Pirmasis Druskininkų ugniagesys – Lukošius. DRUSKININKAMS NUSIPELNIUSIŲ ŽMONIŲ ATMINIMAS

Gyveno Druskininkuose toks ūsuotas senis su ilga nosimi, kanapiniais plaukais ir dideliais antakių krūmais. Žiemą – vasarą jis vilkėdavo drobinėmis lopytomis kelnėmis, avies kailinukais ir ausine kepure. Kalbėdavo jis maišytu trijų kalbų žargonu. Jo trobelė buvo pirmoji „po dešiniu ant kalnėlio“, kur Pariečės plentu žmonės atvažiuodavo į Druskininkus, o „po kairiu“ tyvuliavo Druskonis. Ten gyveno vienintelis Druskininkų ugniagesys Lukošius – tokį jį mums aprašė ir išsaugojo Jadvyga Čiurlionienė.

Dailininko V. Šulco paveiksle tapytas Lukošiaus siluetas

Buvo seni laikai. Druskininkai tik kūrėsi, gyventojams daug ko trūko, ne visi dar turėjo šulinius išsikasę. Prisiminkime, jog ir centralizuotas vandentiekis pradėtas rengti 1930 m. o baigtas tik 1952 m. Gatvių apšvietimas net vasarą buvo labai menkas. Ką bekalbėti apie tamsias rudens ir žiemos naktis, kai visuose Druskininkuose nė vienos „liktarnos“ nebuvo, ir žmonės vaikščiojo, graibstydamiesi tvoros.

Lukošius turėjo tokį viena akimi aklą kuiną. Jis ir pelnydavo Lukošiui duoną. Su juo Lukošius parsisamdydavo žiemą rąstus ir malkas vežioti, o vasarą vežiodavo statinę vandens, aprūpindamas vasarotojus skalbimui skirtu ežero arba šaltu savo šulinio vandeniu.

Gaisro varpai

Jei gaisras kildavo dieną, tada siaubą keliantis varpininkės Jokūbienės skambinimas varpais atkreipdavo ir Lukošiaus dėmesį. Tuomet jo ypatingai raginti nereikėdavo, bet naktį!.. Būdavo tikras vargas su juo. Varpai jau kuris laikas skalambija, o Lukošiaus su statine kaip nėra, taip nėra. Kas nors, pagaliau nubėgęs pas jį, pabelsdavo į langą.

– Koks čia striokas, ko reikia? – pasigirsdavo iš vidaus.

– Dega!…

– Kur dega, kas dega?

– Antanavičiaus namas! Greičiau, jau stogą apėmė!

– Tai sugalvojo kada gaisrą kelti, – supykdavo Lukošius. Kiek pamurmėjęs, jis atsikeldavo ir pirmiausia prisikimšdavo ir užsirūkydavo pypkę. Paskui, patamsyje apgraibom suradęs batus ir drabužius, apsirengdavo ir keldavo savo kuino kinkyti. Eidamas niurzgėdavo:

– Mat, kai jau dega, tada atbėga ir šaukia kaip pamišę. Reikia iš anksto. Tada pamažu, neskubant ir arklio neužvarysi, ir vandens kiek reikia pasemsi. Viską jie mat mėgsta staigiai, greitai, kaip be proto!

Nuėjęs kinkyti, Lukošius nerasdavo tai pakinktų, tai vadelių, tai statinės kamščio, reikėdavo dar žiburį užsidegti. Išvažiavęs iš kiemo, Lukošius prisimindavo, kad nepasiėmė botago. Privažiavęs ežerą, imdavo pilstyti kibiru ežero vandenį statinėn, nuolat sustodavęs pažiūrėti ar dar tebėra gaisro pašvaistė. Pripylęs pilną statinę, Lukošius dar kartą prikimšdavo pypkę ir, užtraukęs dūmą, varydavo arklį:

– Na, skubėk bestija, matai, kad dega!

Atvažiavęs į gaisro vietą, Lukošius kartais rasdavo jau sudegusį ir nuvirtusį namo stogą, liepsnojančias gegnes, tad jo pagalba būdavo jau nebereikalinga. Kartais pamatydavo padegėlio kaimynus, energingai kovojančius su ugnies stichija. Tada žmonės, pribėgę, imdavo pilstyti Lukošiaus statinės vandenį į kibirus, o jį varydavo j artimiausią šulinį daugiau vandens parvežti. Būdavo ir taip, kad, atvažiavęs su vandeniu, Lukošius rasdavo gaisrą jau užgesintą. Tada jis gerokai apsibardavo, kad jį veltui pažadinę. Pakeliui namo, važiuodamas pro varpinę, jis pagrūmodavo varpininkei Jokubienei, kam ta ragana „lermą“ kelianti ir žmonėms naktį pailsėti neduodanti.

