Kelionė į zanavykų žemę

Kelionė į zanavykų žemę

Į Trečiojo amžiaus universitetą susibūrę Druskininkų senjorai dažnai žinių semiasi ne tik ketvirtadieniais Švietimo centre skaitomose paskaitose. Kartais smalsūs ir aktyvūs garbingo amžiaus žmonės sėda į autobusą ir leidžiasi artimesnėn ar tolimesnėn kelionėn. Praėjusiais metais keliauta į Estijos Saremo salas,  į su Lietuvos istorija susijusias Baltarusijos vietas. Šiemet balandžio mėnesį važiavome į Gardiną, aplankėme abi pilis, pasižvalgėme po senamiestį, po vaistinę – muziejų. Išsiruošėme ir į zanavykų kraštą – Šakius ir šio rajono dvarus.

Važiuodami per gana gerai pažįstamas kalvotas Leipalingio, Veisiejų, Lazdijų, Rudaminos krašto žemes, klausėmės mūsų kelionės gido Antano Lankelio pasakojimo apie sudėtingas šio krašto istorijos peripetijas, įžymius žmones, architektūros, kultūros bei gamtos įžymybes. Kai autobusas ėmė riedėti per Marijampolės apskrities  lygumas, prisiminėme ir iš čia kilusius šviesuolius: Joną Basanavičių, Joną Jablonskį, Vincą Kudirką, Vincą Grybą, knygnešius…

Pirmiausia sustojome prie Griškabūdžio Kristaus atsimainymo bažnyčios – vienintelės Lietuvoje aštuoniakampio plano medinės klasicistinių formų šventovės. Visų dėmesį patraukė lauko sienos tapyba prie pagrindinio įėjimo. Bažnyčią atrakinęs klebonas papasakojo apie šio kultūros paveldo objektu paskelbto statinio unikalumą – statant nenaudota vinių, tik mediniai kaiščiai, ypač vertinga sieninė tapyba. Aštuonių kampų pastatas – tarsi kryžius. Bažnyčia tik iš dalies suremontuota, restauruotas pagrindinis ir du šoniniai altoriai. Daugiau sutvarkyti trukdo kultūros objekto statusas ir lėšų stygius. Klebonui pasakojant ketvirtą šimtmetį skaičiuojančios bažnyčios istoriją, sudomino faktas, kad čia kurį laiką klebonavo poeto Prano Vaičaičio brolis Juozas, kad iš šios parapijos kilęs ne vienas įžymus bažnyčios žmogus.

Gavę klebono palaiminimą, skubėjome į garsųjį Zyplių dvarą, Jono Bartkovskio įkurtą XIX amžiaus viduryje, o vėliau patyrusį ne vieno šeimininko ranką. Kad geriau pajustume dvariško gyvenimo atmosferą, jauna gidė pasiūlė pasipuošti skrybėlėmis. O tada prasidėjo kelionė per visus tris rūmų aukštus, atvėrusi įstabią dvaro istoriją: grafas T. Potockis perstatė rūmus, išplėtė Bartkovskio kurtą parką, po 1897 m. gaisro vietoj sudegusių pastatė mūrinius ūkinius pastatus… Ir kas tik nešeimininkavo čia XX amžiuje: tarpukariu – seminarija, žemės ūkio mokykla, sovietiniais laikais buvo Šakių ligoninė, paskui Lenino kolūkio kontora, vėliau patalpos paverstos butais, kuriuose gyveno ne itin ūkiški gyventojai ir niokojo pastatą… Dar ne taip seniai dvaras buvo labai apleistas. Išsaugoti jį nuo tolesnio niokojimo pavyko menininkui Vidui Cikanai, 1981 metais apsigyvenusiam Lukšiuose ir po Nepriklausomybės atkūrimo tapusiam seniūnu. Pastatai sutvarkyti ir dabar čia verda aktyvus kultūrinis gyvenimas. Tai matėme ne tik rūmų antrojo aukšto kambariuose, kuriuose veikia įvairių meno darbų parodos, bet ir kalvystės kūriniai kieme bei kasmetinio „Zyplių žiogų“ plenero  parodos buvusiose arklidėse.

