Bibliotekoje atidaryta paroda subūrė A. Šuliausko kūrybos gerbėjus

Spalio 14 d. Druskininkų savivaldybės viešojoje bibliotekoje buvo atidaryta dailininko Alfonso Šuliausko tapytų portretų paroda, taip pat paminėtos jo penktosios mirties metinės.

„Alfonsą Šuliauską pažinojo daugelis, jo veikla buvo įvairiapusė, jis – ir dailininkas, ir filosofas, psichologas, mokytojas bei kūrėjas, puikiai valdęs teptuką bei plunksną. Nemažas jo kūrybinis palikimas leidžia rengti temines ekspozicijas“, – parodos autorių apibūdino renginio vedėja Violeta Žarnauskaitė-Lagauskienė, buvusi druskininkietė, prieš 40 metų baigusi Druskininkų 3-ąją vidurinę mokyklą.

A. Šuliausko žmona Vida po vyro mirties surengė jau penkiasdešimtąją jo kūrybos parodą / Viešosios bibliotekos archyvo nuotrauka

Mintimis apie senelį pasidalijo A. Šuliausko vaikaitis D. Glatkauskas / Viešosios bibliotekos archyvo nuotrauka

„A. Šuliauskas visada buvo Druskininkų meno įvykių sūkuryje, mokėjo pristatyti savo kolegų darbus. Tuo įsitikinau, apsigyvenęs Druskininkuose, kai užsukau į Mažąją galeriją. Nustebino čia susibūrusių dailininkų gausa, nuolat organizuojamos Lietuvos, užsienio ir vietos menininkų parodos. Šis kūrybinis židinys priviliodavo daugybę lankytojų iš visų miestų. Kai į parodos atidarymą ateidavo A. Šuliauskas, visi žinodavo, kad vyks kažkas įdomaus. Jis buvo žodžio meistras, sugebantis pasaulinę meno istoriją priartinti prie Druskininkų, netikėtu rakursu pažvelgti į meną. Jo kalbą puošdavo daugybė sentencijų. Apsilankiusieji būdavo pakylėti“, – prisiminimais dalijosi kino režisierius Romualdas Jarašauskas. Susirinkusiesiems buvo pademonstruota R. Jarašausko dokumentinė apybraiža apie dailininkų veiklą Druskininkuose.

„Su A. Šuliausku susitikdavau dar vaikystėje, eidamas į mokyklą. Jis labai mėgo piešti, buvo didelis dailės entuziastas. Kai mokytoja Elena Kvaraciejienė statė spektaklį „Atžalynas“, A. Šuliauskas mokyklos koridoriaus gale padarė sceną ir ėmėsi kurti dekoracijas. Tų dienų įvykius po daugelio metų jis perkėlė į novelę knygelėje „Būties žarijos“. Aš buvau Druskininkų 1-osios vidurinės mokyklos šeštos laidos abiturientas, o A. Šuliauskas – aštuntos. Bendravome ir vėliau, kai jis restauravo Ratnyčios bažnyčios paveikslą. Tuomet abu tą paveikslą ir nukabinome, ir atnaujintą vėl pakabinome“, – pasakojo A. Šuliausko mokslo draugas, Druskininkų (Ratnyčios) šv. apaštalo Baltramiejaus bažnyčios zakristijonas Antanas Viščinis.

„Su A. Šuliausku buvo lengva bendrauti. Mūsų pažintis truko 15 metų. Nors gyvenu Šiauliuose, bet Druskininkuose dažnai apsilankau pas dukrą Živilę ir žentą Gintautą Akstinus. Tad kurorto kultūrinį gyvenimą stebiu jau senokai. Su A. Šuliausku sumanėme ir čia įgyvendinome bendrą meno terapijos renginį – jis pasakojo apie paveikslus, o aš skaičiau savo lyriką. Renginio dalyviai buvo sužavėti lektoriumi A. Šuliausku, išėjo labai patenkinti. A. Šuliauskas Šiauliuose pristatė naują mano knygą. Daugelis šiauliečių žino A. Šuliauską. Žmonių širdyse jo atminimas išliks ilgam“, – sakė Nepriklausomų rašytojų sąjungos narė Rita Skeirienė.

