Evelina Eitmantytė Druskininkų vardą garsina Kinijoje

Miglė Krancevičiūtė

Druskininkus šalyje, Europoje ir net pasaulyje garsina ne tik talentingi menininkai, bet ir mados pasaulio atstovės. Viena iš jų – šiemet Druskininkų „Ryto“ gimnaziją baigusi abiturientė Evelina Eitmantytė. Žavi ir talentinga mergina gali didžiuotis ne tik per brandos egzaminus gautu anglų kalbos šimtuku, bet ir išskirtine veikla. Nuo keturiolikos metų ji dirba modeliu, tačiau šios veiklos darbu nevadina. Su Evelina kalbėjomės apie jos pasirinktą kelią, iššūkius, keliones ir svajones.

 

– Nuo ko prasidėjo Tavo, kaip modelio, karjera?

– Nuo pat vaikystės mane, kaip ir kitas mergaites, žavėjo gražios merginos ant žurnalų viršelių, vaikštančios podiumais, pozuojančios kameroms. Kartais pasvajodavau, kad vieną dieną po prožektorių šviesomis galiu būti ir aš. Pirmasis žingsnis svajonės link buvo dalyvavimas Danutės Elzbergienės organizuotoje modelių stovykloje „Mažoji Mis“. Tai buvo lyg pradžiamokslis mažoms mergaitėms, svajojančioms tapti modeliais. Žaismingos fotosesijos, galimybė pereiti podiumu ir kitos vaikiškos pamokėlės dar labiau sužadino norą siekti svajonių, o kitas mano žingsnis buvo foto sesija vaikiško žurnalo „Justė“ viršeliui bei vaikiškų drabužių, papuošalų kolekcijų demonstravimas Vilniuje įvairių renginių metu. Būdama trylikos, intensyviai naršiau internete, domėdamasi, ko reikia, norint tapti profesionaliu modeliu. Paskatinta mamos,  dalyvavau „Supermodels“ organizuotoje atrankoje, kurioje varžėsi kelios dešimtys jaunų, išskirtinių panelių. Buvau pastebėta bei įvertinta  agentūros savininkų, kurie pasiūlė atvykti į pokalbį bei pasirašyti kontraktą.

Toliau viskas vyko labai paprastai: atvažiavome į agentūros biurą, pasikalbėjome, susipažinome artimiau, mane išmatavo, padarė keletą tradicinių kadrų, išryškinančių modelio figūrą ir bruožus. Pasirašiau dvejų metų sutartį, o po kelių mėnesių prasidėjo pirmosios profesionalios fotosesijos. Vėliau atsirado pasiūlymų dirbti užsienyje. Su „Supermodels“ dirbu iki šiol.

 

– Kokioje mados industrijos srityje dirbi?

– Pastaruoju metu daugiausia dirbu Azijoje, o ten mados šou, vaikštant podiumu, vadinamu „catwalk“ (iš ang. k.: siaura pakyla madoms demonstruoti), nėra populiarūs, dažniausiai tenka pozuoti foto sesijose įvairiems drabužių katalogams, žurnalams, reklamoms.

Yra dar viena priežastis, kodėl esu daugiau fotomodelis. Juk vaikščiojimui podiumu, mados industrija renkasi labai aukštas merginas, maždaug nuo 1,80 m. O aš esu žemesnė. Žinoma, yra ir išimčių, taigi galbūt teks save išbandyti ir šiame amplua.

 

– Papasakok daugiau apie modelio darbo specifiką: kokių įgūdžių, savybių reikalauja ši veikla?

– Pirmiausia šis darbas reikalauja išskirtinės, akį traukiančios išvaizdos. Grožio industrija vis dėlto ir yra dėl grožio, todėl užsakovai, besirenkantys darbui modelį,  iš pradžių atkreipia dėmesį į nuotraukas, modelio stilių atrankų metu, stebi, ar mergina savimi rūpinasi. Ir tik vėliau, jeigu modelis tinka, būna darbo pokalbis. Tačiau, kad ir kokia pribloškianti mergina bebūtų, nė vienas dizaineris, užsakovas nenorės dirbti su nemandagia, šiurkščia, pasipūtusia panele, todėl šiame darbe itin svarbi pati modelio asmenybė. O įgūdžius, norint, kad karjera greitai nesibaigtų, būtina ugdyti palaipsniui, Pavyzdžiui, modeliui labai svarbu išsiugdyti ištvermę ir kantrybę, nes darbe labai dažnai tenka valdyti emocijas. Nuovargis, prasta nuotaika, nepatogūs, dažnai gerokai per maži aukštakulniai, ankšti rūbai ir ilgos darbo valandos (dažnai tenka ant tų 37 dydžio aukštakulnių išstovėti ir 10 valandų) – dirgikliai, su kuriais reikia kovoti kiekvieną dieną, kad nesuprastėtų darbo kokybė. Reikia tvirto charakterio, užsispyrimo, motyvacijos, vidinio užtaiso, charizmos. Gražių merginų yra daug, bet pasiseka ne visoms.

 

– Ar Tau patinka šis darbas? Ar realizuoji save?

