1949-ųjų Vasario 16-osios išvakarės Druskininkuose

2019 metai – pirmieji antrojo šimtmečio Lietuvos nepriklausomybės metai – irgi bus turtingi gražių sukakčių. Minėsime Baltijos kelio 30-ąsias metines, šie metai LR Seimo paskelbti Jono Žemaičio-Vytauto metais, minint jo 110-ąsias gimimo metines. Minėsime ir 70-ąsias Minaičių kaime pasirašytos Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (LLKS) Tarybos deklaracijos metines: šis įvykis buvo gražiai buvo pagerbtas ir Druskininkuose, iškeliant Lietuvos Trispalvę, kuri 1949-ųjų Vasario 16-osios išvakarėse suplazdėjo vienos iš trijų eglių, augusių priešais tuomečio Saugumo būstinę, viršūnėje. Manau, jog derėtų tinkamai pažymėti tą vietą Druskininkuose, taip pagerbiant kovotojus už Lietuvos nepriklausomybę.

1948 metų rudenį Adolfas Ramanauskas-Vanagas buvo išrinktas Pietų Lietuvos-Nemuno partizanų srities vadu ir lapkritį drauge su Tauro apygardos vadu iškeliavo į Žemaitiją. Apygardų vadai ten planavo tartis dėl bendros partizaninio judėjimo vadovybės kūrimo.

Kelionė buvo sunki. Tik sausį pradėta susitikinėti su Vakarų Lietuvos Prisikėlimo ir Kęstučio apygardų vadovybėmis. Nepasitikėjimas tarp vadovybių tvyrojo didžiulis. Bijota pakliūti į provokatorių spąstus. Tik 1949 metais sausio 6 dieną A. Ramanauskui-Vanagui pasisekė susitikti su centralizuotos vadovybės kūrimo iniciatoriumi Jonu Žemaičiu-Vytautu, o vasario 2-22 dienomis kartu su kitais apygardų vadais dalyvauti LKKS steigime. Posėdžiai vykdavo štabo bunkeryje Minaičių kaime. Tame pačiame bunkeryje 1949 metų vasario 16 dieną pasirašyta LKKS deklaracija, kurią parengė Merainis Diedukas ir Užpalis.

Apygardų vadai Minaičių štabvietėje džiaugėsi, kad Vasario 16-ąją priimta „Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Tarybos deklaracija“, skelbianti, jog Aukščiausiu teisėtu valdžios organu Lietuvoje yra partizanų vadovybė, o jos kovos tikslas – nepriklausomos, parlamentinės Lietuvos Respublikos atkūrimas. LLKS Taryba, atstovaudama visoms Lietuvos teritorijoje esančioms vieningos vadovybės vadovaujamoms karinėms, visuomeninėms grupuotėms, būtent: Pietų, Rytų ir Vakarų Lietuvos sritims – siekia bendrų savo tikslų. Deklaraciją pasirašė LLKS Prezidiumo pirmininkas Vytautas, LLKS Tarybos nariai: Faustas, Kardas, Merainis Diedukas, Naktis, Užpalis, Vanagas, Žaigala. Du Tarybos nariai, Dainavos krašto atstovai Adolfas Ramanauskas-Vanagas ir Juozas Šibaila-Merainis Diedukas – abu mokytojai, abu – Alytaus mokytojų seminarijos auklėtiniai.

Vasario 16-osios dienomis saugumas sekdavo visą Lietuvą. A. Ramanauskas-Vanagas kelionės metu į Žemaitiją palaikė nuolatinį ryšį su savo nemuniečiais. Jis su bendražygiais tikriausiai aptarė, jog tam tikru laiku viename iš Pietų Lietuvos miestelių būtų iškelta Lietuvos Trispalvė. Ištikimiausias A. Ramanausko-Vanago bendražygis Vincas Viščinis-Vanagas iš Vieciūnų kaimo ėmėsi iniciatyvos iškelti Lietuvos Trispalvę piečiausiame Lietuvos miestelyje – Druskininkuose. V. Viščinis-Vanagas kreipėsi į patikimiausią Druskininkų girininkijos darbuotoją, ryšininką Kazimierą Banį. Jis buvo nedidelio ūgio, smulkaus sudėjimo, ramaus ir uždaro būdo, nekalbus. Ir su savo šeima bendravo atsargiai. Žmona – lenkų tautybės druskininkietė – dirbo Miškų ūkyje buhaltere. Kazimieras retkarčiais ateidavo į Miškų ūkį, susitikdavo ir su Rimickų šeima (jie savo butelyje Miškų ūkio patalpose Kurorto g. 7 vienu metu trumpą laikotarpį slėpė rašytoją Justiną Pilyponį: tai „Kaukolė žalsvam čemodane“, „Kelionė po Lietuvą“ ir kitų knygų autorius; man pačiam rašytoją teko matyti 1946 metais). K. Banys paprašė V. Rimicką iškelti mieste Trispalvę. Vytautas sutiko. K. Banys nupirko medžiagą ir perdavė V. Rimickui. Šis su ta medžiaga nuėjo pas siuvėją Moniką Saveikytę-Vaščilienę ir paprašė pasiūti trispalvę vėliavą.

