Dzūkijos gamta – įkvėpimo šaltinis
Į renginių ciklą, skirtą Dzūkijos (Dainavos) metams paminėti, gražiai įsiliejo ir dzūkės Irenos Mortūnienės tapybos paroda „Ramybės magija“. Ekspozicijoje autorė pateikė trisdešimt tris tapytus peizažus. Juose nemažai ir Dzūkijos gamtos motyvų: paveiksluose vyrauja miškas, pievos, dangus ir vandenys, kurių taip gausu Pietų Lietuvoje. Iš peizažų galima spręsti, kad autorė labai myli gamtą, stebi ją įvairiais metų laikais.
Tapybos parodos „Ramybės magija“ autorė I. Mortūnienė (kairėje) su bibliotekos direktore L. Žėkiene / Viešosios bibliotekos archyvo nuotrauka
Praėjusį penktadienį Viešojoje bibliotekoje organizuotas susitikimas su parodos autore I. Mortūniene. Susirinkusiuosius dainomis apie gamtą pasveikino Trečiojo amžiaus universiteto moterų vokalinis ansamblis „Vakarėjant“, vadovaujamas Virginijos Šedienės. Renginį moderavo parodos „krikštatėvis“ Algis Petras Zurlys, garsus bibliofilas, ilgus metus dirbęs Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešosios bibliotekos vadovu. Jis prisipažino, kad, apsilankęs Pilvingių kaime, šalia Nedzingės, esančioje Mortūnų sodyboje pamatė šiuos darbus ir paakino autorę būtinai surengti parodą.
Atvykusieji į parodos apžvalgą tądien daug sužinojo apie menininkę ir jos kūrybą. Renginyje dalyvavę I. Mortūnienės šeimos nariai, giminaičiai ir kaimynai džiaugėsi tapytojos pirmąja personaline paroda. „Esu laimingas, nes matau laimingą žmoną, kuri užsiima jai patinkančia veikla“, – kalbėjo Alvydas Mortūnas ir tuojau pat pašmaikštavo, kad per pastaruosius dvejus metus jo gyvenimas kardinaliai pasikeitė – Irenai įnikus į tapybą, jis dažniau ilsisi nei dirba, mat nebegauna žmonos užduočių įkalti vinį ar baldus perstatyti. Taip pat nebeliko ir kasdienės jo kontrolės. Stebėdamas, kiek stropaus darbo pareikalauja kiekvienas paveikslas, vyras juokais svarstė, kad Irena verčiau pasektų avangardistu Kazimiru Malevičiumi ir tapytų juodus kvadratus, – tuomet ir sėkmė greičiau ateitų, ir finansai būtų garantuoti. A. Mortūnas pareiškė, kad žmonos paveikslai įkvėpė ir jį kurti, nors iki šiol poeto gyslelės savyje nebuvo aptikęs. Tad gimė pirmasis ir kol kas vienintelis eilėraštis, kuris prasideda žodžiais: „Ilgai stebėjau šitą žmogų, jisai vis piešė ir šypsojos.“ Apie eilėraštį A. Mortūnas nebuvo niekam prasitaręs, todėl kūrybinis bandymas išliko necenzūruotas. Viešojoje bibliotekoje įvyko šio eilėraščio premjera.
Mortūnų dukra Inga, Vokietijoje atidėjusi visus darbus į šalį ir atskubėjusi pasidžiaugti paroda, mamą pavadino labai pozityviu, sąmojingu žmogumi. Dukra sakė, kad mama smarkiai pamilo Druskininkus, o, sugrįžusi į kaimą, labai atgijo. Mortūnų sūnus Audrius, – anot Ingos, filosofinės sielos vaikinas, iš mamos paveldėjęs norą pažinti žmogaus esybę, – pripažino, kad tapymas mamai buvo atradimas. Šis naujas jos hobis davė pokyčių – mamai medituojant, aplinkui įsigalėjo ramybė. I. Mortūnienės sesuo Rasa Vaisietienė papasakojo, kad vaikystėje Irena jai tapo antrąja mama. Irenai patinka viskas, kas auga, kas gyva, kas juda.
