis Kantas yra teisingai pasakęs – žmogus negali būti priemone tikslui pasiekti, žmogus yra tikslas savaime. A. Šuliauskas mokėjo teptuku nusakyti žmogaus tikslą, jo esmę ir prasmę. Tai – lyg gebėjimas prisiliesti prie prigimties ir ją pakylėti, suteikti prasmę formai, detalei, judesiui. Tai – patirties apsikeitimas, išminties pasidalijimas tarp skirtingų pasaulių, bet ne tokių skirtingų, kad negalėtume vienas kito suprasti. A. Šuliauskui visas pasaulis buvo dialogas, ir ši koncepcija užkoduota kiekviename paveiksle.

O kas yra dialogas? Tai kvietimas atsiverti per žodį, per kalbą, per santykį. Ir ta atsivėrimo galimybė numatoma tiek kitame žmoguje, tiek žmogų supančiame fiziniame pasaulyje. Ar galime kalbėti apie žmogų atsietai nuo gamtos? O augimas, kaita, judesiai ir nuotaikos? Ar tai ne vienas kitą papildantys akordai nenutrūkstamame kūrinyje? Ne veltui net ir išimtinai portretų parodose gamtos detalės visuomet šio menininko ranka surasdavo kelią į drobę. Visi dialogo dalyviai, kurie taip traukė menininką, eksponuojami šalia vienas kito: žmogus gamtoje ir gamta žmoguje. Komunikacija vyksta net tuomet, kai to gerai nesuprantame. Gyvendami, esame supami gamtos grožio, kurio pirminę nuostabą keičia pripratimas. Ne kiekvienas norime atsiliepti į ją ir ne kiekvienas dalyvaujame joje. Manau, net ne kiekvienas menininkas sugeba prakalbinti gamtą taip, kad ji jam atsivertų dialogo galimybe. Bet šis menininkas mokėjo gyvą bendravimą surasti ne tik kalbos lygmenyje, bet ir gamtos gelmėje. O šalia to nuoširdžiam pokalbiui visuomet kvietė šalia esančiuosius, įkvėpdavo ir paskatindavo gyventi gyvenimą ir juo džiaugtis. Vienoje paveikslo nugarėlės pusėje parašyta dedikacija: „Saulutė šviečia į tavo grožį/O vėjas puokštę rožių pasiskynęs/ Jas kloja tau ant akmenuoto kelio/ O Sutvėrėjas Tau viltingai, šviesiai/ Vis primena maldoj/ Kaip pats kentėdamas/ Tau ranką tiesė. Šie menininko sukurti ir užrašyti žodžiai – lyg šviesus spindulys, padedantis juos skaitančiajam išsigydyti sielos žaizdas ir suteikiantis vilties gyvenimo kelyje.

Man atrodo, kad A. Šuliauskas yra vienas iš tų menininkų, kurių darbai nepraras aktualumo keičiantis metams, dešimtmečiams ar šimtmečiams. Net ir žvelgdama į parodą šiandieninės Europos įvykių kontekste, man atrodo, jog jie kaip niekada įkvepia tikėti žmogumi. Vienas iš A. Šuliausko parodoje eksponuotų kūrinių yra „Kultūros likimas“. Nors šiame paveiksle matau po smuikininkės kojomis atvertą dėklą, lyg išmaldos prašytojos, bet tuomet aš pakeliu akis, pamatau palaimingą jos žvilgsnį, muzikai sudėtus pirštus ir suprantu, kokią viltį bei prasmę menininkas atvaizdavo. Ne tik su kultūra, su mumis visais, bus viskas gerai, jeigu žmonėms bylosime apie žmones.

PADĖKA VISIEMS, PRISIDĖJUSIEMS PRIE PARODOS ORGANIZAVIMO

Nuoširdžiai dėkojame visiems Alfonso Šuliausko darbų parodos „Iš privačių kolekcijų“ dalyviams, padėjusiems įgyvendinti bičiulio Andriaus Mosiejaus idėją.

Parodai darbus paskolino 22 žmonės, pateikę 19 portretų, 6 peizažus, 12 kompozicijų. Iš viso – 37 darbus, atliktus aliejumi, pastele, pieštuku. Darbai sukurti nuo 1971-ųjų iki 2012-ųjų metų, pozavo nuo 5 iki 105 m. amžiaus žmonės.

Dėkojame Druskininkų kultūros centro direktorei Rimutei Viniarskaitei, Rasai Jurevičienei – už plakatus ir pakvietimus, A. Mosiejui  ir R. Kvaraciejui – už lankstinuką, vaikaičiui Domui bei Ugnei – už darbų pakabinimą, šeimos draugei Daratai Puidokienei – už 6 darbų iš Vilniaus atvežimą. Ačiū vakaro vedėjai Violetai Žarnauskaitei, vaikaičiui Simonui – už apsakymą „Gitara“, Viktorijai Purvinienei – už atsiliepimą apie parodą.

Dėkojame svečiams – Violetai Kaubrienei, Danutei Časienei, Zenonui Streikui ir jo žmonai Danutei, mokymo centro „Dainava“ direktorei Vestai Janeikienei ir jos komandai – už pastogę ir visiems, kurie aplankys parodą.

Dailininko A. Šuliausko šeima

Viktorija Purvinienė