Motinystė, papuošta penkių vaikų šypsenomis

Sveikindamos su Motinos diena, prie druskininkietės Jelenos Kisialeuskos krūtinės priglus net penkios mažos, karšta meile savo Mamytei plakančios širdutės. Darnoje ir santarvėje Jelena drauge su vyru Vitalijumi augina penkis vaikus: keturiolikmetį Nikitą, dvylikametį Martiną, Maksimą, kuriam septyneri, ketverių metukų dukrytę Avgustiną ir prieš vienuolika mėnesių gimusį dar vieną sūnelį – Kirilą.

 Jelena ir Vitalijus Kisialeuskai augina penkis vaikus – Nikitą, Martiną, Maksimą, Avgustiną ir Kirilą/Laimos Rekevičienės nuotrauka

„Tai mūsų širdukas, – sako Jelena. – Jo gimimas mums pakeitė visą gyvenimą. Kad jis gims su širdies yda, jau žinojome, kai dar jo laukiausi. Aišku, pirmas mūsų klausimas buvo: „kodėl?..“. Tačiau juk kiekvienam iš mūsų Dievas duoda tiek išbandymų, kiek galime panešti. Kirilas mus, mūsų šeimą dar labiau sustiprino. Mažylis jau ištvėrė dvi operacijas. Patyrė insultą… Tikimės, kad sėkmingai sulauks trečiosios operacijos, kad komplikacijų išvengsime… Juk jis – mažasis stipruolis mūsų! Gyvena… ir mes gyvename kartu su juo! Planuojame vasarą visi drauge įgyvendinti savo šeimos svajonę – pakeliausime, nuvažiuosime į Vilnių, vaikai nori pamatyti Dinozaurų pramogų parką.“

Keliauti Jelenos ir Vitalijaus šeimai – ne naujiena. Sostinėje yra išmaišyti jau kone visi muziejai. Jelena sako, kad Vitalijus yra nuostabus žmogus, vaikams – pats geriausias tėvas. Jiedu susipažino prieš 25-erius metus, kai šventė Užgavėnes: „Kai išgirdau, kaip Vitalijus groja gitara ir dainuoja, supratau, kad tai mano svajonių vaikinas. Tądien lauke buvo žvarbu, šalta. Jis paėmė mane už rankų, norėdamas sušilti – ir man pasirodė, lyg kažkokia šilta energija mus sujungė… Po septynerius metus trukusios ilgos ir gražios draugystės mes susituokėme. Šių metų rugpjūčio 28-ąją švęsime jau aštuonioliktąsias mūsų jungtuvių metines. Vyras yra mano didžiausia atrama, juo visiškai pasitikiu ir tada, kai jis lieka su vaikais. Laimė – kai mes visi kartu. Aš laiminga, kad turiu tokią šeimą. O jei laiminga mama, laimingi ir vaikai. Niekas taip nedžiugina mano širdies, kaip geri atsiliepimai apie mūsų sūnus, kai, nuėjusi į mokyklą, girdžiu apie juos vien geras naujienas.“

Vyresnieji Kisialeuskų sūnūs ne tik pažangiai mokosi, bet ir yra puikūs šachmatininkai – namuose jau, regis, greit pritrūks vietos jų apdovanojimams bei garbės medaliams. Nikita noriai ir jau nebe pirmus metus lanko šokių būrelį. O Avgustinai vaikų darželyje labiausiai patinka piešti.

Savo vaikučius Jelena su Vitalijumi augino dviese, pasikeisdami, dirbdami pamaininį darbą. Jelena sako, kad dabar jos profesija yra „mama“, nors ji ir turi pedagoginį išsilavinimą, yra pradinių klasių mokytoja: „Teko šiek tiek, vienerius metus, ir padirbėti pagal profesiją. Tais metais, kai baigiau mokslus, Druskininkuose buvo didelė bedarbystė. Džiaugiausi galimybe dirbti sanitare, o pastaruosius dešimt metų dirbau padavėja. Mes tik abu su vyru auginame vaikus; ir anksčiau, kad nereikėtų samdyti auklės, dirbome pamaininį darbą. Tad, kol vienas dirbo, kitas namuose prižiūrėdavo vaikus. Vaikai, įpratę matyti, kad arba mama, arba tėtis yra namuose, dažnai mus pavadindavo „mapa“. Taip gyvenome, iki gimstant jaunėliui Kirilui. Dabar vėl esu vaiko priežiūros atostogose, o Vitalijus man labai padeda. Vaikai žino, kad jais vienodai rūpinasi ir tėtis, ir mama“, – pasakojo moteris. Paklausta, ar nesunku auginti tokį būrį vaikučių, Jelena šypsosi ir sako, kad jai yra džiaugsmas ir garbė būti penkių vaikų mama: „Aš didžiuojuosi savo vaikais. Motinystė – tai didžiulis džiaugsmas, didelė atsakomybė ir didelė laimė. Būti mama man reiškia paprastai gyventi moters ir mamos gyvenimą. Penki vaikučiai – tai daugiau įsipareigojimų, bet ir daugiau įkvėpimo. Galiu net pasakyti, kad mūsų vaikai yra mūsų su Vitalijumi mokytojai – jie moko mus kantrybės, ramybės. Teikia pilnatvę. Motinystė mane pakeitė: tapau lankstesnio būdo, kūrybingesnė. Augindama vaikus, drauge su jais išmokau džiaugtis mažais dalykais, net pamiegojusi vos keletą valandų, jaustis kupina energijos. Supratau, kad dėl vaikų galiu labai daug. Mano stiprybės šaltinis – vyras ir vaikai, dėl kurių aš privalau stengtis, nenuleisti rankų, kaip bebūtų sunku. Visi drauge laikomės dienos režimo, visa diena, visas laikas suplanuotas: tiesiog nėra kada švaistyti laiko veltui. Nors tapau jautresnė, tačiau drauge tapau ir stipresnė: išmokau besąlygiškai mylėti. O kai gimė Kirilas, ėmėme branginti tiesiog kiekvieną minutę, kiekvieną akimirką. Ir dėkoti už viską, ką turime. Pirmiausia už tai, kad turime vienas kitą.“

Pasiteiravus, koks yra Jelenos ir Vitalijaus šeimos santarvės šaltinis, moteris nedvejodama atsako, kad tai yra vienybė: „Kuo daugiau šeimoje būni kartu, kuo daugiau praleidi laiko drauge, tuo tvirtesnė šeima. Jei namuose nėra kurio nors vaiko, kol jis grįžta, namai, rodos, tokie tušti… Mes visur kartu – net ir parduotuvėje, ir banke, ir kirpykloje… Jau taip įpratome tvarkytis – visur drauge.“

Jelena įsitikinusi, kad šeimos nariai – tai atskiros asmenybės, kiekvienas su savo privalumais ir trūkumais, tik nereikia stengtis pakeisti kitą žmogų – keisti save reikia, tada ir viskas aplink keisis norima linkme. Moteris sako, jog šeimoje svarbu, kad abu vienas kitą mylintys žmonės būtų nuolankūs vienas kitam, mokėtų ir atsiprašyti, ir atleisti…

Ramunė Žilienė