R. Vaisietienė: „Kiekvienas esame savo laimės kalvis – kokį gyvenimą susikursime, tokį ir turėsime“

Savaitgalį, kai naktis bus trumpiausia, o diena ilgiausia, Lietuvoje bus švenčiamos Joninės, dar kitaip vadinamos Rasų (Kupolinių) švente. Tądien sveikinsime ne tik Jonus ir Janinas, bet ir Rasas. Druskininkų lopšelio-darželio „Žibutė“ direktorė Rasa Vaisietienė sakė, kad jos tėvelių šeimoje visuomet buvo puoselėjama graži Joninių-Rasų tradicija. Moteris sako nemažai girdėjusi apie stebuklingos, mitais apipintos ilgiausios metų nakties magiją, tačiau yra įsitikinusi, kad tik pats žmogus yra savo likimo kalvis, ir nuo jo priklauso, kaip susiklostys gyvenimas.

 

– Birželio 24-ąją nuo seno buvo minima Rasų (Kupolinių) šventė. Jautėte šios dienos simbolinę prasmę?

– Jaučiau, nes ši diena mano tėvelių namuose turėjo gilias tradicijas. Mano tėtis – Jonas, tad mes visada švęsdavome Jonines. Vėliau, ištekėjus seseriai, šeimoje atsirado dar vienas Jonas – jos vyras. Kad ir simboliškai, eidavome ieškoti paparčio žiedo. Tai buvo graži, rami šeimos šventė. Ir nuo vaikystės aš ją prisimenu su visais būdingais mistiniais papročiais, kuriuos man, ko gero, įskiepijo tėvelis.

Mano tėvai labai mėgo augalus, važiuodavome į pamiškes, pievas, rinkdavome jonažoles, ieškodavome čiobrelių, vaistažolių. Žinojome, kad jas reikia surinkti iki Joninių, todėl taip ir darydavome.

 

– Esate Rasa, ar kada nors jautėte, kad šis vardas – ypatingas?

– Kai pradėjau suvokti, kad kiekvienas vardas turi reikšmę, klausiau tėvelio, kodėl mane pavadino būtent Rasa. Man buvo nupirktas vardų žodynas, taip išsiaiškinau, kad Rasa lietuvių mitologijoje reiškė deivės Aušrinės karolius ir perlus. Manau, kad vardas tikrai gražus. O ar ypatingas ir ar turi kokią mistinę prasmę? Nežinau. Daug priklauso nuo žmogaus požiūrio į gyvenimą, jo vertybes, gebėjimo džiaugtis smulkmenomis, buvimu kartu su šeima, draugais. Kiekvienas esame savo laimės kalviai – kokį gyvenimą susikursime, tokį ir turėsime.

 

– Pasirinkote pradinių klasių mokytojos kelią? Kas nulėmė tokį pasirinkimą?

– Pamenu, tėtis yra pasakęs: „Tu būsi mokytoja…“. Ir tik įstojusi į tuometį Šiaulių pedagoginį institutą, paklausiau, kodėl jis taip nusprendė. Pasirodo, stebėjo mane nuo vaikystės. Matė ryšį su mažesniais vaikais. Kai atsirado brolio ir sesers vaikai, tėvelis, ko gero, pirmasis ir užfiksavo, kad aš greitai užmezgu su jais kontaktą, jiems patinka būti su manimi. Ko gero, tai ir nulėmė, kad tapau būtent pradinių klasių mokytoja. Beje, augau pedagogų šeimoje. Ne tik tėtis ir mama, bet ir sesuo yra mokytojai. Galima sakyti, kad mano kelias tarsi buvo nulemtas iš anksto. Tik buvo gaila namų. Esu kilusi iš Varėnos rajono, Nedzingės, sunku buvo taip toli – į Šiaulius – važiuoti.

Kai nunešiau dokumentus, man pasiūlė mokytis matematikos fakultete, nes buvo geresni tiksliųjų mokslų įvertinimo balai. Tariausi su tėčiu, o jis sakė: „Taip, tu moki uždavinius spręsti, bet ar mokėsi kitiems tai paaiškinti?“ Man to užteko, ir šiandien aš tikrai nesigailiu, kad esu pradinių klasių mokytoja.

