Druskininkų Garbės piliečių pagerbimo vakaras – šviesa, dėkingumas ir bendrystė

Praėjusio ketvirtadienio vakarą, kai pro Druskininkų miesto muziejaus langus dar tebesiskverbė auksinė šviesa, viduje tvyrojo ypatinga nuotaika – šiluma, pagarba ir šiek tiek jaudulio. Čia susirinko tie, kuriems Druskininkai – ne tik miestas, bet ir gyvenimo dalis – žmonės, visą gyvenimą mylėję savo miestą

Asociacija „Druskininkų klubas“, vienijanti miesto verslo ir aktyvius bendruomenės atstovus, pakvietė į vakarą, skirtą Garbės piliečiams – žmonėms, kurie savo darbais, kūryba, idėjomis ir paprastu žmogiškumu kūrė Druskininkų veidą. Renginys tapo gražiu pagarbos gestu, kuris, regis, palietė kiekvieną atėjusį. Čia skambėjo šilti žodžiai, nuoširdūs prisiminimai ir pagarba tiems, kurie savo darbais, kūryba ir meile miestui kūrė Druskininkų istoriją. Salė prisipildė nuoširdžių pokalbių, juoko, plojimų ir tylos akimirkų, kai prisiminimai apie praeitį susiliejo su dabarties dėkingumu.

Druskininkų Garbės piliečiai V. Malinauskas, V. Kaubrienė, M. Suraučius, A. Česnulis, Anapilin išėjusių Garbės piliečių artimieji, Druskininkų savivaldybės meras R. Malinauskas ir „Druskininkų klubo“ valdyba / Roberto Kisieliaus nuotrauka

Renginį surengė asociacija „Druskininkų klubas“, vienijanti miesto verslo ir aktyvius bendruomenės narius. Iniciatyvos tikslas buvo ne tik pagerbti Garbės piliečius, bet ir priminti visai bendruomenei apie jų nuopelnus bei suteikti progą šiems išskirtiniams žmonėms susiburti.

Klubo prezidentas Modestas Vitkauskas sakė, kad šio vakaro idėja kilo, siekiant dviejų tikslų. „Pirmiausia norėjome atiduoti deramą pagarbą žmonėms, kurie savo darbais ir pasiekimais svariai prisidėjo prie Druskininkų klestėjimo ar garsinimo. Be to, norėjosi suburti klubo narius ir suteikti jiems galimybę artimiau susipažinti su iškiliausiais mūsų miesto žmonėmis.“

„Jeigu neleistų dirbti, tai man būtų kaip skandalas“

Tautodailininkas Antanas Česnulis, kurio vardas tapęs neatsiejamas nuo Druskininkų kūrybinio veido, neslėpė džiaugsmo. Jo balsas skambėjo tvirtai, bet kartu jautriai – tarsi žmogaus, vis dar kasdien savo rankomis kuriančio pasaulį.

„Džiugu, kad mus kažkaip pirmą kartą taip pagerbė. Dabar jau antrą kartą po įteikimo teko užsidėti regaliją. Labai gražu, kai dirbi ir dar įvertina – reiškia, darbas nenueina niekais. Kartais pajuokauju – jeigu patekčiau į rojų, kur visko yra valgyti, visur galima vaikščioti, bet nieko neleidžiama dirbti, tai man jau būtų labai blogai. Aš visą gyvenimą dirbu šešias dienas per savaitę, o sekmadienį darau išeiginę – pilnai gana. Jeigu neleistų dirbti, tai būtų skandalas.

Kada dirbu, kažką kuriu, jaučiu tokį labai malonų jausmą. Aš tikrai negaliu to paties darbo kartoti – neįdomu. O kai darau visąlaik naują darbą, tada jauduliukas yra, įdomu, kaip gausis. Ir kai pamatau rezultatą – malonu ir pačiam, ir žmonėms.“

„Garbė įpareigoja elgtis dorai ir garbingai“

Garbės pilietė, gydytoja Violeta Kaubrienė, kalbėjo ramiai, susimąsčiusi. Jos balsas buvo švelnus, bet kiekvienas sakinys – tvirtas, tikras.

