Vaikystės sentimentai Maskvos dzūką sugrąžino į Druskininkus
Šiemet, pirmą kartą ralio „Aplink Lietuvą“ istorijoje, į bendrą lenktynių programą įtraukti ir elektromobiliai. Susidomėjimo susilaukė šiame ralyje debiutavusios elektromobilių lenktynės, kurias laimėjo Deivydas Jocius ir Donatas Zvicevičius, vairavę „Kia Soul EV“. III-osios vietos prizininkai – druskininkietis Stasys Planutis ir Vytautas Černiauskas, vairavę standartinį „Nissan Leaf“ elektromobilį.
Inžinieriaus profesiją turintis Stasys Planutis druskininkiečiu tapo neseniai – prieš trejus metus. Daugelis Lietuvos žmonių galbūt atsimena jį ir kaip „Lietuvos Radijo“ korespondentą Maskvoje, kurioje gimė ir augo. Šiandien „Maskvos dzūku“ save vadinantis S. Planutis Druskininkuose įkūrė viešąją įstaigą ir vysto veiklą, susijusią su elektromobiliais ir jų populiarinimu. Nors jis – patyręs vairuotojas, tačiau profesionaliai automobilių sportu neužsiiminėjo. Druskininkuose surengtame ralio etape jis dalyvavo pirmą kartą, turėdamas tikslą propaguoti elektromobilį, kaip patikimą transportą: „Žmonės į elektromobilius vis dar žiūri su tam tikra baime, manydami, kad tai – nepatikimas transportas. Todėl mūsų tikslas buvo parodyti, kad elektromobilis yra ekologiška ir saugi transporto priemonė, kuri gali būti pritaikyta tiek asmeniniams, tiek visuomeniniams poreikiams. Tai net greičiau nei benzininė įsibėgėjanti transporto priemonė, kurią galime naudoti kasdieniniame gyvenime – tikrai „neiškepsite“ viduje nuo elektros iškrovos, kaip galbūt daugelis baiminasi. Daugelis vairuotojų skeptiškai vertina elektromobilius, manydami, kad jais galės nuvažiuoti labai nedidelį atstumą, ir tai esą kels nepatogumų. Tačiau pakanka paskaičiuoti, kiek vidutinis miestietis nuvažiuoja kasdien – greičiausiai, gal net mažiau nei 50 km, – ir paaiškės, kad dėl elektromobilio pajėgumų baimintis nereikia. Juolab, kad šiuolaikinės technologijos labai greitai vystomos, šios srities profesionalai yra įsitikinę, kad per artimiausius penkerius metus bus sukurtos galingesnės baterijos tam, kad, vieną kartą jas įkrovus, elektromobilis galėtų nuvažiuoti daugiau kaip 1000 kilometrų. Elektromobilyje lengva pritaikyti ir įvairias technologijas iš kitų sričių, pavyzdžiui, specialų programavimą, leidžiantį automobiliui savarankiškai judėti, jį kontroliuoti nuotoliniu būdu, net pašildyti ar atvėsinti automobilio saloną prieš pradedant kelionę, nusiuntus žinutę telefonu.“
Elektromobilininko S. Planučio žodžiais, Druskininkų kurortas garsus grynu oru, pušynais ir ekologinėmis iniciatyvomis: „Tai gražus ir sutvarkytas, žalias miestas, todėl reikėtų ir toliau judėti šia linkme, plėtojant ekologišką transportą. Man rūpėtų, kad Druskininkuose kuo daugiau žmonių domėtųsi ekologija ir palaikytų su šia sritimi susijusias iniciatyvas.“
– Ilgą laiką gyvenote Maskvoje. Didmiestis turi savo ritmą, aplinką, neišvengiamai formuojančią ir jo gyventojų įpročius bei gyvenseną. Tad ar Jums patinka gyventi Druskininkuose?
– Maskvoje kartu su atvykėliais ir nelegaliais migrantais gyvena apie 15 mln. gyventojų. Kontrastas su Druskininkais, jei būtų galima lyginti, mums su žmona Marija kol kas jaučiamas ir atrodo ypač ryškus žiemą, kai kurortą apgaubia ramesnė nuotaika, gatvėse nėra įprasto vasarą šurmulio. Atkreipėme dėmesį, kad mieste saugu, ramiau dėl vaikų. Maskvoje, pavyzdžiui, vaiko dviračiu vieno į mokyklą negalėtume išleisti. Tektų patiems vežioti, o tai yra labai sunku dėl didelių transporto kamščių. Vidutiniškai kasdien Maskvoje man vairuoti automobilį tekdavo apie 3 valandas, trumpiausias laikas, per kurį galėdavome pasiekti darbą ar namus užmiestyje – valanda. Tuose kamščiuose yra tekę net nakvoti – kai, pavyzdžiui, praūždavo audra vasarą, ar užpustydavo kelius žiemą… Prieš pustrečių metų gyvenimiškoms aplinkybėms susiklosčius taip, kad man su šeima – žmona ir trimis vaikais iš Rusijos teko grįžti į Lietuvą, nė minties kitos nebuvo, kur gyventi – tik Druskininkuose! Druskininkus pamilau dar vaikystėje, kai kartu su tėvais čia apsilankydavome. Mano tėtis – dzūkas, kilęs iš Lazdijų, tad dabar gyvename, galima sakyti, mano vaikystės krašte.
– Ar šeima nejaučia kalbos barjero?
– Sūnus jau laisvai kalba lietuviškai, žmona ir dukrelės taip pat greitai mokosi, kalbos įgūdžius stiprina natūraliai, savaime. Juokaujame su Marija, kad joms nėra kur dėtis, nes daugelis jų mažųjų draugių juk nekalba rusiškai. Nors pats esu ir gimęs, ir užaugęs Maskvoje, tačiau mano tėtis labai rūpinosi, kad išsaugotume savo lietuviškas šaknis, ir nuo mažens mokė gimtosios kalbos. Kiekvieną vasarą leisdavau Dzūkijoje, tėčio tėviškėje Lazdijuose, o 1995-aisiais buvau sugrįžęs mokytis į Lietuvą, baigiau „Lietuvių namų“ mokyklą, skirtą užsienio lietuviams. Studijavau Lietuvoje ir Suomijoje, tačiau vėliau dar keliolika metų teko gyventi ir dirbti Maskvoje, kurioje sukūriau šeimą ir gyvenau iki šiol.
– Ar naudojatės Druskininkų sporto, kitų paslaugų infrastruktūra?
– Greitai pajutome ir įvertinome šio gražaus kurortinio miesto aplinkos privalumus ir patogumus šeimai, kurioje auga vaikai. Marija dainuoja I. Vagnoriūtės vadovaujamame chore, sūnus Raigardas, kuris pernai dalyvavo „Dainų dainelės“ konkurse, pateko į finalą. Mūsų dukrytės Lada ir Vera – dar mažutės. Vyresnioji mokosi piešti, o jaunesnioji noriai lanko šokių pamokėles M. K. Čiurlionio meno mokykloje. Labai džiaugiamės Druskininkų sporto, sveikatinimo paslaugomis, su vaikais lankome baseinus, mėgstame važinėti dviračiais, pabėgioti ir pasportuoti gryname ore.
Ramunė Žilienė