Galiu pasidžiaugti, kad ir šiandien daug mano mokytų pradinukų užsuka pas mane. Bendraujame, kalbamės. Pasidžiaugiame vieni kitais. Kai kurie atsiveda savo vaikus ir net anūkus. Ir Viečiūnų, ir Merkinės (nors ten neilgai dirbau, tik vieną laidą suspėjau išleisti) mokyklose mokyti vaikai vis prisimena, dažnai parašo.

 
„Mažojo futboliuko“ projektas lopšelyje-darželyje „Žibutė“ dar labiau suaktyvino sportinę veiklą/ Lopšelio-darželio „Žibutė“ archyvo nuotrauka

– Dabar daug diskutuojama, koks turi būti geras mokytojas? Koks, Jūsų manymu, jis turi būti?

– Pirmiausia, jis neturi būti „užstrigęs“ laikmetyje. Mokytojas turi sugebėti suspėti su šių dienų aktualijomis, eiti į priekį ir atliepti vaikų pomėgius, poreikius. Jis turi sugebėti prisitaikyti prie kiekvieno vaiko. Ir ne tik išmanyti apie išmaniąsias technologijas. Svarbus paprastas ryšys, akių kontaktas, šypsena, pasisveikinimas, vaiko rankos paspaudimas. Reikia pajausti, ko trūksta vaikui, tapti jo draugu, būti kartu su juo, kad vaikas nesijaustų esąs nuošaly.

Manau, kad ir mokytojams kartais reikėtų pasitempti. Jeigu nėra galimybių keliauti realiai, reikia keliauti virtualiai, plėsti akiratį. Mes  turime domėtis tuo, kuo domisi mūsų ugdytiniai. Turime išlikti lygiaverčiais draugais, bendrauti  kaip lygus su lygiu, gebėti komunikuoti ta pačia tema. Kada įgauni vaiko pasitikėjimą, manau, tikrai galima jį daug kuo sudominti. Ir jeigu vaikas pasitikės, jis pasitrauks nuo kompiuterio ir eis kartu su mokytoju – per pelkes, per mišką, per upę…

Man atrodo, kad galima sugrąžinti ir senus, laiko patikrintus dalykus, panaudoti juos kiek kitaip. Kad ir tą pačią kreidą. Galima ja rašyti nebūtinai klasėje ant lentos, o, pavyzdžiui, kieme ant asfalto…

Darželyje vaikai daug piešia. Surenkame nurašytas mokyklos lentas, sukabiname kur nors miške, kad vaikams būtų įdomiau, neįprasta. Ir tikrai – vaikai rašo raides, skaičius, piešia įvairias formas. Siekiame, kad vaikas mokytųsi rašyti ranka, skaitytų knygas.

 

– Sakoma, kad žmogus, kuris vaikystėje skaitė knygas, užauga mąstančia asmenybe…

– Apie tai galima kalbėti labai daug. Darželyje yra tokia tradicija – jeigu aš nusiperku kokią knygą, tai visi žino, kokią. Ji „eina“ ratu. Lopšelyje-darželyje „Žibutė“ daug skaitome. Įvairiomis formomis: ir inscenizuodami, ir kviesdami skaitovus – tėvelius, močiutes. Einame ir į biblioteką. Vaikams skiepijame meilę knygai, suteikiame skaitymo pagrindus. Dirbame kartu su tėveliais, nes daug šeimų puoselėja skaitymo tradiciją. Dažnai, kai paimi skaityti kokią knygą, vaikas sušunka: „O aš tokią namie turiu!“. Manau, kad tikra, spausdinta knyga sugrįžta – ir į šeimas, ir į mokyklas.

 

– Lopšelis-darželis „Žibutė“ nuolat keičiasi. Nuolat dalyvaujate įvairiuose projektuose.

