Originalių rankinių kūrėja sostinę iškeitė į Druskininkus ir čia mėgaujasi kūrybine laisve

Druskininkiečiai, ko gero, jau spėjo įsidėmėti drąsią jauną tamsiaplaukę merginą, kuriai patinka išsiskirti savitu drabužių stiliumi, ryškiai dažytis lūpas, puoštis originaliais aksesuarais. Tokia yra Aušra Barštytė, originalių rankinių kūrėja, Vilniaus šurmulį iškeitusi į Druskininkų ramybę.

Kas galėjo talentingą ir jau spėjusią išgarsėti menininkę priversti sostinę iškeisti į kurortą? Apie tai kalbėjomės susitikę vos prieš mėnesį atidarytoje studijoje, kurioje Aušra tądien „Mano Druskininkai“ žurnalistę pasitiko su savo numylėtine, bišone Perla.

A. Barštytė: „Druskininkai man yra ypatingas miestas. Dėl to čionai atvykau iš Vilniaus.“/Manto Naugolniko nuotrauka

 

– Visada smagu, kai jaunas žmogus gyvenimui ir karjerai pasirenka Druskininkus. Kas Jus labiausiai čionai traukė?

– Pati esu kilusi iš Veisiejų. Druskininkuose gyvena mano mamos seserys, todėl nemaža mano vaikystės dalis prabėgo Druskininkuose. Iki šiol devynerius metus gyvenau ir dirbau Vilniuje. Bet pasiilgau gamtos ir grįžau atgal į šį kraštą.

Labiausiai traukė ramybė. Mano gyvenimas sostinėje buvo tikrai intensyvus – ir studijavau, ir dirbau. Net ir naktimis. Tiesiog pavargau nuo viso to triukšmo, nuolatinio bėgimo. Būdavo, darbų sūkuryje net nepastebėdavau, kai žiemą pakeisdavo vasara…

Prieš porą metų pradėjau kurti rankines. Vienerius metus tuo pat metu ir siuvau rankines, ir dar dirbau vadybininke. Teko apsispręsti, ar aš toliau noriu gyventi tokiu beprotišku tempu, ar pasirinkti kurią nors vieną sritį. Pasirinkau – atsisakiau darbo ir norėjau toliau tobulinti savo žinias bei įgūdžius rankinių kūrimo srityje, ieškoti naujų metodų, kurti naujus modelius.

 

– Dabartinė Jūsų veikla visiškai nesusijusi su įgyta specialybe. Juk esate diplomuota bioinžinierė.

– Lazdijuose su pagyrimu baigiau meno mokyklą. Visi mano mokytojai tuomet tikėjosi, kad ateitį siesiu su menais. Ir net supyko, kad pasirinkau kitokias studijas. O aš tuo metu maniau, kad iš meno neišgyvensiu, todėl rinkausi, kaip man tada atrodė, normalią specialybę. Labai patiko matematika, chemija, todėl nusprendžiau studijuoti bioinžineriją. Tam intensyviai ruošiausi nuo pat dešimtos klasės. Ir įstojau, pabaigiau, šiek tiek dirbau pagal specialybę laboratorijoje: ateini septintą valandą ryte, visą dieną avi šlepetes, vilki chalatą, ir darai „tą patį per tą patį“. Tik keiti medžiagas, jų koncentracijas. Darbas labai monotoniškas. Padirbau metus ir supratau – tai ne man…

 

– Tuomet išbandėte save vadybos srityje?

– Septynerius metus teko dirbti įvairiuose klubuose, vėliau – „Stikliuose“. Po kurio laiko jau norėjosi naujos veiklos. Tuo metu vienas pažįstamas pakvietė dirbti vadybininke – tokio darbo iki tol nebuvau dirbusi, todėl nauja sritis sudomino. Sėkmingai dirbau dvejus metus. Tačiau man labai trūko kūrybos, todėl tuo pat metu ėmiausi ir kūrybinių ieškojimų.

Tiesa, aš visą gyvenimą ką nors kūriau. Išmėginau juvelyriką, kūriau auskarus, lankelius plaukams, net drabužius siuvau…

 

Įspūdingos Aušros sukurtos rankinės ir aksesuarai traukia žvilgsnį/Asmeninio archyvo nuotraukos

 

– O kaip atsirado rankinės ir delninės?

– Vienu metu pačiai labai norėjosi estetiškos, gražios delninės. Kai pradėjau siūti rankines, Lietuvoje dar nebuvo tokių gamintojų, kurie siūtų delnines, kurios išlaikytų savo formą. Iš pradžių maniau siūti jas iš odos, bet prisiminiau, kad kažkur esu mačiusi sukurtas iš austinių juostų. Sumaniau pati talpią rankinę iš juostų sukurti. Maniau, važiuodama į darbą, į tokią galėčiau įsidėti ir maistą pietums, ir kitų reikalingų daiktų. Taigi pirmiausia iš juostų ir pasisiuvau tokią „terbelę“.