– Dievinu modelio veiklą. Visų pirma, aš nevadinu to darbu. Tai yra hobis, nes juk negaliu nuo ankstyvos paauglystės savęs vadinti dirbančiu žmogumi. Šis užsiėmimas nuo pat vaikystės suteikė man daug gerosios patirties: naujų pažinčių, galimybių keliauti, pažinti skirtingas kultūras, gilintis į mados industrijos subtilybes, taip pat atrasti save daugelyje naujų sričių. Bėgant metams, tai tapo didele ir neatskiriama mano gyvenimo dalimi, todėl dabar net negalėčiau įsivaizduoti savęs bent artimoje ateityje darančios ką nors kitą.

 

– Su kokiais iššūkiais susiduri modelio darbe?

– Labai sunkiai išgyvenu atskirtį nuo artimųjų. Suvokimas, kad privalau per sunkumus eiti viena, nes šeima yra už dešimčių tūkstančių kilometrų, sekina. Čia nėra kam pasiguosti po 10 valandų trukusios darbo dienos, nes sutinkami žmonės yra laikini ir turi savų problemų. Būna momentų,  kai ašaros pačios byra. Atsiskyrimas nuo tėvynės keliems mėnesiams visada labai sunkus ir reikia daug vidinės stiprybės, norint nepalūžti. Iš tikrųjų, sunkumai dažnai būna ir labai paprasti. Tarkime, dažnai reikia ilgas valandas beveik be pertraukų pozuoti su žiemos kolekcijos drabužiais 40 C karštyje, tuo pačiu metu šypsotis, neparodyti nuovargio, skausmo ar blogos nuotaikos ženklų. Taip pat tenka susidurti su itin reikliais ir šiurkščiais užsakovais, kurie supranta, kad mergina niekur nedings, nes jie moka pinigus, todėl ir sąlygas diktuoja jie. Tokių susitikimų metu jie nesivargina merginoms suteikti nei fizinio, nei moralinio komforto. Gal skambės paradoksaliai, bet būtent dirbdama užsienyje išgirdau pirmuosius neigiamus komentarus dėl svorio. Nuo 16 metų, sverdama mažiau nei 50  kilogramų, dėl reiklių ir kartais pernelyg nemandagių užsakovų, aš nesijaučiau liekna, nes visuomet buvau apsupta dar lieknesnių modelių. Nuo to laiko supratau, kad geri genai nėra vienintelis faktorius, norint išlaikyti dailią figūrą, tad ėmiau sveikai maitintis, sportuoti.

 

– Modeliai nedažnai realizuoja save Lietuvos rinkoje. Iš kokių šalių užsakovų pasiūlymų dažniausiai sulauki, kokiose šalyse esi buvusi?

– Taip, Lietuvos rinka labai ribota, ir joje dominuoja tie patys veidai – gaunasi uždaras ratas. Dažniausiai dirbu Azijoje. Pirmoji mano kelionė, kai man buvo vos 14, buvo į Tailandą ir truko du mėnesius. Pastaruosius 5-6 kartus keliavau į Kiniją. Artimoje ateityje planuoju aplankyti Europos šalis, JAV bei Pietų Ameriką.

 

– Ar nebaisu 14-metei vienai keliauti į visiškai nepažįstamus kraštus? Kaip į šią kelionę reagavo tėvai?

– Pirmus kartus buvo ganėtinai nejauku, svetimas pasaulis baugino. Tačiau patį pirmą kartą į Tailandą, Bankoką skridau su lietuvaite, ji buvo vyresnė, turėjo patirties ir daug man padėjo. Tėvai, žinodami, kad vykstu ne viena, išleido drąsiau, nors ir labai jaudindamiesi. Juk tai buvo mano svajonė, o jie labai palaikė mane. Vėliau ėmiau perprasti sistemą, viskas pasidarė įprasta ir jaudulio ar baimės nebeliko.

 

– Kuo ypatinga Kinija, jos kultūra, žmonės?

– Ypatinga tuo, kad yra visiška priešingybė Vakarams. Ten man labai patinka žmonės – jie labai malonūs, niekada neatsisako padėti. Jiems „baltosios“ merginos yra egzotika, visada mėgsta nusifotografuoti, paklausia vardo, iš kur atvykau. Labai įsiminė taksistas, kuris, sužinojęs, kad aš iš Lietuvos, paminėjo krepšinį. Smagu, kai žino tavo gimtąją šalį, užplūsta begalinis pasididžiavimas Tėvyne, kurios pasiekimai, tarkime, sportiniai, žinomi net už dešimčių tūkstančių kilometrų. Žinoma, Azijos kultūra negali nežavėti, nes kinai labai gerbia savo šalį, puoselėja tradicijas. Kinijai tampant vis galingesne industrine valstybe, jos gyventojai išsaugo papročius: arbatos gėrimo ceremoniją, grįžimą į gimtinę pas tėvus per didžiausias šventes, naujuosius metus, kuriuos jie švenčia dvi savaites. Kinijoje yra labai gerbiami vyresni žmonės, tėvais taip pat labai rūpinamasi, jie nepaliekami likimo valiai. Dar norėtųsi paminėti saugumą miestuose – mano nuomone, Kinijoje saugu gyventi.

