Rašytoja Rasa Sagė: „Išmokau nebijoti“

Praėjusį antradienį Druskininkų savivaldybės viešojoje bibliotekoje surengtas lietuvių rašytojos Rasos Sagės knygos „Laimingi žmonės keliauja dviračiais“ pristatymas. Bibliotekos direktorė Laima Žėkienė pasidžiaugė gausiai susirinkusia druskininkiečių ir kurorto svečių auditorija: „Lankytojų susidomėjimas bibliotekos inicijuojamais renginiais rodo, kokia svarbi išlieka mūsų gyvenime knyga, ir kartu liudija žmonių lūkesčius ir norą gyvai bendrauti su autoriais. Džiugina, kad tokie dvasiniai mainai ir bendravimas žmonėms yra svarbūs, reikalingi.“
R. Sagė mielai sutiko pasidalinti mintimis su savaitraščio „Mano Druskininkai“ žurnaliste.

 

– Apie ką Jūsų knyga „Laimingi žmonės keliauja dviračiais“?

– Tai istorija apie moters kelionę į save. Istorija apie savęs, kaip stiprios, lanksčios asmenybės, mylinčios, mylimos moters, mamos, kūrėjos suvokimą ir atradimą. Tai istorija apie laimę, kuri slypi ne ten, kur jos ieškome. Istorija apie išbandymus emigracijoje, kurie visada yra labai reikalingi ir niekada beverčiai. Tai istorija su laiminga pabaiga, kuri tikiu, laukia kiekvieno iš mūsų, jei tik sugebėsime ją pamatyti: juk mano knygos herojė laiminga tapo ne tada, kai viską gavo, tačiau tada, kai viską, ką savyje atrado, įvertino ir ėmė džiaugtis tuo, ką turi, ir tuo, ką jai pasiūlė likimas. Čia pirmoji mano knyga. Šiuo metu jau baigiu antrąją, kurią planuoju išleisti kitais metais. Ji yra apie santykius tarp žmonių, joje bandau atskleisti, kaip mes savo kasdienybėje, kartais to net neįtardami, veikiame vienas kitą ir keičiame vienas kito gyvenimus. Šioje knygoje stengiuosi parodyti, jog kiekvienas žmogus yra deimantas, tačiau nušlifuoti jį gali tik kitas deimantas, tai yra kitas žmogus, nes deimantai yra kiečiausi akmenys gamtoje, kaip ir žmonės yra aukščiausios šios žemės būtybės. Tiesiausias kelias į tobulėjimą yra per kitus žmones, per santykius.

 

– Ar seniai rašote knygas?

– Manau, esu rašytoja iš prigimties, vaikystėje labai daug skaičiau, tekstas liejosi lengvai. Rašau seniai. Jau nuo 15 metų ėmiau rašyti dienoraštį, kurį teberašau ir iki šiol. Pirmasis mano dienoraščio sakinys buvo: kodėl aš tik dabar pradėjau? Ėmiau rašyti tada, kai jau nebegalėjau nerašyti. Rašymas tapo mano užuovėja, mano saugi ir patogi vieta susitikimui, akistatai su savimi. Rašydama dienoraštį svajojau sukaupti daug gyvenimo išminties, patirčių, kurias visas senatvėje sudėsiu į vieną knygą. Tačiau taip ilgai laukti nereikėjo. Knygą parašiau, dar nesulaukusi 40-ties.

 

– Kokia Jūsų profesija, ką studijavote?

– Man labai patinka mokytis, todėl jau turiu tris mokslo diplomus. Ir toliau mokausi. Visą gyvenimą. Lankau seminarus, kursus, mokymus. Mielai darau ką nors pirmą kartą, išbandau, plečiu akiratį. Pirmasis mano diplomas yra aukštesniosios mokyklos, į kurią įstojau nepasidavusi universitetų ir aukštojo išsilavinimo manijai. Nors mokyklą baigiau tik 17 metų, maniausi puikiai žinanti, ko noriu. Mane traukė ir medicina, ir menas, todėl pasirinkau kosmetologiją. Vėliau studijavau tuomečiame Pedagoginiame universitete, kuriame pabaigiau Sveikos gyvensenos pedagogiką, nes, vis dėlto, jaučiau, kad aukštojo išsilavinimo pritrūko. Trečiasis diplomas yra Vilniaus universiteto. Šiame universitete visada svajojau mokytis. Svarbiausia, ko išmokau yra tai, kad visos svajonės, jei tik nepamiršti jų, būtinai išsipildo. Išsipildė ir manoji. Vilniaus universitete baigiau Informacijos visuomenės studijų magistrantūrą. Šios studijos man atvėrė akis į daugybę dalykų.

 

– Ką veikėte, dirbote, kol nerašėte knygų?

