Garbaus amžiaus ir neįgaliems druskininkiečiams karantino metu pagalbą suteikia Druskininkų šeimos paramos centro darbuotojos
Druskininkų savivaldybė jau trečius metus įgyvendina Europos socialinio fondo lėšomis finansuojamą projektą „Kompleksinės paslaugos Druskininkų savivaldybės šeimoms“. Kaip vienas iš projekto partnerių jo įgyvendinimui, pasirinktas Druskininkų šeimos paramos centras.
Paslaugų teikimui Šeimos paramos centre buvo įdarbintos puikios darbuotojos – A. Marcinonė, A. Paulėkaitė, B. Matusevičienė ir J. Ivanauskienė/Laimos Rekevičienės nuotrauka
Kaip sakė centro administratorė Agnė Jazepčikaitė-Gaidienė, prasidėjus pandemijos laikotarpiui, nuo gruodžio mėnesio visos Lietuvos savivaldybės, įgyvendinant šį projektą, galėjo pradėti naujas veiklas. Viena iš jų – maisto produktų, medikamentų ir kitų būtinų prekių nupirkimo ir pristatymo paslauga arba pagalba, sumokant mokesčius asmenims, sulaukusiems 65-erių metų arba turintiems negalią.
„Druskininkų savivaldybė suskubo šia galimybe pasinaudoti ir pasiūlė Šeimos paramos centrui tokią veiklą įgyvendinti mūsų mieste. Mes, žinoma, mielai sutikome, nes jautėme, kad tikrai esame pasiruošę šiuo sudėtingu miestui etapu prisidėti prie saugesnio žmonių gyvenimo. Paslaugų teikimui įdarbinome puikias darbuotojas – Angelę Paulėkaitę, Jolitą Ivanauskienę, Birutę Matusevičienę, taip pat šią paslaugą iki kovo teikė ir Advė Marcinonė. Darbuotojos šiuo metu lanko per 90 Druskininkų savivaldybėje gyvenančių senjorų ir neįgaliųjų, o jų veiklą koordinuoja centro pirmininkė Lilija Sereikienė“, – pasakojo A. Jazepčikaitė-Gaidienė.
Projektu siekiama, kad vyresnio amžiaus žmonės pandemijos metu išvengtų ėjimo į prekybos centrus, kontaktų su kitais žmonėmis ir neužsikrėstų koronavirusu. Gyventojai dėl šios paslaugos turi kreiptis į Socialinės paramos skyrių, kuris patikrina, ar jam nėra teikiamos kitos paslaugos ir tuomet perduoda kontaktus Šeimos paramos centrui.
„Mano atsakomybė šiame projekte koordinuoti kokybišką paslaugos teikimą. Mes priskiriame gyventoją vienai iš mūsų darbuotojų, kurios pagal žmonių poreikį senjorams ir neįgaliems druskininkiečiams nuperka maisto, vaistų ar higienos priemonių, padeda sumokėti mokesčius. Paslaugas teikiančios moterys jaučiasi labai reikalingos ir laukiamos, nes pastebime, kad žmonės turi poreikį ne tik gauti paslaugas, jaustis saugūs, bet ir norą bendrauti. Juk dažnu atveju senjorų artimieji gyvena kitame mieste ar užsienyje, su draugais jie irgi negali susitikti. Kad nebūtų tokia pastebima jų socialinė atskirtis, darbuotojos labai stengiasi užpildyti ir bendravimo trūkumą. Pradėję teikti tą paslaugą, supratome, kad pagrindinis dalykas, ką mes turime daryti, – kuo nuoširdžiau bendrauti su žmogumi, pasidomėti jo emocine būsena. Matydami poreikį projektą tęsti karantinui pasibaigus, pateikėme papildomą paraišką Savivaldybei ir tikimės, kad galėsime šias paslaugas tęsti. Matome, kad šalia esamų paslaugų būtina teikti ir klientų pavežėjimo į gydymo ar kitas įstaigas paslaugas“, – sakė minėtų Druskininkų šeimos paramos centro vadovė Lilija Sereikienė.
Šio centro administratorė A. Jazepčikaitė-Gaidienė sakė, kad iš pradžių buvo gautas finansavimas projekto įgyvendinimui iki kovo vidurio, bet, karantiną pratęsus, skirtas papildomas finansavimas, todėl dėl šios paslaugos senjorai ir neįgalieji gali dar kreiptis. Karantino laikotarpiu galėsime jiems padėti. Prašymus priima Savivaldybės Socialinės paramos skyrius tel. 8 684 34429.
Projekto nauda neabejoja ir darbuotojos, kurios teikia senyviems ir neįgaliems žmonėms taip reikalingas paslaugas.