 

– Ar būti modeliu – tik darbas? Ar ir tam tikras hobis? Kuo dar užsiimi laisvalaikiu, kokių kitų pomėgių turi?

– Kad tai darbas  jaučiu, kai esu priversta daryti kažką, ko šiaip nedaryčiau, pavyzdžiui, leisti keliskart per dieną garbanojimo žnyplėmis deginti plaukus, dirbti per karštoje ar šaltoje aplinkoje. Darbas dar ir dėl to, kad už tai gaunu pinigų. Tačiau vis dėlto tai yra labiau hobis. Kiekvieną dieną aš „pasiverčiu“ kuo nors kitu – vieną dieną, besifotografuodama pižamų katalogui, esu miela trylikametė mergaitė, kitą, – reklamuodama prabangius baldus, virstu  aistringa trisdešimtmete… Tai žavu, tada modelis tampa dar ir aktore.

Kadangi šiemet mokiausi dvyliktoje klasėje ir nemaža laiko dalis buvo paskirta mokslams, laisvalaikio nebuvo daug. Mėgstu keliones, meną, skaitau knygas, žaviuosi poezija, kartais vakarais, besiklausydama klasikinės muzikos, kuri leidžia atsipalaiduoti ir pailsėti nuo rutinos, tapau.

 

– Baigei mokyklą, ar esi nusprendusi, ką veiksi toliau?

– Pastaruoju metu sulaukiu labai daug klausimų, susijusių su ateities planais. Atsakymas visuomet toks pats – vadinamieji „Gap year“ (metai, prieš stojant į universitetą, skirti kitiems tikslams). Man tai bus apmąstymų, savęs ieškojimo, pažinimo laikas, per kurį tikiuosi pakeliauti po kitas šalis, iš esmės suvokti, ko noriu iš gyvenimo ir savęs pačios. Tiesiog noriu rasti sritį, kurioje galėčiau save realizuoti ateityje. Manau, kad metai, skirti savanoriavimui, modelio veiklos tęsimui, atneš man visokeriopos naudos.

 

– Ar buvo sunku suderinti modelio karjerą su mokslais?

– Nebuvo lengva. Jeigu išvykdavau per mokslo metus, atsilikdavau nuo kurso ir, grįžusi, turėdavau per 2-3 savaites atsiskaityti už tai, ką buvau praleidusi. Dėl laiko stokos tinkamai pasiruošti pavykdavo ne visada, per dieną reikėdavo atsiskaityti po keletą darbų. Tačiau, į visą situaciją žvelgiant dabar, baigusi mokyklą, supratau, kad čia praleistas laikas spragų nepaliko. Tai parodo ir puikūs brandos egzaminų rezultatai.

– Kaip vertini kitų merginu liguistą siekį pasiekti „tobulą figūrą“?

– Dėl šių itin dažnų sutrikimų kaltinu šiuolaikinę mediją. Įtaka ateina iš interneto, televizijos, stipriai koreguotų nuotraukų… Merginos mato iškreiptus grožio standartus. Aš dažnai pati neatpažindavau savęs po foto sesijų, kai nuotraukose būdavau stipriai „paploninta“, „pagražinta“. Ir būtent tokia mados propaganda „susuka“ jaunoms mergaitėms galvas, jos ima tikėti primestais grožio standartais ir priverstinai alina savo jaunus kūnus. Liūdna, bet ir Druskininkuose pažįstu merginų, kurios turi valgymo sutrikimų, iškreiptas jų grožio, sveiko kūno suvokimas. Ir taip, aš pati buvau susidūrusi su šia problema – modelių agentūros, mados agentai, visa industrija lėmė tai, kad net dabar, keliaudama į Kiniją dirbti, mėnesį sugriežtinu mitybą, sportuoju. Visoms merginoms, norinčioms turėti gražų kūną, galiu pasakyti, kad kelias, kol jūs pamilsite save ir savo kūną, yra ilgas, bet linkiu laiku suvokti sveikatos svarbą ir tuo keliu eiti.

 

– Ką gali pasakyti merginoms, kurios taip pat nori savo ateitį sieti su modelio karjera?

– Nors modelių pasaulis iš išorės atrodo žvilgantis prabanga, blizgus ir atraktyvus, taip  yra ne visada. Mados pasaulį supa daug pagundų, ypač užsienyje, kur viskas atrodo ranka pasiekiama. Kadangi kelionės po pasaulį prasideda nuo labai jauno amžiaus, merginos turi išmokti atskirti gera nuo blogo ir išlikti savimi. Reikia suvokti, kad važiuoja ten, siekdamos karjeros, o ne atostogų ar į nesibaigiančius vakarėlius. Tad linkiu savo svajonės siekti atsakingai, kryptingai tobulėti, ugdyti savo individualumą ir nepasiduoti, iškilus pirmiesiems sunkumams – po sunkiu darbu slypi ir saldūs vaisiai.