„Labai dėkoju Druskininkų savivaldybės tarybai ir merui už mano kuklios asmenybės įvertinimą. Tas apdovanojimas gyvenime suteikia ne tik pasididžiavimo, bet ir tam tikrų įsipareigojimų – elgtis garbingai, dorai. Tuo vadovavausi visus savo darbo metus. Druskininkuose gyvenu jau 53 metus, o į šį miestą mane atvedė meilė kurortui, pažinta dar studijuojant Kauno medicinos institute.“

V. Kaubrienė susirinkusiesiems papasakojo apie savo profesinį kelią, kuris paliko gilų įspaudą Druskininkų istorijoje. Jos iniciatyva įgyvendinus ES lėšomis finansuotus projektus, neatpažįstamai pagražėjo „Draugystės sanatorijos“ pastatai ir aplinka, ji aktyviai dalyvauja visuomeniniame Druskininkų gyvenime, kuria planus dar labiau prisidėti prie Druskininkų gražinimo. Jos išsakyti žodžiai buvo tarsi tylus priminimas, kad garbė jai – viso gyvenimo moto.

„Laimė yra tada, kai esi pripažintas“

Mikas Suraučius – muzikantas, dainų autorius ir atlikėjas – žmogus, kuris Druskininkuose kuria nuo jaunystės, ne kartą dainavęs apie meilę, laisvę ir žmones.

„Pagavau mintį, kad laimė žmogui yra tada, kai jis pripažintas. Tai labai subtilus jausmas. Visi mes turėjome savo kelią, sunkumų, bet kai supranti, kad esi reikalingas – tai ir yra laimė.

Niekada per daug negalėjau savęs vadinti kažkokiais didesniais vardais – artistas ar kompozitorius. Kiti mane vadino maestro.

Ačiū visiems, kurie pripažino mano vardą, kurie klausėsi, kurie prisimena“, – kalbėjo M. Suraučius.

„Tėtis viską darė iš dūšios“

Dailininko, muziejininko Adelberto Nedzelskio gyvenimo kelią priminė jo sūnus Dalius. Jis pasakojo tyliai, bet su meile, kuri jautėsi kiekviename žodyje.

„Sunku kalbėti… Man dabar teko labai sunkus uždavinys – iš gyvųjų pasaulio perduoti linkėjimą anapus… Kas pažinojote mano tėtį, žinojote, kad jis buvo  tiesiog labai darbštus žmogus. Viską, ko ėmėsi, darė iš dūšios. O tų darbų labai daug padaryta. Ir vienas iš svarbesnių darbų, be darbo muziejuje, mano vertinimu, buvo Dailės mokyklos įkūrimas. Du metus dirbo visiškai visuomeniniais pagrindais, tiesiog iš idėjos. Apsijungė dailininkai Šuliauskas, Mosiejus, Vrubliauskienė, kiti tų to meto aktyvūs dailininkai ir padarė labai didelį darbą.

Likus savaitei iki jo išėjimo, jam buvo įteiktas Vyriausybės padėkos raštas ir proginis sidabrinis medalis. Kaip malonu, kad jis dar ligoninėje jį pamatė ir apsidžiaugė, kad yra įvertintas.“

„Mūsų šeimoje – keturios menininkų kartos“

Vida Šuliauskienė, menininko Alfonso Šuliausko žmona, pasidalijo prisiminimais apie savo vyrą ir apie šeimą, kurioje kūryba – tarsi paveldėtas kvėpavimas: „Šuliauskas nuo 1946 metų gyveno ir kūrė Druskininkuose – niekur iš čia nebuvo išvykęs. Jis buvo tikras miesto patriotas. Mūsų anūkas sukūrė 9 minučių trukmės filmą apie senelio kūrybą, kurį šiandien pamatysite. O aš kviečiu druskininkiečius aplankyti šiais metais mano įkurtą A. Šuliausko salonėlį mūsų namuose. Tai – tarsi keturių kartų muziejus: nuo jo mamos darbelių iki mūsų anūko tapybos. Tai – gyva šeimos istorija.“

Jos pasakojimas buvo kupinas šilumos. Nors kalbėjo apie praeitį, jos akyse buvo šviesos, ne liūdesio – tokios, kokią palieka gyvi darbai.

