Etnografei Linai Balčiūnienei mieliausios dzūkų krašto dainos

Jau daugiau nei keletą dešimtmečių Druskininkuose rengiamo regioninio Dainavos krašto folkloro festivalio sumanytoja etnografė Lina Balčiūnienė šiemet mini 25-erių metų profesinės veiklos Druskininkų kultūros centre sukaktį: „Šį rugsėjį bus jau ketvirtis amžiaus, kai Druskininkuose etninės kultūros baruose dirbu pirmojoje, o kartu ir vienintelėje savo darbovietėje – Kultūros centre.“

„Stadalėlės“ kolektyvas paminėjo dvidešimtmetį/Alvydo Lukoševičiaus nuotrauka

Paklausta, kas paskatino, išugdė jos domėjimąsi folkloru, Alytuje gimusi ir augusi L. Balčiūnienė nedvejoja – močiutė vaikystėje jai dažnai dainuodavusi liaudies dainas. Ir vėliau, rinkdamasi profesiją, etnografė liko ištikima artimai liaudies menui sričiai – studijavo kanklių specialybę tuometinėje J. Gruodžio aukštesniojoje muzikos mokykloje (dabar konservatorija): „Po studijų pradėjusi dirbti Punios kultūros namuose, susiradau ir kitos širdžiai mielos veiklos – dalyvavau folkloro ansamblio veikloje, dar artimiau susipažinau su folkloru. Todėl ir aukštąjį mokslą vėliau pasirinkau studijuoti tuometinėje Lietuvos valstybinėje konservatorijoje – Klaipėdoje, Liaudies muzikos katedroje, kurioje buvo galimybė be pagrindinės, kanklių specialybės, pasirinkti ir folkloro studijas.“

– Jūs vadovaujate folkloro ansambliams „Stadalėlė“ ir „Žemynėlė“. Kas paskatino juos suburti?

– Iki Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo Druskininkų sanatorijose be kitų meno saviveiklos būrelių veikė ir folkloro ansambliai. Pasikeitus ekonominei situacijai, šie ansambliai iširo. Tačiau žmonių noras dainuoti nedingo. Todėl tuo metu visus, norinčius tęsti mėgiamą veiklą, puoselėti širdžiai mielą laisvalaikio užsiėmimą, pakviečiau į naujai buriamą ansamblį. Taip prieš 22-erius metus gimė „Stadalėlė“. O viečiūniškių ansambliui vadovauju dar tik 8 mėnesius. Kadangi šis, taip pat jau daugiau nei 20 metų gyvuojantis folkloro kolektyvas, kuriam anksčiau vadovavo Onutė Gudelionienė, neturėjo pavadinimo, pasitarę jį pavadinome „Žemynėle“.

Etnografė L. Balčiūnienė (kairėje), Dainavos krašto folkloro festivalio sumanytoja, Kultūros centre dirba jau 25-erius metus/Ramunės Žilienės nuotrauka

– Ar, dirbant kultūros, renginių organizavimo srityje, įmanoma, grįžus namo, „pamiršti“ darbą?

– Grįžus namo, ypač, kai suplanuotas didelis renginys, darbo pamiršti neįmanoma. Tačiau ir gerai – užsiimant buities ruoša, tvarkant namus ar ravint daržą, dar kyla ir naujų minčių, idėjų.

– Yra nuomonių, kad etnokultūra šiuolaikiniam jaunimui vis mažiau įdomi… O gal kaip tik jauni žmonės vis labiau domisi savo tautos etniniu tapatumu?

– Mano pačios vaikai nuo mažų dienų kartu su manimi dalyvaudavo renginiuose, vykdavome į koncertines keliones. Džiaugiuosi, kad jauniausioji dukra ir dabar domisi folkloru, dainuoja „Stadalėlės“ ir „Racilukų“ ansambliuose. Jei etninės kultūros paveldą pateiksime patraukliai, jis bus įdomus ir jaunimui. Į daugelį pamokų yra integruota etninė kultūra, ir tai labai svarbu, ugdant jaunąją kartą. Neabejoju, kad tai duoda vaisių, nes jaučiasi, kad jaunos šeimos vis aktyviau domisi liaudies tradicijomis ir etnografiniu palikimu. Tai, kad apie mūsų tautos tradicijas, papročius, liaudies meną pasakojama mokyklose, – labai gerai, tačiau daug svarbiau, kad kiekvienoje šeimoje būtų skiriama dėmesio skiriama mūsų protėvių puoselėtai ir skleistai kultūrai.

– Ar padainuojate liaudies dainas viena – sau, kokios tai būna akimirkos?

– Kartais padainuoju, dažniausiai dirbdama buities darbus. Ypač tuos, kurių visai nesinori daryti. Visos dainos, kurias moku, man yra gražios, tačiau dažniausiai niūniuoja tas, kurias išmokau iš buvusios „Stadalėlės“ ansamblietės Elenos Baublienės.

Ramunė Žilienė