DRUSKININKAMS NUSIPELNIUSIŲ ŽMONIŲ ATMINIMAS. Anicetas Renjė: „O Lietuvai norėčiau pasitarnauti, net ir atiduodamas savo gyvenimą“

„Mano Druskininkai“ skaitytojus toliau supažindina su Druskininkų istorijoje svarbų pėdsaką palikusiomis asmenybėmis. Šį kartą pristatome gydytoją Anicetą Renjė.

Iš nuotraukos į mus žvelgia išmintingas, gyvenimo nelepintas, tačiau vis dar kibaus, žvitraus žvilgsnio žilabarzdis seneliukas. Tai – bene vienintelis išlikęs jo atvaizdas. Ironiška, tačiau būtent jis, gydytojas Anicetas Renjė (1804-1877) pasirūpino ir išsaugojo mums pirmąjį Druskininkų kurorto paveikslą.

Pirmasis tikras gydytojas

Anicetas Renjė gimė Prancūzijos išeivių šeimoje Liubline. Šeima į Abiejų Tautų Respubliką atvyko dar 1646 m. Renjė studijavo Vilniaus universitete, 1831 m. apsigynęs medicinos ir chirurgijos mokslų laipsnį, iš karto prisijungė prie sukilimo. Liepos 1 d., tapęs bataliono gydytoju, jau po 5 dienų dalyvavo mūšiuose Kražiuose, Šiauliuose, Naujamiestyje, vėliau buvo internuotas į Prūsiją ir sugrįžti į Lietuvą gavo leidimą tik 1832 m. Po trijų metų A. Renjė gauna gydytojo licenciją, darbuojasi Vilniaus apylinkėse, o 1838 m. jis tampa pirmuoju oficialiu gydytoju Druskininkuose.

Padalinti į tris dalis

Druskininkai pakilime. Jie statosi, auga, atvyksta vis daugiau poilsiautojų. Druskininkiečiai mėgo pasigirti: „Mūsų gaidžiai turi stiprius balsus, kai užgieda – trijose gubernijose girdėti“, – rašė Jadvyga Čiurlionytė. Kurortas ir miestas buvo Gardino gubernijoje, miesto dalis už Ratnyčėlės priklausė Vilniaus gubernijai, o už Nemuno buvę Baltašiškė ir Jonapilis priklausė Suvalkų gubernijai. Suvalkų pusę nuo Druskininkų skyrė 14 dienų, mat ten jau buvo naujojo stiliaus kalendorius, o Druskininkuose, kaip ir Rusijoje, buvo prisilaikoma senojo.

Už 10 kapeikų

Vietinės valdžios Druskininkuose nebuvo, tad natūralu, kad gydytojas buvo labai svarbiu žmogumi miestelio gyvenime. To meto gydytojai žinojo ne tik savo pacientų, bet ir jų bibliotekų paslaptis. Renjė korespondencijoje yra daug medžiagos, svarbios Druskininkų ir Vilniaus istorijai. Gydytojas gana greitai pastebi naujas ligas, užpuolančias daug laisvo laiko turinčius poilsiautojus – tai alkoholis, kortos, baudžiava ir prasta literatūra. Juk kambarius nuomojantys šeimininkai tegali pasiūlyti menkaverčius, dabartinius pigius serialus primenančius meilės romanus, už paskaitymą imdami solidų 10 kapeikų mokestį. O gydytojas visa galva pasineria į visuomeninę veiklą ir rašymą.

Renjė planavo išleisti knygą apie Druskininkus, jos viršelį turėjo papuošti spausdinta graviūra „Das bad Druskenik“ bei centrinės miesto dalies planas

Visuomeninė veikla

A. Renjė 1839-1844 m. tekstuose „O Wodach mineralnych Druskienickich“ Druskininkų praeičiai skiria visą dalį, kurioje originalo kalba cituoja ir Dusburgietį, aprašo Druskininkų apylinkes, Liškiavą, Raigardą, skiria dėmesio vietovės gamtai bei gyvūnijai.

Renjė daug rašo ir publikuoja – „Kurjer Litewski“, „Tygodnik Peterburskij“, „Ondyna Druskienikiech Zrodiel“, „Biblioteka Warszavska“. Jo ir kolegų iniciatyva, XIX a. Druskininkuose atlikta daug archeologinių kasinėjimų. Renjė – vienas iš 1841 m. įsteigtos Druskininkų gydytojų draugijos steigėjų.

Du draugai

Druskininkuose A. Renjė susipažįsta su kitu Druskininkų patriotu Teodoru Narbutu, tampa jo asmeniniu gydytoju. Minėtame „Biblioteka Warszavska“ leidinyje jis gina lenkų istorikų kritikuotą ir prieštaringai vertintą Narbuto veikalą „Lietuvių tautos istorija“, nuolat susirašinėja su netoli Gardino pažangų dvarą turėjusiu Narbutu. Istorija išsaugojo mums 107 Aniceto Renjė T. Narbutui rašytus laiškus. 22 iš jų rašyti Druskininkuose, 83 – Vilniuje. Vyrai susirašinėja vos šešerius metus. Ir vien tai, kad Narbutas rizikavo ir išsaugojo „pavojingo nusikaltėlio“ laiškus, leidžia neabejoti ir pasidžiaugti nuoširdžia draugyste.