Nors ir labai patiko pabūti skrybėlėtomis poniomis ir ponais, teko skubėti į kitą ekskursijos objektą – neoklasicizmo stiliaus  Gelgaudiškio dvarą, taip pat turintį ne mažiau įdomią praeitį, kurią mums atskleidė dvaro ponu apsirengęs gidas. Dvaro rūmai, kuriuos pamatėme, pastatyti iš Prūsijos atvykusio barono Teodoro Koidelio XIX a. viduryje. Šis didikas į Lietuvą atvežė pašarinius dobilus, dvaro sūrinė buvo  garsi Europoje. Kai caro valdžia uždraudė svetimtaučiams valstybės pasienyje turėti dvarų, iš Koidelio jį nusipirko Medardas Komaras ir rekonstravo, perkūrė didžiulį parką. Deja, dvaro klestėjimą nutraukė Pirmasis pasaulinis karas. Po to čia  apsigyveno vienuolės šaritės ir įkūrė našlaičių vaikų prieglaudą. Karo metais veikė kariuomenės štabas, karo ligoninė. Sovietmečiu buvo vaikų namai, pagalbinė internatinė mokykla. Dabar sutvarkytuose rūmuose žavi secesijos stiliaus papuošimai kambariuose, niekur kitur nematytos vidinės sulankstomos  langinės, originalių koklių krosnys, kurių neįveikė nei laikas, nei žmonės, senas griežtos geometrinės formos parkas, žydinčių tulpių kompozicijos…

Šakiuose mūsų laukė „Ragaučiaus“ edukacinė programa. Energinga šeimininkė pasakojo apie zanavykų krašto ūkininkų gyvenimą, papročius, tautinį kostiumą, maistą. Ragavome tradicinius šio regiono valgius: rūkytos mėsos gaminius, naminę duoną, raugintų burokėlių mišrainę, dviejų dienų girą, silkę, įdarytą kopūstą, morkų sūrį. Deja,  tikros kavos išlepintiems gomuriams ne itin tiko gilių kava, kuria buvome vaišinami  pietų pabaigoje.

Paskanavę zanavykų valgių, patraukėme į Šakiuose įsikūrusią UAB „Aletovis“ aliejaus spaudyklą, kur mechaniniu būdu spaudžiamas linų, rapsų ir kanapių  aliejus. Buvo įdomu  ne tik pamatyti  spaudyklos įrangą, išgirsti įmonės direktoriaus išsamų pasakojimą apie aliejaus spaudimo ypatumus, aliejaus naudingumą, bet ir paragauti bei nusipirkti lauktuvių.

Neaplenkėme ir Lukšių, kur įsikūrusi garsioji sūrinė. Užsukome lauktuvių nusipirkti. Stabtelėjome prie neogotikinės Šv. Juozapo bažnyčios. Miestelis sužavėjo tvarkingumu, originaliomis skulptūromis, kalvių kūriniais.

Paskutinis stabtelėjimas prie ant Nemuno kranto raudonuojančios senosios Zapyškio bažnyčios – gotikinio architektūros paminklo.Turiningai praleidę dieną, skubame į namus. Kad kelionė pavyko ir nenuvargino,  liudijo beveik visą kelią skambėjusios TAU balsingų moterų dainos. Kažkas iš gausaus keliautojų būrio pasakė, jog įdomi ir graži mūsų Lietuva. O dar vienas pliusas – tokia kelionė padėjo mums, TAU lankytojams geriau pažinti vienas kitą. Už turiningą išvyką, pakeitusią paskaitą auditorijoje, esame dėkingi jos organizatoriams: TAU rektoriui Jonui Valskiui, dekanei Onutei Malaškevičienei, kelionės gidui Antanui  Lankeliui.

Zita Aleksonienė