Kartą vidurvasaryje, per pačią kaitrą, užsidegė ir bematant supleškėjo sausroje išdžiūvęs namas. Atvažiavęs Lukošius rado verkiančią moterį su vaikais. Jis ilgai žiūrėjo į baigiančius degti nuodėgulius, sėdėdamas retkarčiais nusiimdavo kepurę, pasikrapštydavo galvą, tai, matyt, reiškė jo susirūpinimą ar sąžinės graužimą.

Nevykęs ugniagesys buvo Lukošius. Nežydėjo po jo langais nasturtos, nebuvo smėliuku, kaip kituose Druskininkų, kiemuose pabarstyti takeliai, gyveno jis vienišas. Tik naktimis pro blyškiai žvakės apšviestą langą pasigirsdavo liūdni Lukošiaus smuiko garsai.

Priekabiautojai

Už visas tas būdo ypatybes, už nerangumą, apsileidimą ir kitas Lukošiaus keistenybes atsilygindavo jam Druskininkų vaikai. Jie nuolat nabagą persekiojo. Vos tik pamatę Lukošių su vandens statine, gatvės padaužos imdavo šaukti:

–  Lukošiau, Lukošiau, parduok kuiną, nusipirk kelnes!

To užtekdavo, kad Lukošius supyktų. Be to, kuris nors vikresnis ir drąsesnis vaikigalis, pribėgęs, atkimšdavo statinę, o kamštį numesdavo ant kelio. Tuojau pasigirsdavo rūstus balsas:

– Tpru! Kad tavi vilkai!

Lukošius, užuot pakėlęs kamštį ir užkimšęs statinę, pasileisdavo su botagu vytis vaikų. Tik kur jam senam! Pagaliau, pavargęs ir pamatęs, kad neteks nė vienam palaidūnui per kinkas botagu pertraukti, Lukošius grįždavo prie savo tuščios statinės. Už gatvės kampo išdykėliai jau vėl tykojo vėl sušukti: „Lukošiau, parduok kuiną!“

Nauji laikai

Bėgo metai. 1897 m. Paryžiuje jau statomas Eifelio bokštas, o Druskininkų kumyso receptas Pasaulinėje EXPO parodoje apdovanojamas aukso medaliu. Gardine užsiplieskia didžiulis gaisras, pelenais pavertęs 600 namų. Susirūpinusi valdžia ten įsteigia priešgaisrinės apsaugos tarnybą. Rašo, jog Gardino ugniagesiai, kilus bėdai, atvažiuodavo, o galbūt greičiau garlaiviu atplaukdavo ir į Druskininkus. Kurorto valdyba nesnaudė – suorganizavo blizgančiais šalmais, juodai raudona uniforma pasipuošusių ugniagesių komandą su siaubingu, dažniausiai tik per laidotuves kažką grojusiu dūdų orkestru.

1907 m. Druskininkuose pradeda veikti pušų ekstrakto eterinio aliejaus gamybos laboratorija. 1908 m. po ilgokos, nuo 1863 m. sukilimo trukusios pertraukos, veiklą atnaujina ir lenkiškai prabyla miesto teatras. Cariniuose metraščiuose užsimenama, kad 1910 m. be viešbučių Druskininkuose funkcionavo pieno ferma, restoranas – pensionatas, malūnas, gaisrininkų gurguolė, miesto valdyba, pašto – telegrafo naudotojų draugijos skyrius. Miesto gyventojų skaičius padvigubėjo, o poilsiautojų statistika nuo 8000 – 1907 m. išaugo iki 20 000 – 1913  m. Laikraščiai mirgėjo reklamuodami „Radioaktyvų chloro – bromo – angliarūgšties prisodrintą mineralinį Druskininkų vandenį“. Naujoviškas tuomet žodis „radioaktyvus“ buvo toks pat populiarus, kaip šiandien „ekologiškas“, netgi pačius Druskininkus imta vadinti „radioaktyviais“, 1909 m. išleista ir knyga „Radioaktyvūs Druskininkai“.

Saulėlydis

Seno Lukošiaus naktimis jau niekas nebežadindavo. Jo kuinas vos bepavilko kojas ir nuo ežero į kalnelį sunkiai užtempdavo vandens statinę, dažnai sustodamas pailsėti. Senis Lukošius taip pat sustodavo. Ilsėjosi ir jo botagas, kurį pasiimdavo ne kuinui pavaryti, bet nuo įkyrių vaikų apsiginti. Jis nebesivydavo jų, o kantriai klausydavo jų šūksnių, kartkartėmis pagrūmodamas botagu. Vis rečiau vakare suskambėdavo ir senasis Lukošiaus smuikas, vis rečiau prie Lukošiaus jo pasiklausyti stabteldavo ir M. K. Čiurlionis.

