Fotografijų parodoje – Islandijos grožis

Druskininkiečiai kviečiami aplankyti kovo 24 dieną „Ryto“ gimnazijoje atidaromą fotografijų parodą, skirtą Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečiui. Renginio pradžia 14 val. Paroda veiks iki balandžio vidurio.

Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą (1990-03-11) Islandija pripažino pirmoji (1991-02-11). Parodos autorius, druskininkietis Lukas Valentukevičius Islandiją aplankė 2017-ųjų rugpjūtį. Parodą surengė, norėdamas supažindinti druskininkiečius su gražiausiomis jo užfiksuotomis akimirkomis.

Drauge su bendrakeleive Aušra Kudirkaite, kuri yra ir gyvenusi Islandijoje, Lukas Islandijos keliais nuvažiavo daugiau kaip 2000 kilometrų. A. Kudirkaitė pasidalino įspūdžiais apie šią kelionę: „Natūralu, kad pirmą kartą sutiktas žmogus paklausia: „Iš kur tu?“. Įprastas klausimas, kaip kitiems atrodai nevietinis. O kaip gi kitaip, jei per gyvenimo Islandijoje metus išmokau tik vos kelis pagrindinius žodžius…Vienas jų – Litháen (Lietuva). Paprastai Islandijoje bendraujama anglų kalba. Šia kalba lengva susikalbėti ir su vaikais, ir su seneliais. Tiesa, dažniausiai mano sutikti islandai mažai ką žino apie Lietuvą. „Ar Ryga jūsų sostinė“, – ne kartą girdėjau tokį klausimą. Bet teko sutikti ir žmonių, kurie Lietuvoje lankęsi, su lietuviais dirbę, ir didžiuojasi, kad pirmieji pripažino Lietuvos Nepriklausomybę. Sako, suprantą laisvės troškimą, kai patys Danijos karalystės dalimi buvę.

Sakoma, kad panašūs panašius supranta. Bet argi Islandija ir Lietuva turi panašumų? Atvykite, pa(si) tikrinsite!

O aš papasakosiu apie kai kuriuos skirtumus. Čia, dirbant metus, o ir lengvai paišlaidaujant, paprasta tapti milijonieriumi (kronomis). Tiesa, Islandijos kronos kursas kinta per dieną net keletą kartų, todėl niekada nežinai, kokia iš tikrųjų turimų pinigų vertė. Beje, kainos čia taip pat didelės. Tik ne vandens ir ne šildymo. Kodėl? Nes Islandija – ledo ir ugnies šalis. Šie turtai – iš motinos Žemės.

Maža šalis ta Islandija. Pusantro karto didesnė už Lietuvą. O gyventojų Islandijoje aštuonis su puse karto mažiau, nei Lietuvoje. Bet ar aš išgirdau nors kartą nerimo dėl tautos nykimo gaideles? Ne, jie nesiskundžia. Nei kad kalba nyksta, nei kad žmonių čia gimsta mažiau, nei miršta, nei kad imigrantų čia daug, nei kad… moteriai galima ištekėti už moters, nei kad migracija didelė… Visa tai tiesa, bet argi dėl to nerimauja islandai? Nemanau, bent tikrai ne tie, kuriuos sutikau. Jie tiesiog gyvena šia diena. Kita vertus, savižudybių skaičius čia didelis. Dėl to islandai susirūpinę.

Islandai kenčia dėl vitamino D stygiaus. Žiemos čia tamsios. Trumpiausia diena žiemą čia trunka vos keturias valandas, o Lietuvoje – ilgiau nei septynias. Tačiau Islandijoje galima pasidžiaugti visą parą trunkančiomis dienomis vasarą. Tačiau vasaros čia – vėsios, temperatūra retai pakyla virš 20 laipsnių. Gamtos vaizdai nuostabūs, ypač kai saulė nenusileidžia visą parą. Ne mažiau įspūdingos ir žiemos – dažnai nedebesuotą naktį galima pasigrožėti šiaurės pašvaistėmis.

Nenuostabu, kad dėl tokios gamtinės mistikos, o ir įspūdingo bei turtingo kraštovaizdžio islandų folkloras taip pat turtingas. Dar ir šiandien galima sutikti tikinčiųjų elfais. Troliais bei hidden people (paslėptais žmonėmis). Beje, Kalėdų senelio islandai neturi, vaikus čia aplanko net trylika padykusių trolių, kurie pasirodo vis skirtingą vakarą ir krečia išdaigas. Vienas jų vagia žvakes, kitas – medinius šaukštus, dar kitas tyčia tranko duris. Ne vienas iš trylikos mėgsta pasigardžiuoti: kas dešras graužia, kas šaukštais kabina skyr (panašus į jogurtą islandiškas pieno produktas), o kitas tik išlaižo dar neišplautus puodus. Tiesa, kiekvienas apsilankęs vaikams palieka po mažą dovanėlę. Juk malonu beveik dvi savaites kasdien gauti po dovaną?

Islandija apdovanota žavingu kraštovaizdžiu (kriokliais, ugnikalniais ledynais), įspūdingu folkloru bei išskirtinėmis vasaromis ir ne mažiau patraukliomis žiemomis, traukia begales turistų, menininkų, tarp jų ir filmų kūrėjus. Man pačiai teko gyventi Thorsmorke, kur praeitą žiemą visai kaimynystėje buvo filmuojama „Sostų karų“ paskutinio sezono šeštoji serija. O dabartinėje mano gyvenamosios vietos kaimynystėje esanti įspūdinga ola su karštu vandens versme – Grjotagja traukia turistus dar ir dėl to, kad čia čia filmuotas „Sostų karų“ trečiojo penktasis epizodas. Užtenka vos pora minučių panaršyti internete ir lengva atrasti dešimtis pavadinimų filmų, serialų, kurie buvo filmuojami Islandijoje.

Nors tūlas islandas mažai nusimano apie kultūrą, meną, dailę ar literatūrą, islandų kultūra – turtinga. Ši mintis, beje, ne mano. Ją išgirdau iš islando Baltasar Kormakur, kai, sustabdžiusi pakeleivingą transporto priemonę, gal valandą praleidau šio įžymaus filmų kūrėjo automobilyje. Islandiją garsina kinas, muzika, literatūra. Kaip tik dabar skaitau Halldór Kiljan Laxness romaną „Nepriklausomi žmonės“. Už šią knygą autorius gavo Nobelio literatūros premiją.

Vis tik yra dalykų, kurie čia stebina: islandai neturi vaikų namų, bet seneliai dažniausiai gyvena globos namuose. Tiesa, islandų amžius nenuspėjamas – jie, regis, nesensta: ar 40, ar 70 metų vyrui – neatspėsite. Kažkada maniau, kad visi islandai labai draugiški ir geranoriški svetimtaučiams. Kai pasidalinau šia mintimi, gavau atsakymą, kad „oi, ne visi, bet tas, kas svetimšalių nemėgsta – jų ir vengia“. Taigi nesu sutikusi nedraugiško islando. Beje, namų durų nerakiname. Kai kas nerakina ir automobilių… Tiesiog… Jauku čia. Nors atvykau viena ir nieko nepažinodama, dabar turiu būrį draugų ir gana smagų darbą.“

Drauge su bendrakeleive Aušra Kudirkaite Lukas Valentukevičius Islandijos keliais nuvažiavo daugiau kaip 2000 kilometrų. Keliautojus sužavėjo Islandijos gamta/Asmeninio archyvo nuotrauka

„Mano Druskininkai“ informacija