Vėliau pamaniau, kad iš jų galiu ir delninę pasisiūti. Nuo to ir prasidėjo eksperimentai – kaip tas juostas susiūti, kad jos tvirčiau laikytųsi, kaip išgauti formą, kaip ją išlaikyti. Pamažu pavyko, ir dabar jau nesuskaičiuoju, kiek rankinių ir delninių esu pasiuvusi.

Supynus austines juostas, išgaunamas efektas, tarsi delninė pasiūta iš skirtingų kvadratėlių – man patinka tokia šviesos žaismė. Be to, iš juostų pasiūtos rankinės ar delninės atrodo įdomiai – ir prabangiai, ir tuo pačiu paprastai. Pintų juostų elementus pritaikiau ir kaip puošybos detales.

Net mano prekinis ženklas „Banda by Ausra“ gimė iš tų juostų. Mano kuriamų rankinių pagrindas supintas iš austinių juostų, gaminamų Italijoje. O italų kalboje žodis „banda“ reiškia „juosta“.

 

– Apie jauną unikalių rankinių kūrėją garsas, ko gero, netruko pasklisti?

– Yra vienas rankinės modelis, kuris mane išpopuliarino. Dar ir dabar jis vienas iš paklausiausių.

Susikūriau „Facebook“ paskyrą, kurioje paskelbėme gražių nuotraukų su mano siūtomis rankinėmis. O didžiausio dėmesio sulaukiau po ten paskelbto konkurso, kuriame mano sekėjai galėjo laimėti rankinę. Tuomet mano rankinėmis pradėjo domėtis ir stiliaus namai, butikai. Pradėjau su jais bendradarbiauti. Iš pradžių buvo tik Vilnius, vėliau – Kaunas, Šiauliais, Klaipėda, Utena, Panevėžys.

Modelius kuriu įvairaus amžiaus ir stiliaus moterims. Yra rankinių, kurias renkasi labiau meno žmonės, mėgstantys išskirtinumą. Ir klasikinių modelių. Spalvų paletė taip pat įvairi. Ryškios, pavyzdžiui, šiemet labai madinga purpurinė, ryškiai žalia, pastelinės spalvos ar klasikinė juoda.

Tiesa, dabar butikams rankinių nebesiuvu, nes nebespėju. Kuriu tik pagal užsakymus.

Mėgstu savo studijoje Druskininkuose smagiai pasikalbėti su klientėmis. Jos mane ir įkvepia. Sulaukiu nuostabių moterų, įdomių savomis istorijomis, savitu stiliumi. Patinka kurti moteriai, mėgstančiai išskirtinumą, drąsiai ir ryškiai asmenybei.

Tiesa, šiemet dalyvavau parodose „Fashion bazaar“ ir „Pelenė“. Ten buvo labai daug rankinių gamintojų, bet man labai gerai sekėsi, mano rankinės iš kitų, manau, išsiskyrė. Juk jos supintos iš juostų, saulėje tarsi žaidžia atspalviais. Dėl to traukia žmones. Ypač vyrus, kurie rankines dovanoja savo moterims.

Po „Pelenės“ parodos teko sudalyvauti ir fotosesijose kartu su drabužių dizainere  „Buboo“ ir „Jai kudo“ akiniais. Po tos sesijos sulaukiau labai didelio dėmesio.

 

– Kūrybinėse dirbtuvėse sukatės viena?

– Kol kas talkininkų neturiu. Rankinių pagrindą aš pati karpau iš juostų ir pinu, susiuvu, sutvirtinu, odą irgi pati pjaustau, klijuoju. Bandžiau įkalbinti odininkus dirbti kartu, bet kažkodėl jiems pasirodė kad tai – ne vyrų darbas… Gal juos gąsdina tai, kad siuvant mano rankines viskas turi būti milimetrų tikslumu?..

 

– Daugelis kūrėjų sako, kad Druskininkuose jie jaučia ypatingą aurą, aplinka čia skatina kurti, įkvepia, suteikia kūrybinių idėjų. Ar ir pati tai jaučiate ?

– Druskininkai man yra ypatingas miestas. Dėl to čionai atvykau iš Vilniaus. Ten tiesiog neturėjau kuo kvėpuoti. Tarsi trūko oro. Ir tiesiogine prasme, ir kūrybine.

Gyvenu Druskininkuose, o užsakymus priimu internetu. Bandysiu Druskininkuose ieškoti žmogaus, kuris su manim dirbtų studijoje. Gal atsiras? Juk dar tik prieš mėnesį čia atidariau studiją. Norisi žmogaus, kuris ateitų ne keliems mėnesiams, su kuriuo dirbtume kaip kūrybinis tandemas.

 

– Kaip gimsta rankinė? Per kiek laiko ji išvysta dienos šviesą?

– Galvoje sukasi daugybė idėjų, tačiau iš juostų neišeina visko padaryti. Reikia labai apgalvoti kiekvieną detalę, pasukti galvą, kaip įsiūti odinį šoną, kad rankinė išlaikytų formą. Vieną rankinę gaminu visą dieną. O kartais ir dvi. Vieną dieną pasiruošiu detales, kitą siuvu.