– Tęsiame pradėtas tradicijas. Buvusioji direktorė šauniai darbavosi, subūrė puikų kolektyvą. Patrauklumo mūsų įstaigai suteikia ir strategiškai patogi vieta. Pastebėjau, kad jau sumažėjo masinių šeimų išvažiavimų į užsienį. Manau, jauniems žmonėms yra ką veikti ir Druskininkuose. Jeigu jie tik nori kažką veikti.

Ir jeigu vaikas užrašomas į darželį, tai mes žinome, jis nebus išbrauktas. Tokių – tik pavieniai atvejai. Nes Druskininkuose gera auginti vaikus! Grynas oras, ramu, saugu, graži aplinka.

Lopšelis-darželis „Žibutė“ Nuo 2014 m. yra sveikatą stiprinančių ugdymo įstaigų tinkle, nuo 2015 m. esame „Olimpinės kartos“ dalyvis, dalyvaujame „Futboliuko“ projekte. Mėginame sugražinti vaikus į stadionus. Gavę dalinę paramą, padedant Druskininkų savivaldybei, įsirengėme mažą futbolo aikštelę, kuri dabar naudojama įvairioms reikmėms – rytinei mankštai, mūsų sportiniams renginukams, estafetėms.

Dalyvaudami „Olimpinės kartos“ projekte, kasmet gauname nedidelį finansavimą ir praturtiname sportinio inventoriaus lauko ir vidaus bazę. Dalyvaudami pasienio „Interreg“ projekte su kaimynais lenkais, įsigijome devynis įrengimus, kurie tikrai traukia vaikų akį ir yra labai jų mėgstami.

Džiaugiamės, kad mūsų idėjos ir iniciatyvos sulaukia Druskininkų savivaldybės vadovų palaikymo, glaudžiai bendradarbiaujame ir su kitomis įstaigomis. Džiaugiamės vaikų pagausėjimu. Šiemet, tikimės, atidarysime ne vieną, o dvi papildomas vaikų grupes.

 

– Aišku viena – darbas Jums teikia daug džiaugsmo. Kas dar džiugina?

– Na, tikriausiai džiugina, kad atėjo taip vadinamas mano laikas. Vaikai užauginti, šalia – protingas ir rūpestingas vyras, save gali realizuoti darbe – gvildenti idėjas, kurti strategiją, ieškoti būdų, kaip tą idėją būtų galima įgyvendinti. Tiesiog turiu laiko sau.

 

– O koks Jūsų laisvalaikis?

– Mano laisvalaikis irgi skiriamas… darbui. Aišku, reikia ir poilsio, o tam tinka visa Druskininkų infrastruktūra: dviračiai, miškas, vandens parkas, SPA procedūros. Aš tuo naudojuosi. Mėgstu ir pakeliauti, knygą paskaityti, aplankyti vieną kitą miesto renginį, kuriuose dažnai galiu pamatyti ir savo vaikus, ir savo darbuotojus. Mūsų „žibuokliukės“ yra aktyvios! Kartais atrodo, kad net per daug…

Beje, visa mūsų šeima – Druskininkų patriotai. Sūnui Liudui buvo kilę minčių išvažiuoti į Vilnių, bet dabar jis jau ir draugę įkalbino atvykti į Druskininkus.

 

– Didžiausia Jūsų svajonė?

– Didžiausia svajonė – praturtinti lopšelį-darželį „Žibutė“ naujomis, inovatyviomis patalpomis. O svajoti nedraudžiama, ir nieko nekainuoja. Svajoju apie gražią, didelę, erdvę salę. Svajoju apie veikiantį baseiną, nes tikrai yra vaikų, turinčių ydingą laikyseną, pilnapadystę. Turime puikią specialistę, galėtume vaikams padėti. Manau, kad svajonės, paleistos garsu, kartais ir išsipildo. Tikiu, kad manosios irgi kada nors išsipildys“.

Dar šiemet planuoju smagią Rasų šventę ir žinau, kad ji bus labai įdomi.

Su giminėmis plauksime baidarėmis ir Merkio pakrantėse ieškosime to tikrojo paparčio žiedo…

 

Laima Rekevičienė