Druskininkai patrauklūs ne tik paslaugų įvairove, bet ir kultūros renginių lygiu

Liepos 23-30 dienomis Druskininkuose, tęsiantis tarptautinio menų festivaliui „Druskininkų vasara su M. K. Čiurlioniu 2017“, surengta M. K. Čiurlionio studijų savaitė, organizuota konferencija „M. K. Čiurlionis ir pasaulis“. Konferencijoje dalyvavo M. K. Čiurlionio kūrybos tyrinėtojai iš Lietuvos ir užsienio šalių. Muzikologas, Kauno technologijos universiteto profesorius, humanitarinių mokslų daktaras Darius Kučinskas nebe pirmus metus dalyvauja festivalio metu rengiamose konferencijose, tad yra dažnas svečias Druskininkuose. Kaskart, čionai atvykęs, jis sako pasidžiaugiantis ne tik tolydžio gražėjančiu, modernėjančiu miestu, bet ir tuo, kad Druskininkuose matomas įdomus kultūrinis gyvenimas.

Prof. D. Kučinskas: „Džiugina, kad Druskininkuose – intensyvus kultūrinis gyvenimas.“/ Ramunės Žilienės nuotrauka

 

Pasak prof. D. Kučinsko, Druskininkai iš kitų Lietuvos kurortų išsiskiria intensyviu kultūriniu gyvenimu, kultūrine dvasia: „Kaip kultūros žmogus, muzikologas, seku, kas kultūros srityje vyksta Druskininkuose. Patrauklu, kad daug renginių jau turi ilgametę tradiciją:  festivalis „Druskininkų vasara su M. K. Čiurlioniu“ arba daugiau nei pusšimtį metų besitęsianti tradicija organizuoti fortepijoninės muzikos koncertus Čiurlionių namelių kieme. Puiku, kad organizuojami ir įvairūs teatro meno festivaliai. Akivaizdu, kad ir druskininkiečiai, ir miesto svečiai turi mėgiamus renginius, jų laukia ir ten lankosi. Aišku, yra ir kiti kurortiniai miestai – Birštonas, Anykščiai, Palanga, tačiau man imponuoja tai, kad Druskininkai turi stiprų identitetą, ir jis susietas su M. K. Čiurlionio vardu. Atvykęs į Druskininkus, tikrai pajusi, kad čia M. K. Čiurlionio miestas, jo įkvėpimo, kūrybos šaltinis. Pavyzdžiui, atkreipiau dėmesį į tai, kad miestą puošia M. K. Čiurlionio paveikslų reprodukcijos – tai gera idėja, kuri pasitarnauja ir švietėjiškiems, edukaciniams tikslams. Linkėčiau, kad ties tuo Druskininkai nesustotų ir M. K. Čiurlionio kūrybos bei jo buvimo ženklų mieste būtų kuo daugiau. Taip pat norisi pastebėti, kad Druskininkai išlaiko aukštosios kultūros lygį. Gerai, kad nenusileidžiama iki masinio triukšmo, kičinio meno lygmens. Nors Druskininkuose vis dar nėra solidžios, įvairiems prestižiniams renginiams skirtos koncertų salės, tačiau yra tikrai daug erdvių, ir atvirų, ir uždarų, kurios pakankamai gerai išnaudojamos kultūros renginiams, meno sklaidai.“

 

– Druskininkuose viešite nebe pirmą kartą, kaip vertinate kurorto infrastruktūros pokyčius?

– Druskininkai yra nuostabus tarptautinio, europinio lygio miestas. Mano nuomone, kaip kurortas Druskininkai yra tarp geriausių miestų ne tik pagal savo kultūrinio gyvenimo intensyvumą, bet ir paties įvaizdžio, švaros, tvarkos, saugumo, o taip pat paslaugų, pramogų, poilsiui ir sveikatinimui pritaikytos infrastruktūros požiūriu. Druskininkai šiandien ypač išgražėję, palyginus su tuo, kai pirmą kartą man čia teko lankytis – tai buvo gal prieš porą dešimtmečių… Kai vieną lapkričio vakarą čia atvažiavau, įspūdis liko slogus. Tamsu, gatvės neapšviestos, šaligatvių plytelės išsiklaipę. Ėjau tamsia gatve, bijodamas užkliūti ir išsitiesti baloje… Vietiniai žmonės pasakojo, kad tuo metu nedarbas čia buvo gal apie 30 procentų? Pamenu, tada pamąsčiau – liūdna, kad ir M. K. Čiurlionio miestas toks pat skurdus, koks buvo nelengvas ir paties Čiurlionio gyvenimas. Tačiau vėliau, kone kasmet vis lankantis Druskininkuose, mačiau, kad miestas ne tik atgimsta, bet įgyja labai išskirtinį veidą. Džiugu, kad šiandien Druskininkai tokie atsigavę ir žydintys, čia malonu lankytis, gera pasivaikščioti, išsirinkti sau tinkamą poilsį iš tokios įvairovės siūlomų pramogų ir paslaugų.

 

– Šiųmetis XV tarptautinis menų festivalis skirtas ir Lietuvos menininkų kūrybos atkurtoje 100-mečio Lietuvoje sąsajoms su M. K. Čiurlioniu. Jūsų pranešimas konferencijoje „M. K. Čiurlionis ir pasaulis“ buvo susijusios su kompozitoriaus kūrinių restauravimu bei vėlyvąja kūryba. Kuo patį sudomino šios temos?