„A. Šuliauskas buvo Druskininkų dailininkų dvasinis vadovas, didelį indėlį įnešęs į Mažosios galerijos ir dailininkų grupės „3X“ veiklą. Galerija buvo unikali tuo, kad subūrė asmenybes, viena kitą papildančias, sugebančias sudominti žmones menu, originaliai jį pateikti. A. Šuliauskas buvo labai geranoriškas, neišpuikęs, nepasikėlęs, elgėsi su visais vienodai“, – kolegą apibūdino dailininkė Rūta Žukauskaitė.

„Tenka prisiliesti prie žmogaus slėpinio ir leistis į jo gelmę, kad žmogus susitiktų su Kūrėju, kuris davė gyvenimo troškulį ir išmokė jį numaldyti. Su A. Šuliausku bendravau prieš dvi savaites iki jo mirties. Jo nupieštas ir padovanotas paveikslėlis, kuriame vaizduojama Marija Magdalietė, parklupusi prie nukryžiuoto Jėzaus, spinduliuoja begaline šviesa. A. Šuliauskas turėjo Kūrėją savo širdyje. Apžvelgę šio dailininko darbus, galime skaityti jo mintis, pajausti jo nuotaiką, pažinti jo erdvę, kurioje vyrauja meilė ir ištikimybė. Šios vertybės A. Šuliauskui buvo svarbios ne tik kūryboje, bet ir gyvenime“, – sakė Vilniaus arkikatedros administratorius kunigas Virginijus Česnulevičius, kurio pirmoji tarnystės vieta prieš daugiau kaip dvidešimt metų buvo Druskininkų (Ratnyčios) šv. apaštalo Baltramiejaus bažnyčioje.

„Praėjus penkeriems metams, skausmas sumažėjo, bet ilgesys tik didėja. Stengiuosi prisiminti Tėtį šviesiai ir nenuobodžiai, nes toks buvo ir jo gyvenimo tikslas. Tėtis buvo visapusiškas, kūrybiškas, bet kartu ir žemiškas žmogus, paprastas druskininkietis. Žvejyba buvo jo aistra. Jis sakydavo, kad tai irgi kūryba“, – šiltų žodžių negailėjo A. Šuliausko dukra Jolita Glatkauskienė. Ji perskaitė ekspromtu sukurtą, asmeninių išgyvenimų kupiną kreipimąsi į Tėtį.

„Apie jį daug mąstau. Visada jaučiau antgamtišką jo jėgą. Jis teigė, kad menininkų patarimai jaunam dailininkui yra svarbūs, bet reikia nutiesti savo kelią ir juo eiti. Prisimenu, kaip jis mokino kalti vinukus, visąlaik reikalaudavo tikslumo. Prisimenu ir iškalbingą bendravimą su juo tyloje, kai kūrybinėje dirbtuvėje padėdavau užtempti drobę būsimam paveikslui. O tą dieną, kai paskutinį kartą žaidėme biliardą, jis nieko nešnekėjo. Deja, neteko su juo ilgiau pabūti, o labai reikėjo…“, – apgailestavo A. Šuliausko vaikaitis Domas Glatkauskas, dailės studijų Londone bakalauras.

Popietėje skambėjo ir daugiau gražių prisiminimų apie A. Šuliauską, buvo skaitoma jo kūryba, ištraukos iš jo dienoraščio. Susibūrimas buvo jaukus, lengvai spontaniškas ir jausmingas. A. Šuliausko darbų paroda – jau penkiasdešimtoji, kurią po jo mirties surengė velionio našlė Vida Šuliauskienė.

Druskininkų savivaldybės viešosios bibliotekos informacija