V. Rimickas į pagalbą, keliant Trispalvę, pasikvietė savo bendraklasį Mindaugą Prapiestį (ir jo tėvas, ir motina buvo partizanai), gyvenusį Gailiūnų kaime pas Joną Levulį, sėslųjį partizaną.

Sutartą valandą, vėlų gilios ir šaltos 1949-ųjų žiemos vasario 15 dienos vakarą V. Viščinis-Vanagas, vieciūniškis ryšininkas Vitas Kizys, V. Rimickas (pasiėmęs lazdą ir po pažastimi pasikišęs vėliavą) bei M. Prapiestis, vieni nuo kitų skirtingais intervalais, ėjo Ratnyčios upės žiočių link. Partizanas ir ryšininkas liko ant Ratnyčios upės dešiniojo skardžio, o Vytautas su Mindaugu įveikė kairįjį Ratnyčios upės skardį. Sustojo prie trijų eglių, kurios augo priešais Saugumo būstinę ir tuometį miesto miesto Vykdomąjį komitetą. Pasirinkęs viduriniąją eglę, Vytautas sparčiai įlipo į medžio viršūnę, išsitraukė vėliavą, atsargiai nulaužė eglės viršūnę. Pririšo ant jos vėliavos kotą ir sparčiai nusileido žemyn, kur jo laukė Mindaugas.

Partizanas V. Viščinis-Vanagas ir ryšininkas V. Kizys grįžo į Vieciūnus, o Vytautas su Mindaugu džiaugsmo emocijas liejo Neravų kaime, eidami iš pirkios į pirkią.

Mindaugas vidurnaktį užsuko ir pas A. ir J. Laukionius – jų šeimoje aš augau, kaip globotinis. M. Prapiestis atrodė pavargęs, neramus… Įėjo į virtuvę, apsisuko ir jau eis… Prašėme atsisėsti, pernakvoti. Atsisakė, iškeliavo į Gailiūnus. Ar jis tik tenorėjo palikti savo „pėdsakus“ pas bendraklasį?

Ant vienoje iš šioje vietovėje augusių eglių 1949-aisiais buvo iškelta Trispalvė/Roberto Kisieliaus nuotrauka

Trispalvės iškėlimo, prasmingo, gražaus įvykio Druskininkuose pasekmės, deja, buvo liūdnos. Mieste ėmė siautėti KGB – pamatę Trispalvę, tūžo, bet lipti į eglę nedrįso. Manė, kad ją saugo partizanų snaiperiai. Nutarė šūviais pakirsti vėliavos kotą arba eglės viršūnę ir naktį vėliavą nuimti. Per laikotarpį nuo kovo 19-osios iki balandžio 16-osios buvo surasti ir suimti visi Rimickų šeimos nariai. Tėvas ir sūnus po tardymų liko kalėjime. Vytautą iš Druskininkų išvežė į Saugumo rūmus Vilniuje, jis kalėjo 17-oje kameroje. Teismas vyko, vos jam sukako 16-ka metų. Nuteisė kalėti 10 metų. Po to – Sibiras, lageriai. Tokio paties likimo sulaukė motina ir dvi seserys. Žinau, kad Vytautas, sugrįžęs, nuėjo į Miškų ūkio sodą Kurorto gatvėje, išsikasė pistoletą, pavartė rankose, nušluostė smėlį ir atsiduso: „Dieve, kokia skaudi laisvės troškimo kaina.“ Tai vienas iš jo man išsakytų prisiminimų, sykį mums susitikus autobusų stotelėje Druskininkuose.

M. Prapiestis saugumo ir tremties išvengė!?

Vincas Viščinis-Vanagas, praėjus 16 dienų nuo tos įsimintinos Vasario 16-osios, žuvo Kapiniškių kaime.

Už tai, kad Trispalvė buvo iškelta moksleivio, nukentėjo ir Druskininkų lietuviškosios mokyklos-gimnazijos įkūrėjas, pirmasis jos direktorius Domininkas Viščinis, 1949-aisiais išsiųstas į Prienų „Žiburio“ gimnaziją; jis komsorgo buvo kiekvieną dieną tramdomas, šiam pasidėjus ginklą ant rašomojo stalo, direktoriaus kabinete. Vėliau D. Viščinis buvo išsiųstas į Balbieriškį, po to į Uteną, iš užimamų pareigų atleistas. Mirė Vilniuje.

Vytautas Valentukevičius