„Esame druskininkiečiai – ir tuo didžiuojuosi“

Verslininkas Viliumas Malinauskas – vienas tų, kurie į Druskininkus atvyko, čia įleido šaknis ir tapo neatsiejama miesto dalimi. Jis – pirmojo Lietuvoje Marijampolės fazanyno įkūrėjas, Radviliškio rajono kolūkių novatorius, didžiausios gamtos gėrybių bendrovės „Hesona“ ir Grūto parko steigėjas.

„Daug ko pasakot neturiu. Į Druskininkus atsikėlėme 1986 metais. Ar mes jau druskininkiečiai, ar ne, nežinau. Prijaučiantys. Iš pradžių keletą metų dirbau bitininku, kadangi biteles puoselėjau nuo vaikystės. Vėliau, prasidėjus jau šitiems laikams, pasiskolinome iš banko pinigų ir su sūnumi pradėjom verslą.

Pradžia buvo sunki – žinot, tuo metu Lietuvoje visokių dalykų buvo, ypač kada reikėdavo ginkluotus žmones siųsti į darbą, kadangi jie buvo susiję su pinigais.

Vėliau per gyvenimą teko nemažai įvairių darbų nuveikti.

Prisimenu, atvažiavo Justinas Karosas su savo visa komanda kalbint mane eiti į Druskininkų merus. Sakau: „Žinot, aš turiu pakankamai užsiėmimų ir aš tikrai niekur neisiu “. Ir tuo momentu Ričardas per duris įėjo. „Va, – sakau, – jeigu jum reikia gero mero, tai pasiimkit jį“. Karosas sako: „Ką tu, juokauji ar tikrai rimtai?“ Sakau: „Pilnai, su pilna atsakomybe“. Nu ir va taip ir išsiskyrėm su sūnum. Likau vienas. Dabar su savo likusia šeimyna, dirbame.

Bet Druskininkai visada buvo ypatingi – čia gyvena žmonės, į kuriuos galima kreiptis, pasitarti, gauti patarimą. Ačiū visiems druskininkiečiams – jūs visada buvote tie, kuriais galima pasikliauti.“

Renginys tapo gražiu pagarbos gestu, kuris, regis, palietė kiekvieną atėjusį

„Šis vakaras – pagarba miesto istorijai“

Druskininkų savivaldybės meras Ričardas Malinauskas padėkojo „Druskininkų klubui“ už iniciatyvą ir kalbėjo apie pagarbą, kuri turi tapti tradicija: „Labai noriu padėkoti klubo vadovybei už šią idėją. Mes, bėgdami per darbus, kartais pamirštame parodyti dėmesį tiems, kurie jo nusipelnė. Šis vakaras – tai priminimas nepamiršti šaknų ir žmonių, kūrusių mūsų miestą. Manau, kad mes visi turim nepamiršti savo praeities, savo šiandienos ir daryti viską, kad rytdiena būtų šviesesnė.“

Vakaro kulminacija – M. Suraučiaus koncertas

Ketvirtadienio vakarą buvo visko – šypsenų, prisiminimų, ilgesio, bet daugiausia – dėkingumo tiems, kurie kūrė miestą, jo grožį, garsą, dvasią. „Druskininkų klubas“ tapo šio vakaro sumanytoju ir jungtimi tarp kartų – tarp praeities, kuri verta atminimo, ir dabarties, kuri turi kam padėkoti.

Vakaro kulminacija tapo Druskininkų Garbės piliečio, maestro M. Suraučiaus pasirodymas – jo atliekamos dainos sušildė visų širdis ir sukūrė ypatingą jaukumo atmosferą, pripildė muziejaus erdves ramybės ir šviesos – tarsi kiekviena nata būtų padėkos ženklas už viską, ką Druskininkų Garbės piliečiai padarė miestui.

„Druskininkų klubo“ nariai džiaugiasi ir dėl to, kad galėjo prisidėti prie šio išskirtinio žmogaus atminimo įamžinimo – kartu su Druskininkų savivaldybe jie parėmė dokumentinio filmo „Rokeris iš miškų“ kūrimą. Tai – gražus bendras darbas, išsaugantis Miko kūrybos dvasią ir šviesų prisiminimą apie jį.

