Nauja kas pamiršta sena? Leipalingio bendruomenė prisiminė garsųjį menininką Mečislovą Bulaką

Žmogus gyvas artimųjų atmintyje išlieka dėl gyvenimo tėkmėje užmegztų ryšių. Menininkas visuomenės atmintyje išlieka dėl sukurtų darbų. Tačiau yra svarbu neleisti užmarščiai pasiglemžti iškilių asmenybių kūrybos, turinčios meninę vertę ir paliekančios pėdsakus kultūros istorijoje. Taip Leipalingio miestelio bendruomenė projektu „Mečislovą Bulaką prisiminus“ tarsi sugrįžo į praeities Leipalingį, kuriame vaikystės dienas leido būsimas dailininkas, grafikas ir scenografas Mečislovas Bulaka.

Auros Grėblikaitės sukurtas exlibrisas

Miestelyje esantis dvidešimties objektų kultūrinis-istorinis maršrutas pasipildė dar vienu svarbiu objektu, nes šios iškilios asmenybės gyvenimo ir kūrybos pradžia glaudžiai susijusi su Leipalingio miesteliu. Mečislovas Bulaka gimė 1907 m. rugsėjo 12 dieną Kapčiamiestyje, Lazdijų rajone. 1918 metais su šeima persikėlė gyventi į Leipalingį. Pirmoji mokytoja Marija Lukšaitė, žymiosios prof. Meilės Lukšienės vyro, ekonomisto Kazio Lukšos sesuo, atkreipė dėmesį į būsimo dailininko spalvingus piešinius. Išlaikęs stojamuosius egzaminus, 1923 m. tęsė mokymąsi Leipalingio progimnazijoje. Progimnazijos direktorius kunigas Bernardas Čepulis, pastebėjęs dailų berniuko raštą, pasiūlė dirbti raštininku. Ir atlyginimą sulygo tuo metu nemažą – 100 litų. Motinai su keturiais vaikais tai buvo didelė parama, mat tėvo būsimasis dailininkas neteko, kai jam buvo šešeri. 1926 m. įstojo į Kauno meno mokyklą. Stojamųjų egzaminų konkursas buvo rimtas – 23 vietos, o stojančiųjų du šimtai. Negana to, egzamino metu teko piešti ne pieštuku, kaip buvo pratęs, o angliuku. Viskas atrodė taip beviltiškai, kad Mečislovas net nėjo pažiūrėti, ar jo pavardė yra sąraše. Po savaitės, vis tik išdrįsęs, nuėjo ir nustebo, aptikęs savo pavardę sąraše. Kaune tuo metu virė aktyvus kultūrinis gyvenimas į kurį jaunas menininkas netruko įsilieti. 1931 m. pradėjo aktyviai dalyvauti parodose. 1935-siais keletas dailininko darbų buvo eksponuojami Čekoslovakijoje, Košicės miesto Rytų muziejuje. Po šios parodos 1936 m. buvo surengta pirmoji personalinė Mečislovo Bulakos grafikos darbų paroda. Jis įsiliejo į knygų leidybos darbą, iš pradžių iliustruodamas knygas. 1937 m. Paryžiaus pasaulinėje parodoje už Jono Biliūno knygos „Liūdna pasaka“ lino raižinio iliustracijas buvo apdovanotas aukso medaliu. Šis įvertinimas menininkui suteikė dar vieną kūrybinės veiklos sritį. Lietuvos kultūrai svarbių knygų apipavidalinimas neabejotinai svarbus įnašas į mūsų tautos kultūrinį knygų leidybos paveldą. Nuo 1939 metų apsigyveno Vilniuje, ten 1940-1941 m. įkūrė grafikos fakultetą Vilniaus dailės akademijoje (nuo 1944 m. Valstybinis Vilniaus dailės institutas). Lietuvoje įsitvirtinus sovietų santvarkai, dailininkas vengė kurti nauja tematika. Tai nepatiko valdžiai, todėl gyvenime niekada taip ir netapo profesoriumi, liko docentas. 1947 m. atleistas iš Grafikos fakulteto dekano, vėliau iš grafikos katedros vedėjo pareigų, o 1951-siais – ir iš Dailės instituto. Tačiau dirbo dailininku Lietuvos kino studijoje Valstybiniame bei Panevėžio dramos teatruose.