„O tempora, o mores!“

Renjė laiške Narbutui rašo: „Ponas Dievas mus jau seniai baudžia už sunkias nuodėmes, o mes nė kiek nenorime pasitaisyti. Kur dingo artimo meilė – pati svarbiausia krikščioniška dorybė, kai tiek milijonų žmonių laikome kaip gyvulius, girdome degtine ir taip prisidedame prie galutinės jų demoralizacijos ir skurdo? Ar dar bent kiek liko Dievo mūsų širdyse, kad taip elgiamės? Mes ir toliau pūsime svetimoje nelaisvėje, nes patys kitus laikome nelaisvėje. Nuodėmė ir demoralizacija – štai mūsų maldos, nes mūsų elgesys iš esmės blogas, egoizmas suvešėjo iki aukščiausio laipsnio. O tempora, o mores!!!“.

Ne visi laiškai buvo tokie liūdni, kitame laiške bibliografas šypteli: „Šiomis dienomis buvau ypatingoje šventėje – trijų mielų šuniukų krikštynose, kuriems, veikalo „Lietuvos mitologija“ garbei, buvo suteikti Praamžiaus, Perkūno ir Mildos vardai“.

Pirmasis Druskininkų vaizdas

Renjė planavo išleisti knygą apie Druskininkus. Jos viršelį ir turėjo papuošti Karaliaučiuje „Druk Falk & Zänkert“ spausdinta graviūra „Das bad Druskenik“ bei centrinės miesto dalies planas. Druskininkų kurortas matomas iš Lenkijos (iš Baltašiškės) pusės. „Iš natūros piešė ir litografiją padarė A. Enge“, – rašoma apačioje. Kai kurie istorikai teigia, kad labai tikėtina, jog tai paties A. Renjė pseudonimas, vokiškai reiškiantis „siauras“. Daugiau „Siauro“ darbų neišliko, o negi tas, į Druskininkus atvykęs, būtų pasitenkinęs viena panorama? Istorinę vertę turi ir centrinės miesto dalies planas, Renjė ranka aprašytomis namų savininkų pavardėmis. Deja, geriems darbams dažnai lemta nutrūkti.

Sulaužyta špaga

1846 m. caro žvalgyba Poznanėje gavo slaptus sukilėlių sąrašus, o juose A. Renjė figūravo, kaip vienas iš sukilimo vadovų, slaptos pogrindinės bibliotekos šeimininkas, uždraustos literatūros kūrėjas ir platintojas. Valdžiai visuomet reikalingi parodomojo nukryžiavimo pavyzdžiai. Karinio caro tribunolas Renjė nuteisė griežčiausiai – 15 metų katorgos, atimant bajoro titulą ir pasmerkiant viešai egzekucijai, sulaužant virš jo nuskustos galvos špagą. Surakintas grandinėmis, katorgininko vežimu gydytojas buvo išvežtas iš Vilniaus. Prirakintas prie karučio Renjė 10 metų dirbo Užbaikalėje, Nerčinsko sidabro lydymo fabrike. Nuo grandinių jis buvo išlaisvintas, tik prasidėjus choleros epidemijai, kuomet jam buvo įsakyta gydyti ligonius.

Aukso knyga

1855 m. į Rusijos imperijos sostą įžengus Aleksandrui II, Renjė buvo amnestuotas. Po metų jis sugrįžo į Vilnių, kur iki savo gyvenimo pabaigos dirbo Vilniaus medicinos draugijos bibliotekininku, dar 20 metų neapleido ir gydytojo, socialinio darbuotojo praktikos, vasaromis dirbo gydytoju Birštone. Caro valdžia jį visą gyvenimą laikė „vis dar palaikančiu politinę veiklą žmogumi“. Iki gyvenimo pabaigos Renjė aktyviai dalyvauja Vilniaus medikų draugijos veikloje, labai padėdamas kaip bibliotekininkas, vertingų knygų mecenatas. Medicinos draugijos biblioteka disponavo „Aukso knyga“ (Liber Aureus Caesareae Societatis Medicae Vilnensis), kuri šiuo metu yra dokumentinio paveldo šaltinis, įtrauktas į UNESCO „Pasaulio atminties“ Lietuvos nacionalinį registrą, saugomą Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyriuje.

Pasitarnauti Lietuvai

Dar viena citata iš gydytojo laiško savo pacientui, draugui ir mokytojui Teodorui Narbutui: „Nes turiu tau prisipažinti, kad manęs jau nedomina praeitis – tik ateitis, nes visa tai, kas buvo anksčiau, taip skiriasi nuo dabartinių mūsų minčių, tiek mažai atneša dvasinės naudos. Tačiau čia per platus dalykas, kad jį galėčiau keliais žodžiais apibūdinti. Bet tikra yra tai, kad kai šalis yra mirusi, tai mirusi ir visa literatūra. Jeigu būtų gyva, tai ir senovės atminimai būtų brangesni. Deja, protai prispausti, o liaudis gyvena barbarystėje ir nelaisvėje. Tai kokie čia gali būti dvasiniai poreikiai! O Lietuvai norėčiau pasitarnauti net ir atiduodamas savo gyvenimą.“

Anicetas Renjė mirė 1877 m. gruodžio 24 d., palaidotas Vilniaus Rasų kapinėse.

Parengė Vilius Rekevičius