„Ačiū už šypsenas, bendrystę ir nuoširdumą. Tokie vakarai – geriausias įrodymas, kad „Druskininkų klubas“ auga ne tik skaičiumi, bet ir širdimi“, – sakė „Druskininkų klubo“ prezidentas M. Vitkauskas, dėkodamas visiems dalyvavusiesiems.

Verslininkas V. Malinauskas – vienas tų, kurie Druskininkuose įleido šaknis ir tapo neatsiejama miesto dalimi / Roberto Kisieliaus nuotraukos

---

Druskininkų Garbės piliečiai

Antanas Dambrauskas (1911-1995)

Vienas iš žymiausių Lietuvos klasikinės literatūros vertėjų. 1957-1976 m. dirbo mokytoju vaikų sanatorijoje „Saulutė“, laisvalaikiu vertė. Išvertė daug knygų iš lotynų ir graikų kalbų, tarp jų – pataisytas „Iliados“ ir „Odisėjos“ vertimas. Garbės piliečio vardas suteiktas 1994 m. rugsėjo 10 d.

Elena Kvaraciejienė (1919-2018)

Lietuvai ir Druskininkams nusipelniusi pedagogė. Nuo 1945 m. Druskininkuose dėstė lietuvių, anglų, vokiečių kalbas, skaitė pranešimus mokslinėse konferencijose („Kad pamoka būtų įdomi“ ir kitus). Ji – etninės kultūros puoselėtoja, aprašė Švendubrės tarmę. Buvo Druskininkų folkloro ansamblių vadovė. Garbės pilietės vardas suteiktas 1995 m. kovo 15 d.

Elena Kriaučiūnaitė (1924-1995)

1958-1981 m. buvo „Dainavos“ sanatorijos vyr. gydytoja. Iniciavo tradicinius atsisveikinimo su senaisiais metais klasikinės muzikos koncertus, aktyviai dalyvavo miesto kultūriniame gyvenime. Sanatorijoje globojo rašytojus, muzikus. Garbės pilietės vardas suteiktas 1995 m. kovo 15 d.

Vytautas Kazimieras Jonynas (1907-1997)

Vienas iškiliausių XX a. lietuvių menininkų – grafikas, skulptorius, tapytojas, vitražistas. 1937 m. Paryžiaus pasaulinėje parodoje už medžio raižinius ir plakatus buvo apdovanotas aukso medaliu. 1951 m. išvyko į Niujorką, dėstė keliose meno institucijose, kūrė vitražus, bareljefus. V.K. Jonyno kūriniai puošia Lietuvos kankinių koplyčią Šv. Petro bazilikoje Vatikane, bažnyčias JAV. 1993 m. Druskininkuose buvo atidaryta V.K. Jonyno galerija. Garbės piliečio vardas suteiktas 1997 m.

Petras Viščinis (1912-1998)

Teisininkas, Lietuvos laisvės aktyvistas. Gimė Druskininkuose, 1943 m. Vilniaus universitete baigė teisės studijas. Dirbo Vidaus reikalų ministerijoje. Išeivijoje aktyviai kovojo už Lietuvos laisvę. Atgavus Nepriklausomybę, sugrįžo į Druskininkus. Tarpininkavo dėl Lietuvos fondo (JAV) finansavimo M. K. Čiurlionio memorialiniam muziejui Druskininkuose. Garbės piliečio vardas suteiktas 1998 m. spalio 29 d.

Konstantinas Gajauskas (1912-2001)

Ilgametis Druskininkų parapijos klebonas. Nuo 1949 m. iki 1965 buvo atsakingas už Aušros Vartų koplyčios išsaugojimą. Atnaujino Druskininkų bažnyčios vidų, vargonus, vitražus. Puoselėjo lietuvišką kultūrą. Garbės piliečio vardas suteiktas 2000 m. gruodžio 8 d.

Adelbertas Nedzelskis (1933–2025)

Tapytojas, menotyrininkas, muziejininkas. Po 1948-1958 tremties mokėsi Telšių dailės mokykloje, medžio skyriuje. Nuo 1963 m. atsikraustė į Druskininkus, dirbo mokytoju. Nuo 1964 m. M. K. Čiurlionio memorialinio muziejaus direktorius, 1999-2000 – Druskininkų miesto muziejaus direktorius. Garbės piliečio vardas suteiktas 2003 m. rugsėjo 19 d.