 

– Tai, ko gero, studijų metais įgytos bioinžinerijos žinios, vis dėlto praverčia?

– Tikrai padeda. Aš įsivaizduoju, ką noriu padaryti. Ir jau matau, kaip tai galima padaryti techniškai – kaip ką susiūti. O jeigu neišeina, dedu rankinę į šoną, dar kelias dienas pagalvoju. Per tą laiką gimsta idėja, kaip tai galima būtų padaryti. Bandau, eksperimentuoju. Ir pavyksta!

 

– O svajonių rankinės viziją jau turite?

– Ir ne tik viziją. Ji jau pasiūta. Žinojau, kokios rankinės noriu, ir ją pasiuvau. Žinoma, tuo nepasiribosiu kursiu, ieškosiu toliau. Juk gali būti dar ne viena svajonių rankinė.

Norėčiau pamėginti sėkmę ir užsienio rinkose. Jau siunčiau rankinių ir į Ameriką, ir į Angliją. Bet kol kas dar nedrąsu. Juo labiau, kad dirbu viena. Tiesiog fiziškai nespėčiau įvykdyti užsakymų.

Net Lietuvoje nespėju visų norinčiųjų aptarnauti. Masine gamyba neužsiimu. Būtų gerai, jei aš generuočiau idėjas, o komanda jas įgyvendintų. Kol kas viską tenka padaryti pačiai.

 

– Ar lietuviai daug dėmesio skiria rankinėms ir įvairiems aksesuarams?

– Tikrai pastebėjau tokią tendenciją. Ir tai, kad jie vis daugiau dėmesio skiria išskirtinumui bei kokybei. Daug moterų nori, kad jų rankinė būtų tokia vienintelė. O mano rankinių daug tokių pačių ir nėra. Keičiasi ir spalvos, kurios priklauso nuo sezoniškumo, to meto mados.

 

– Ką veikia jauna talentinga rankinių kūrėja Druskininkuose? Kuo užsiimate laisvalaikiu, jeigu tokio iš viso lieka?

– Jeigu geras oras, mėgstu su draugais prie ežero nuvažiuoti, piknikus surengti gamtoje. Labai patinka Druskininkai. Todėl, kad ir šaltuoju sezonu čia visada galima rasti vasarą. Tikrai didelis baseinų, pirčių pasirinkimas. Labai mėgstu dviračiu važinėti. Ir į studiją labai dažnai juo važiuoju.  Patinka išeiti pasivaikščioti. Tiesiog būti gamtoje ir atsipalaiduoti. Be to, čia galima žaisti lauko tenisą, organizuojami jogos užsiėmimai. Tikrai yra ką veikti. Ypač tiems, kurie renkasi aktyvų gyvenimo būdą ir sveiką gyvenseną. Ir gero maisto kavinėse tikrai galima rasti.

Gyvendama čia, nejaučiu labai didelės atskirties nuo Vilniaus. Gal tik kultūrinių renginių čia mažiau. Bet nuo didmiesčių Druskininkus skiria vos 128 kilometrai – sėdai į automobilį ir nuvažiuoji į teatrą ar koncertą.

Vasaros metu sostinės visai nepasigendu. Mieliau renkuosi Druskininkų gamtą ir pasibuvimą čia su draugais. Gyvendama kurorte, sulaukiu tikrai daug svečių.

 

– Kaip jaučiatės mažame mieste, juk esate pakankamai ryški ir iš minios išskirianti asmenybė?

– Tikrai dažnai pastebiu, kad į mane krypsta praeivių akys. Vilniuje galbūt tokio dėmesio dėl savo aprangos ar makiažo nesulaukčiau. Mano stilius iš tikrųjų savotiškas, man patinka išskirti iš minios. Gal net iššaukiančiai apsirengti, ryškiai pasidažyti lūpas. Tiesa, jau turiu bendraminčių būrelį, su kuriomis bendraujame, kartu leidžiame laisvalaikį. Tie žmonės domisi stiliumi, mados kūrėjais.

 

– Didžiausia svajonė Druskininkuose?

– Norėčiau suburti stilingų žmonių klubą, tuos, kurie seka mados naujienas. Stiliaus pajautimas, elegancija, išskirtinumas man yra labai svarbūs. Kadangi pati toje srityje sukuosi, man reikia tuo domėtis. Matau, kaip keičiasi spalvų tendencijos kiekvieną sezoną. Dabar, vasarą, moterys nori raudonos arba ryškiai mėlynos, garstyčių spalvos rankinių, žiemą – ramesnių spalvų. Man reikia madą sekti, stengtis kartais ir aplenkti laiką. Domiuosi, kas vyksta užsienyje – tenykštės mados, pastebėjau, mus pasiekia tik po dvejų metų.

O Druskininkuose tikrai yra labai daug stilingų žmonių. Mane tai džiugina.

Laima Rekevičienė