Irena pirmiausia norėjo būti matematike, tačiau po vienerių studijų metų persigalvojo ir pasirinko humanitarinius mokslus. Įgijusi lituanistės specialybę, daug metų dirbo mokytoja Kaune. Irena yra išbandžiusi įvairias kūrybines technikas: popieriaus karpinius, dekupažą, dekoratyvinį siuvinėjimą, kiaušinių marginimą bei kitas. Ir viskas jai sekasi. Perfrazuodama ansamblio padainuotą dainą pagal poeto Algimanto Baltakio eilėraštį „Kol dar matau medžius…“, R. Vaisietienė palinkėjo seseriai Irenai: „Kol medžiai auga, kol paukščiai gieda, kol žiburys lange ir kol eini žeme, – pieški!“
Mortūnų kaimynas Vincas Vaičiulis sakė, kad ši šeima yra labai darbšti, ji – Pilvingių kaimo pažiba, visas kaimas Mortūnais gali didžiuotis. „Ko Irena imasi, tą ir padaro. O kokie nuostabūs jos gėlynai!“, – antrino kita kaimynė. Bičiuliai iš Kauno pridūrė, kad Mortūnų namai – ramybės oazė, tačiau kaimo sodyboje – visai kas kita, ten darbai ir įvykiai virte verda. Druskininkietė Birutė Zurlienė pastebėjo, kad parodos autorė turi tvirtą šeimos palaikymą. Irena visur suspėja, ji visko mačiusi, viską perskaičiusi, iš kelionių parsiveža daug įspūdžių, į savo darbus įdeda daug sielos. Pasveikinti parodos autorę atvykusi meno kūrėja, tautodailininkė Daiva Stoncelienė prisipažino esanti sužavėta I. Mortūnienės peizažais ir juose dominuojančia žydra spalva. Nors paveiksluose žmonių nematyti, bet jų buvimas jaučiamas kiekviename peizaže: išmintuose takuose, paežerių liepteliuose, pakrantėse rymančiose valtyse.
Renginio „kaltininkė“ I. Mortūnienė papasakojo, kad tapyba susidomėjo pandemijos laikotarpiu. Tuo metu šeimoje įsigalėjusį besaikį virimą ir kepimą, kuris pradėjo sparčiai keisti kūno linijas, ji išmainė į naują veiklą. Nusižiūrėjusi nuo vaikų, kurie piešė medžius, nuo pušies pradėjo ir ji. Po to pabandė piešti ir dangų. Juk vaikystėje buvo debesų piemenė – gulėdama sniego pusnyse, vis stebėdavo besiganančius debesis. Teta Onutė taip pat ragindavo dažniau pažvelgti į švarų, tarsi numazgotą dangų. Tie žodžiai įsmigo Irenos širdin, todėl jos paveiksluose tiek daug dangaus. Pirmasis peizažas gimė pačioje 2021 metų pradžioje, o paskui išsirikiavo visa eilė paveikslų. Irena prisipažino, kad jaučia beribę trauką tapyti, apie piešimą nuolat galvoja, net naktimis mintyse vis piešia.
„Džiugu, kad į kuriančių druskininkiečių būrį įsiliejo naujas vardas. I. Mortūnienės paveiksluose atsispindi ne tik gamta, bet ir jausmai, išgyvenimai, svajonės. Linkime autorei kuo geriausios kūrybinės sėkmės. Tikimės sulaukti ir daugiau jos parodų, nes dailės darbai bibliotekoje skleidžia labai gerą aurą“, – sakė Viešosios bibliotekos direktorė Laima Žėkienė. Pirmosios parodos proga autorei ji padovanojo užrašų knygą, į kurią, tikėtina, suguls ne tik Irenos kūrybiniai planai, bet ir jos vyro Alvydo nauji eilėraščiai.
Renginį užbaigė moterų vokalinio ansamblio „Vakarėjant“ dainos.
Druskininkų savivaldybės viešosios bibliotekos informacija