Galbūt poilsiautojų prisiminimuose Lukošius taip ir išliko, kaip dailininko Vladislovo Šulco 20-ais praėjusio amžiaus metais paveiksle tapytas siluetas, vėliau tapęs gan populiaru atviruku.

„Totorių“ antplūdis

Vieną rugpjūčio vakarą Lukošius iškeliavo Anapilin. Žinia pasklido po miestelį ir visus sujaudino. Žinią paskelbę Jokūbienės varpai tąkart skambėjo ilgai, gal kiek ilgiau, nei įprasta. Atėjęs atsisveikinti su velioniu, M. K. Čiurlionis kuklios trobelės kampe rado tik sulaužytą Lukošiaus smuiko stryką. Paties instrumento nebebuvo. Išėjęs į kiemą, užmatė visą tvorą apkibusių vaikigalių, tų pačių padaužų, nuolat erzinusių senį Lukošių. Vaikai, pažinę jį, jau norėjo sprukti, mat Čiurlionis ne kartą juos drausmino ir gėdindavo. Šį kartą draugiškai juos sustabdęs, jis tarė: „Taigi mirė senis Lukošius. Nebėra jo. Jau nepamatysite vargšo senelio, kuris taip sunkiai pelnė sau duoną. Ar jums negaila jo? Dabar mes turime kažkaip atsilyginti Lukošiui už tuos nemalonumus, kuriuos jam pridarėme. Jūsų seserų darželiai dabar žydėte žydi. Priskinkite kiekvienas po glėbelį gėlių,  miško pušų, eglių šakų prilaužkite. Nupinkite vainikus ir ateikite visi senio Lukošiaus palydėti.“

Tos kibirkštėlės pakako. Tai buvo tikras „totorių antplūdis“. Pasklido vaikinukai po Druskininkų daržus ir darželius. „Kam Lukošiui? Kas jis? Ponas, generolas ar gubernatorius, kad jam vainikų reikia?“ – barėsi šeimininkės, o vaikėzų būrys, pasidalijęs į kelias grupės, per tvoras, užtvaras ir vartelius nusiaubė bene visus druskininkiečių darželius. Kitos moterys pačios, Lukošiaus gailėdamos, gėlių priskindavo.

Fis – dur

Jau seniai Druskininkai nematė, o gal ir niekad nebuvo matę tokios gausybės gėlių per laidotuves. Net kaip mirė senasis klebonas, bažnyčia nebuvo taip gražiai papuošta ir nebuvo tiek vainikų. O čia – seno ubago laidotuvės, ir šitiek triukšmo! Nepatenkintas buvo ir klebonas. Jis sakė, kad tos „komedijos esančios visai ne vietoje ir tik be reikalo žmones klaidinančios“. Tačiau tai nepadėjo, vakarop, kai tik suskambo varpai ir karstas buvo išneštas iš trobelės, vaikai su vainikais išsirikiavo iš paskos, ir procesija pajudėjo. Buvo išdalintos žvakutės, ir kiekvienas, Druskininkų papročiu, rankose nešė žiburį. Miestelio gyventojai – daugiausia moterys, pametusios darbus, nebaigtus kepti blynus, nemazgotus indus, išėjo į gatvę pasižiūrėti. Vienos piktinosi, kitos, susigraudinusios dėl tokio neįprasto reginio, šluostė ašaras ir gyrė velionį. Gėlėmis išpuoštoje, eglišakėmis pakvipusioje bažnyčioje, karstą pasitiko senieji vargonai – fisharmonija. Ir nors jie buvo seni ir išderinti, kaip Lukošiaus smuikas, šį kartą suskambę Bacho preliudu, privertė žmones užtilti ilgam. Visiems buvo aišku, kad vargonais groja vyriausias vargonininko sūnus Mikalojus Konstantinas Čiurlionis.

Kitą dieną Lukošių palaidojo. Žmonių buvo daug, tik niekas neverkė. Lukošius buvo vienišas. Berniukai papuošė antkapį gėlėmis ir vainikais, buvo įsmeigtas pušinis kryžius. Kai žmonės pamažu išsiskirstė, virš Lukošiaus kapo suliepsnojo melsva liepsnelė ir į dangų pakilo plonytis dūmelis. Čiurlionis, atsisveikindamas, uždegė nemokyto liaudies muzikanto smuiko stryką. Tą vakarą buvo sukurtas preliudas „Fis – dur“.

Parengė Vilius Rekevičius