– Nemažai M. K. Čiurlionio kūrinių yra nebaigti, – tačiau likę jų fragmentai, eskizai. O mums juk norisi išgirsti juos, sužinoti apie M. K. Čiurlionio kūrybą kuo daugiau. Praktika rekonstruoti autoriaus kūrinius Lietuvoje žinoma dar nuo kompozitoriaus Stasio Šimkaus laikų: 1925-aisiais jis pirmasis pabandė kai kuriuos M. K. Čiurlionio kūrinius užbaigti ir išleisti. Ir gana sėkmingai. Vėliau šį muzikos rekonstravimo darbą tęsė kompozitoriaus jauniausioji sesuo Jadvyga Čiurlionytė, muzikologas, žymiausias M. K. Čiurlionio tyrėjas prof. Vytautas Landsbergis. Esu pabandęs keletą kūrinių rekonstruoti ir pats – išleidau M. K. Čiurlionio fortepijoninių ir vargoninių kūrinių leidinius Lietuvoje ir užsienyje (Japonijoje). Pažvelgus į tarptautinę pasaulio praktiką, – nesame šios idėjos „išradėjai“. Tradicija atkurti genijaus kūrinius iš likusių fragmentų ar eskizų yra gyva iki šiol. Pavyzdžiui, pernai pasirodė nauja Volfgango Amadėjaus Mocarto kūrinio Requiem versija, parengta jauno prancūzų muziko Pjero Henrio Dutrono. Kaip žinome, V. A. Mocartas kūrinio nebaigė. Liko tik pora visiškai orkestruotų dalių, kūrinys ilgą laiką buvo žinomas ir atliekamas su kompozitoriaus amžininko Franco Ksavero Ziusmajerio pridėta pabaiga. Šiandien taip pat galima pasiklausyti ir Liudviko van Bethoveno X-osios simfonijos ar visų 35 sonatų fortepijonui, nors vadovėliuose vis dar rašoma apie 32 sonatas. Žinoma, tai šiuolaikinė interpretacija, tačiau natūralu, kad, rekonstruojant autorinę kūrybą, visada lieka vietos interpretacijai. Pridursiu, kad, spausdinant rekonstruoto kūrinio natas, autorinė dalis atspausdinama stambesniu, o rekonstruota dalis – smulkesniu šriftu. Taigi net ir neįgudusiam muzikui akivaizdu, kur baigiasi genijaus užrašytos natos, o kur yra šių dienų redaktoriaus įnašas.

Bet grįžkime prie M. K. Čiurlionio. Kuo gi įdomi vėlyvoji jo kūryba? Konferencijoje diskutavome, jog šis laikotarpis vis dar paslaptis ar savotiškas rebusas net ir žymiems M. K. Čiurlionio ekspertams, tyrinėtojams. Iki šiol nežinome visų kontekstų ir faktorių, veikusių (ir kiek stipriai paveikusių?) mūsų genijaus kūrybą. Daug neaiškumų ir su pačios biografijos detalėmis. O kur dar epistoliarinio palikimo vingiai… Bet tyrimai vyksta, ir pakankamai intensyviai. Prieš keletą metų pasirodė druskininkiečio profesoriaus dr. Rimanto Janeliausko monografija apie neatpažintus M. K. Čiurlionio muzikos ciklus. O disertaciją apie M. K. Čiurlionio kūrybos kontekstualumą parengė japonų muzikologė Yumiko Nunokawa. Ji taip pat atskleidė Rytų šalių įtaką Čiurlionio brandžiajai kūrybai. Gal neatsitiktinai taip sėkmingai ir su dideliu dėmesiu praėjo dar 1992-aisiais surengta retrospektyvinė M. K. Čiurlionio kūrybos darbų paroda Tokijuje. Akivaizdu, kad M. K. Čiurlionis, gyvendamas svetur, keliaudamas ir lankydamasis Europos kultūros centruose gebėjo ne tik pamatyti, bet ir tarsi savotiškai „sučiupti“, „susiurbti“ į save tai, kas buvo esminio ir perspektyvaus pasaulio meno tendencijose. Todėl iki šiol M. K. Čiurlionio menas gretinamas ir su abstrakcionistais, ir su modernistais.

 

– Neseniai išleidote ir savo kūrinių rinktinę „Muzikos įspūdžiai“. Kodėl, baigęs fortepijono ir muzikologijos studijas, ėmėtės komponavimo?

– 1982-1986 metais studijavau fortepijono specialybę. Stipriai veikiamas Vilniaus muzikinio gyvenimo, kai kurias refleksijas, savo muzikinius įspūdžius pasižymėjau, kiek kitaip, savaip perkūriau. Šio leidinuko rankraščiai ilgus metus gulėjo stalčiuje, o dabar tai vertinu tiesiog kaip malonų prisiminimą apie studijų laiką tuometėje Vilniaus J. Tallat-Kelpšos aukštesniojoje muzikos mokykloje. Žvelgiant iš laiko perspektyvos, tie kūrinėliai šiandien man pačiam pasirodė gan įdomūs – tai, galima sakyti, lyg savotiška alternatyvi sovietinio laikotarpio muzika, kurta tuo pat metu kaip ir oficialioji tarybinė kultūra. Bet tie kūrinėliai buvo niekam nežinomi, niekur neskambinti. Ji lyg iš kito, „paralelinio“ pasaulio. Manau, tokios muzikos ir oficialiai „neegzistuojančių“ kompozitorių ar dailininkų buvo ne vienas. Bet apie savo kūrybą tokie menininkai prasitardavo labai retai, ir tik patiems artimiausiems bičiuliams. Žinoma, šie kūrinėliai nepretenduoja ir nebuvo skirti atlikti koncertų salėse, kažin, ar jie bus tinkami net ir mokymo procesui. Tačiau, muzikuojant namuose, savo malonumui, pjesės, ar bent viena iš jų, tikiuosi, kažkam patiks, sudomins ir gal net sužadins kūrybinę dvasią? To ir linkėčiau – atrasti savyje kūrėją ir to nesigėdyti!

Ramunė Žilienė