A. Paulėkaitė: „Projektas yra labai savalaikis ir naudingas. Daug kalbama apie senų žmonių problemas, jų lūkesčius ir poreikius, tačiau tik šis projektas parodė, kokie vieniši ir nesaugūs jaučiasi pagyvenę žmonės. Pati sau atradau, kad senatvėje yra trys etapai: kai žmogus išeina į pensiją ir dar turi pakankamai jėgų bei noro dalyvauti įvairiose veiklose („Bočiai“, trečiojo amžiaus universitetas ir panašiai); kai senatvė ir negalia tokia didelė, kad reikalingos socialinių darbuotojų paslaugos; kai lyg savimi ir pasirūpina, bet jau nebeturi jėgų aktyviai veikti. Aš susidūriau būtent su tokiais žmonėmis. Jie visi kenčia nuo vienatvės ir nesaugumo. Ir tai net ne karantino problema. Jų vaikai toli, čia esantys draugai tokio pat amžiaus, kaip ir jie, šalia gyvenančių giminaičių ne visi turi. Projekto dalyviai gavo po žmogų, kuris jais rūpinasi, nuoširdžiai domisi jų gyvenimu, kuriam visada gali paskambinti ir kuris yra čia pat. Lengviau atsikvėpė ir toli gyvenantys vaikai, kurie labai nerimavo, negalėdami lankyti savo tėvų.
Karantino ir žiemos metu apipirkimo paslauga visiems labai pravertė. Žmonės prašė nupirkti maisto produktų, sumokėti mokesčius, paimti iš vaistinės užsakytus vaistus. Projekto darbuotojai suteikė žmonėms galimybę pasirinkti maisto produktus įvairiose parduotuvėse ir turguje, padėjo sutvarkyti smulkius reikalus.
Didelis projekto pliusas – užsimezgusios draugystės. Jei iš pradžių žmonės labai nedrąsiai ir su nepasitikėjimu žiūrėjo į siūlomas paslaugas, jam einant į pabaigą, liūdi, kad neteks žmogaus, kuriam gali patikėti savo kasdienius rūpesčius. Žmogaus, kuris paįvairina gyvenimą, palaiko ir jais domisi. Labai norėtų, kad projektas būtų tęsiamas. „Man ramu, žinau, kad tu paskambinsi. Bus su kuo pasikalbėti, mūsų pokalbiai mane prablaško. Man nereikia rūpintis, kaip iš parduotuvės parsinešti sunkesnį pirkinių krepšį. Manęs negali aplankyti vaikai, bet tu mane visada aplankai. Jei man kas atsitiktų, pasirūpink mano katinu“, – sakė viena močiutė.
J. Ivanauskienė: „Niekad nemaniau, kad kada nors dirbsiu socialinį darbą. O dabar galvoju, kodėl to nebandžiau anksčiau? Labai džiaugiuosi atrasta nauja savo veikla, kuri ne tik mane labai džiugina naujomis pažintimis, bet ir praturtina kaip žmogų. Savo senelių nebeturiu daugiau nei 20 metų, ir aš jų labai ilgiuosi. Kaip viena iš mano močiučių paklausė: „Jolita, bet ar tau manęs reikia?“, nesudvejojau ir atsakiau: „Taip, man Jūsų labai reikia, gal net labiau, nei Jums manęs“. Šiandien aš džiaugiuosi kiekvieno jų dėmesiu, jų rūpesčiu: kaip aš, kaip šeima, ar nieko netrūksta, gal ko reikia?; kaip man padėti, tau, vaikeli, sunku… Žinau, kad visi jie manęs laukia, kad vieniems tapau anūke, kitiems – drauge. Net pasiskambinusi, klausiu: „Kaip gyvena mano močiutė?“ ar „Kaip mano draugė gyvena?“ Taip gera išgirsti džiugų atsakymą: „Gerai, Jolita, džiaugiuosi ir laukiau, kada paskambinsi“. Tai man atperka visus dienos rūpesčius. Man didžiausias atpildas, kad jie leidžia iš naujo man išgyventi tai kartu ir turėti tą ryšį su jais.
B. Matusevičienė: „Mums visoms, paslaugų teikėjoms, projekto pradžia buvo pažymėta pagrįsta baime ir nerimu. Karantinas žmones pasodino namuose kartu su nežinia, sumaištimi, bejėgiškumu, beviltiškumu. Nebuvo paprasta prikalbinti žmones naudotis projekto teikiamomis galimybėmis. Gelbėjo žmonių, kuriems reikėtų paslaugų, asmeninis pažinojimas arba kitų rekomendacijos. Su tais, kurie balsą telefonu girdėjo pirmą kartą, susipažinimo pokalbiams, projekto tikslo išaiškinimui, pasitikėjimui įgyti reikėjo skirti ir laiko, ir kantrybės, ir diplomatijos. Juk baimė ir nerimas – už kiekvienų durų: ar neapgaus, ar kartu su paslauga „nepadovanos“ ir ligos? Juk neaiškumo apie viruso plitimą, ko gero, nesumažėjo iki šiol. Dirbant, prie įtampos prisidėjo ir baimė ligos užkratą parsinešti į savo namus. Šiandien jau ramiau, kad pavyko likti sveikai pačiai, kad virusu neužsikrėtė vyras, nei viena mano globojama moteris. Dabar jau turiu ir abu skiepus nuo viruso.