Justinas Karosas (1937–2012)

Lietuvos politikas, visuomenės veikėjas. 1969 m. Vilniaus universitete apsigynė filosofijos mokslų daktaro disertaciją. VU filosofijos fakulteto dekanas. 1992-2012 m. LR Seimo narys. Aktyviai atstovavo Druskininkų savivaldybės interesams Lietuvoje ir užsienyje. Garbės piliečio vardas suteiktas 2004 m. gegužės 24 d.

Algirdas Valavičius (1933–2025)

Girininkas, 1972 m. įkūrė miško muziejų „Girios aidas“. Nidos girininkas, apželdino 64 metrų aukščio pustomą Parnidžio kopos dalį. 1960 m. perkeltas į Druskininkus. 1965 m. apdovanotas už išradimą – plačiaeilę agrotechninę miškų daigyno sėjamąją. 1990 m. Lietuvos miškininkų sąjungos prezidentas. 1992 m. sudegus „Girios aidui“, jį atstatė 3 kartus erdvesnį. Garbės piliečio vardas suteiktas 2004 m. gegužės 24 d.

Bronislovas Lubys (1938–2011)

Verslininkas, filantropas. 1989 m. suteiktas Kauno politechnikos instituto docento vardas. 1993 m. – Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas. 2001 m. „Achemos grupės“ prezidentas. Druskininkų kultūros renginių, skulptūros „Šaulys“ pastatymo mecentas. Druskininkų muziejui nupirko senųjų Druskininkų vaizdų atvirukų ir knygų rinkinius. Garbės piliečio vardas suteiktas 2009 m. balandžio 28 d.

Antanas Česnulis (g. 1948)

Skulptorius, nusipelnęs meno kūrėjas. 1998 m. įkūrė skulptūrų ir poilsio parką. Baigė Vilniaus M. K. Čiurlionio menų mokyklos dailės skyrių. Dalyvavo pleneruose daugiau nei 10-yje valstybių. Patirtis – per 50 aktyvios kūrybos metų. Garbės piliečio vardas suteiktas 2014 m. gegužės 28 d.

Violeta Kaubrienė (g. 1948)

Gydytoja, tradicinio sanatorinio gydymo puoselėtoja. Nuo 1971 m. dirba Druskininkuose. Nuo 1991 m. sanatorijos „Draugystė“ vyr. gydytoja, nuo 1994 m. „Draugystės sanatorija“ direktorė. Ji – profesionalaus vaizduojamojo meno, kultūros renginių mecenatė. Garbės pilietės vardas suteiktas 2014 m. gegužės 28 d.

Viliumas Malinauskas (g. 1942)

Verslininkas, Grūto parko įkūrėjas, mecenatas. 1986 m. su šeima atsikraustė į Druskininkus, dirbo Druskininkų miškų ūkyje. 1991-1997 m. vadovavo UAB „Madma“, 1997 m. įsteigė UAB „Hesona“, 2001 m. įkūrė Grūto parką. Skyrė paramą Druskininkų ligoninės Reabilitacijos skyriaus kūrimui, rėmė sportinę veiklą, kultūros renginius. Garbės piliečio vardas suteiktas 2014 m. gegužės 28 d.

Alfonsas Šuliauskas (1938-2017)

Dailininkas. 1963 m. baigė Valstybinį dailės institutą, pradėjo dirbti piešimo mokytoju Druskininkuose. Sukūrė daugiau nei 1500 tapybos darbų, surengė daugiau nei 50 asmeninių parodų, dalyvavo 150-yje kolektyvinių parodų Lietuvoje ir užsienyje. Surinko ir užrašė Druskininkų legendas. Garbės piliečio vardas suteiktas 2019 m. sausio 31 d.

Mikas Suraučius ( g. 1947)

Kompozitorius, aranžuotojas, muzikantas. Įkūrė pirmąją Lietuvoje bigbito grupę „Bassvim“. Roko grupė „Plius minus“, vadovaujama M. Suraučiaus, išaugino tokius artistus, kaip Stasys Povilaitis, Vytautas Kernagis ir kitus. Sukūrė per 300 kūrinių, tarp jų – himną „Druskų miestas“. Garbės piliečio vardas suteiktas 2021 m. rugsėjo 30 d.