Leipalingio progimnazijos A. Volungevičiaus vardo kraštotyros muziejaus fonduose saugomi dailininko vaikystės ir pirmųjų studijų metų keletas piešinių. Todėl projektu „Mečislovą Bulaką prisiminus“ norėta atkreipti dėmesį į dailininkui populiarumą atnešusią, tačiau šiuo metu pakankamai primirštą grafikos techniką. Informaciniu stovu bus pažymėta ir vieta, kurioje stovėjo dailininko motinos Viktorijos Bulakienės namas Leipalingyje. Pasitelkus dailininkę, knygų iliustratorę Vandą Padimanskaitę, kilusią iš Druskininkų, organizuota penkių dienų grafikos edukacinė programa. Joje dalyvavo Leipalingio, Stračiūnų bei Žagarių kaimo jaunimas. Susipažinę su Mečislovo Bulakos asmenybe bei kūryba, jaunuoliai grafikos technika ėmėsi kurti exlibrisą, kuriame atsispindėtų dailininko svarbiausi gyvenimo akcentai. Nors su šia technika susipažinti ir kurti nuotoliniu būdu, dailininkei vedant, nebuvo lengva, bet pavyko sukurti po vieną kūrybinį darbą. Gaila, kad susiklosčiusi situacija šalyje neleido įvykdyti visų projekte numatytų tikslų. Ir įdomu, kaip šią patirtį vertina dailininkė Vanda Padimanskaitė? Ją pakalbino Leipalingio progimnazijos mokytoja-konsultantė Laima Žukauskaitė.

Pirmiausiai norisi šiek tiek sužinoti apie Jus. Mečislovui Bulakai sėkmė atėjo, iliustruojant knygas grafikos technika. Koks Jūsų kelias į dailę ir kas Jus atvedė į knygų leidybą?

– Dar darželyje vietoj pietų miego man auklėtoja leisdavo piešti. Vėliau mamos draugė dailininkė realistikai nupiešė mano ir sesers portretus. Pagalvojau – oho, ir aš taip norėčiau išmokti Devynerių pradėjau lankyti dailės mokyklą ir ją baigiau, o po vidurinės įstojau į VDA grafikos specialybę.

Leidyba atsirado po studijų, tačiau ne iš karto. Prieš tai teko padirbėti ir aptarnavimo sferoje, ir teatre. 2009 atėjau į „Baltų lankų“ leidyklą, ten dirbau dailininke vienuolika metų. Kartu su Egle Gelažiūte iliustravome vadovėlį „Vaivorykštė“, dirbau su knygų viršeliais, maketais, iliustracijomis kitoms knygoms.

Iliustruojate knygas vaikams ir suaugusiems? Ar vaikiškų knygų iliustravimas remiasi daugiau racionalumu ar emocija? Kokią knygą iliustruoti buvo įdomiausia?

– Iliustruoju ir vaikiškas, ir nevaikiškas knygas – kiekviena savaip įdomi, nes reikia susikoncentruoti ties jos turiniu, suteikti knygai tam tikrą nuotaiką. Paskutinės iliustruotos mano knygos „Ponios Smetonienės virtuvė“ objektai buvo patiekalai, reikėjo surasti tarpukariui būdingų indų, piešti retro stiliumi. Įdomu buvo iliustruoti ir seriją „Pažinkime gamtą“, susipažinti su autoriais Algirdu Knystautu, Selemonu Paltanavičium, Alphonso Lingiu. Įsimintinas buvo piešinio Undinės Radzevičiūtės romanui „Žuvys ir drakonai“ kūrimas. Iliustruojant skiemenuotas pasakas, vilką, kuris suėda ožiukus, perpiešiau keliskart. Ožiukai nasruose leidyklai pasirodė pernelyg šokiruojantys. Prasižiojęs vilkas, bet jau be ožiukų, irgi dar buvo per baisus. Tada palikome susičiaupusį vilką, su servetėle letenoje.

Dirbant šiame projekte teko sugrįžti prie grafikos technikos. Ar grafika turi ateitį? Koks įspūdis jums išliko po šio projekto?

– Nežinau, ar „sugrįžti“. Nors suprantu, ką turite omenyje. Daug dirbu kompiuteriu, vadovėlius iliustravau photoshop’u, kitas knygas – mišriai. Kompiuteriu man ir lengva, ir sunku dirbti. Lengva, nes darbai greitesni, o sunku, nes ekranas vargina. Kaip ten bebūtų, norisi „išsidažuoti“ pirštus ir brėžti netobulą liniją – taip įdomiau. Manau, kad grafika (senosios grafikos technikos) reikalinga. Kaip reikalinga tapyba, muzika, poezija. Gerai, kad tokį susipažinimą Leipalingio dvaras vaikams suorganizavo. Įspūdžiai labai teigiami. Vaikai nustebino, taip žaibiškai nuotolinių pamokų metu perpratę ir exlibriso, ir lino raižinio ypatumus. Atrodė, kad raižė, susidomėję. Ir su noru.

Lietuvos Kultūros Tarybos dalinai finansuojamas projektas papildė Leipalingio dvare teikiamų edukacinių programų sąrašą ne tik bendruomenės vaikams, jaunimui, bet ir trumpam užsukantiems jauniesiems ir suaugusiems turistams. Naudojantis vaizdo pamoka, bus galima atitrūkti nuo kasdienybės, vaikštant Mečislovo Bulakos jaunystės takais, susipažinti su jo kūryba ir susikurti savo lino raižinį.