– Dirbau, labai tradiciškai. Kai lioviausi būti kosmetologe, – man šiame darbe pritrūko tam tikros gilumos, – dar besimokydama Pedagoginiame universitete, išvažiavau padirbėti aukle į Airiją, Dubliną. Tai buvo mano pirmoji kelionė į užsienį. Važiavau viena, nemokėdama anglų kalbos, ilgam laikui. Po to, grįžusi į Lietuvą, nors ir turėjau keletą darbo pasiūlymų grožio salonuose, į buvusį darbą jau nebegrįžau. Sulaukiau, kol draugė, dirbanti ir studijuojanti Vilniaus universitete, vienam semestrui išvažiavo pagal studentų mainų programą ir užleido man savo vietą Vilniaus universiteto Bibliotekininkystės katedroje, kur ji dirbo raštvede. Nuo to laiko dirbau sekretore, po to perėjau į personalo vadybos sritį. Dabar turiu jau daugiau nei 10-ties metų šio darbo stažą.

 

– Kokie įsiminę Jūsų vaikų posakiai, kuris savotiškai įsirašė į šeimos „archyvą“?

– „Tu esi aš, o aš esu tu“, – ištarė dukra Brigita, kai jai buvo treji. Sūnus Kasparas tik dabar ima kalbėti, jam dveji. Prajuokina, kai jis man sako: „gerai“, o – tėčiui tuoj pat persako „okey“: mano vyras Bas yra olandas, ir mūsų vaikai kalba trimis kalbomis: lietuvių, olandų ir anglų.

 

– Viename savo interviu cituojate analitinės psichologijos kūrėjo, filosofo Karlo Gustavo Jungo mintį – apie tai, kad „tikrasis gyvenimas prasideda tik po 40, o iki tol atliekame tyrimą“. Kokių per savo gyvenimą iki šiol įgijote svarbiausių Jums patirčių?

– Oi, apie tai būtų galima parašyti atskirą knygą… Gal taip ir padarysiu, nes savipagalbos knygos šiuo metu yra pačios populiariausios ir labiausiai skaitomos. Tačiau pabandysiu suformuluoti keliais sakiniais, vėlgi pasinaudosiu perskaitytų knygų mintimis. Pirmiausia, manau, visi mes gyvename tam, kad taptume geresni. Arba kitaip: esame gimę tam, kad ištaisytume savo sielos trūkumą, dėl kurio čia, šioje žemėje esame. Tai ne mano mintys – apie tai, kaip susitarę, vienu balsu kalba visi išminčiai. Visi žmonės yra panašūs tuo, kad tą trūkumą turi, tačiau visi skirtingi tuo, koks tas trūkumas pas kiekvieną yra. Todėl mes ir negalime sutarti dėl daugybės dalykų. Todėl ir ginčijamės, ir kariaujame, nes vertybės skiriasi. Tačiau mano ir kiekvieno iš jūsų gyvenimas yra tobulas toks, koks jis yra šiandien, šią akimirką. Viskas, kas vyksta turi savo prasmę. Ko aš išmokau per 40 gyvenimo metų? Tvirtai galiu pasakyti – nebijoti. Nebijoti gyventi; kurti gyvenimą; nebijoti jį keisti. Ko vis dar mokausi?.. Mylėti.

 

– Pasakysiu keletą žodžių. Kokias mintis Jums jie sukelia?

– Druskininkai: ramybė, švara, nuoširdūs žmonės. Moteris: vyro antra pusė. Facebook: gera mintis buvo jį sugalvoti, patogu, naudinga naudoti, tačiau dažnai klampu ir netikra. Planas: būtinas kiekvienam sprendimui. Rutina: neegzistuoja. Disciplina: būtina – „kai kūnas kenčia, siela džiaugiasi“. Knyga: būdas išreikšti mintis. Pinigai: užtenka, jei atsipalaiduoji ir neprisiriši. Dviratis: labai smagi, maloni ir reikalinga susisiekimo priemonė; viena iš maloniausių sporto rūšių. Širdis: turi būti rami, jei nori pagyventi ilgiau. Namai: ten, kur saugu ir šilta. Kalėdos: nors užaugau be jų, Kalėdų dvasią imu jausti jau lapkričio pabaigoje; ir ne dėl lempučių ar dovanų, bet dėl neapčiuopiamo, artėjančio ir apkabinančio jaukumo. Amžinybė: visų mūsų pradžia ir pabaiga.

Rašytoja R. Sagė: „Netrukus baigsiu antrąją savo knygą. Joje bandau atskleisti, kaip mes savo kasdienybėje, kartais to net neįtardami, veikiame vienas kitą, keičiame vienas kito gyvenimus.“/ Druskininkų savivaldybės viešosios bibliotekos archyvo nuotrauka

Ramunė Žilienė