Kokią patirtį sukaupiau šiame darbe? Aišku, kad labiau pažinau save. Bendrauti su žmonėmis man sekasi, o darbas karantino sąlygomis labai aiškiai parodė: žmogus sotus ne vien duona. Juk nupirkti pageidaujamo maisto, medikamentų, sumokėti mokesčius – lengviausia. Tai tik viena veiklos pusė. Labiausiai žmonėms reikia dėmesio, gyvo bendravimo, jiems svarbu žinoti, kad yra žmogus, į kurį bet kada gali kreiptis kad ir minimalios pagalbos. Juk daugumai žmonių paprašyti pagalbos arba mokėti ją priimti, reikia didelių vidinių pastangų.
Kaip jaučiuosi aš? Nėra sunku nupirkti maisto, vaistų pagal pateiktą sąrašą, pakalbinti. Sunku žinoti ir būti su tų žmonių sveikatos problemomis. Dažniausiai – beviltiškomis. Palengvinti niekuo negali, nebent tik parodomu dėmesiu, išklausymu. Džiaugiuosi, kad mano aptarnaujamų moterų sąraše visos 27 moterys labai optimistiškos, savarankiškos, geranoriškos. Susidraugavome, prisirišome, netgi turime ateities planų. Aš pati mokausi iš šių moterų. Jų pasipasakotos gyvenimo istorijos įkvepia kantrybės, tikėjimo ir lengvumo, tvarkantis su savo asmeninėmis problemomis“.
A. Marcinonė: „Druskininkų šeimos paramos centras teikia gyvybiškai svarbią paslaugą. O senyvo amžiaus asmenys ir asmenys su negalia ją gauna nemokamai. Išties smagu matyti laimingus žmonės, gaunančius šią paslaugą, sulaukti nuoširdžių padėkos žodžių. Ir kartu pačiam jaustis naudingu ir reikalingu Druskininkų bendruomenėje“.
O ką reiškia projektas patiems paslaugų gavėjams?
Gindrūta Zaniauskienė: „Labai džiaugiuosi šiuo projektu. Mane lankanti Jolita – labai maloni moteris. Visą laiką – nuo ryto iki vakaro viena sėdžiu, tai tikrai džiaugiuosi, Jolitos sulaukusi. Nors turiu su kuo pakalbėti. Ji man visko, ko reikia, nuperka ir atveža. Tapo man labai artima. Viena gyvenu, nėra ko pagalbos paprašyti. Dauguma kaimynų – pagyvenę žmonės. Sesuo toli, gyvena Panevėžyje, negaliu su ja susitikti. Todėl šia paslauga esu labai patenkinta“.
Julija Miliauskienė: „Esame solidaus amžiaus. Vyrui – 77 metai, man šiek tiek mažiau. Mums patiems sunku apsipirkti. Ir ypač per pandemiją, kai iškilo grėsmė užsikrėsti koronavirusu. Mums, vyresnio amžiaus žmonėms, baisoka nueiti patiems į parduotuvę ar vaistinę. Labai džiaugiamės, kad Birutė mums padeda apsipirkti. Paskambiname, ir ji visko, ko prašome, nuperka ir atveža. Esame labai dėkingi tiems, kas sugalvojo tokį projektą ir teikia šią paslaugą. Su Birute bendraujame kieme, saugiai. Pasišnekame, ji domisi ir rūpinasi mumis. Ačiū jai!“
Ona Julija Krušienė: „Esu labai patenkinta, kad mane lanko tokia gera moteriškė. Esu sulaukusi jau 88-erių metų. Turiu sergantį ir nevaikščiojantį sūnų, tai šita pagalba man yra labai reikalinga ir vertinga. Dažniausiai reikia atvežti maisto, vaistų – mūsų vaistai ypatingi, tik vienoje iš vaistinių jų yra. Birutė – labai geras žmogus, pabendravus su ja, lengviau ant dūšios pasidaro. Projektas labai geras, norėtųsi, kad jis tęstųsi ilgiau. Mūsų laiptinėje nėra žmonių, galinčių padėti. Arba parduoti butai, arba gyvena tokie pat pagyvenę žmonės, kaip ir mes. Taigi mus lankantis žmogus – tikras išsigelbėjimas. Aš nieko iš savų žmonių aplinkui neturiu. Pati nepaeinu, koja operuota. Nueiti į parduotuvę – man didelė problema. Džiaugiuosi, kad atsirado Birutė“.
Parengė Laima Rekevičienė