Bočiai keliauja

Liepos 6-ąją, Valstybės dieną, „Bočių“ kolektyvas ir Trečiojo amžiaus universiteto klausytojai paminėjo originaliai – leidosi į kelionę Šiaulių krašto link. Mūsų tikslas – pamatyti Naisius, pasiekti šventąjį Kryžių kalną, susitikti su druskininkiečių mylimu Šiaulių vyskupu Eugenijumi Bartuliu.

Naisiuose laikas prabėgo nepastebimai/Asmeninio archyvo nuotrauka

Vešli lietingos vasaros žaluma, gražėjančios sodybos traukia akį, tad ir tolimas kelias neprailgsta.

Ir štai mes jau Naisiuose, kuriuos, ko gero, labiausia išgarsino televizijos serialas „Naisių vasara“. Gyvenvietė labai tvarkinga, kruopščiai sutvarkyti namų kiemai: vejos, gėlės, visžaliai krūmeliai. Gražu!

Naisiuose gaivinama ir puoselėjama ikikrikščioniškos Lietuvos kultūra. Sustojame Baltų kultūros centre, esančiame gyvenvietės viduryje. Muziejųje sukaupta medžiaga apie šio krašto istoriją. Archeologiniai radiniai rodo, kad čia žmonių gyventa dar pirmojo tūkstantmečio pradžioje, o istoriniuose šaltiniuose ši vietovė paminėta 16 a. Čia buvusį dvarą kadaise carienė Jekaterina padovanojo grafui Platonui Zubovui, dar išlikę kai kurie jo pastatai. Dvaro savininkai keitėsi, vienas paskutiniųjų buvo E. Gaidamavičius, kurio sūnus buvo talentingas poetas Zigmas Gėlė (toks jo slapyvardis). Deja, jis mirė jaunas, vos 18 metų. Bet jo atminimas įamžintas: jau keturiasdešimt metų jo vardo premija kasmet teikiama už geriausią poezijos debiutą. Kultūros namuose įsikūrusi profesionali Naisių teatro trupė. Vasaros kultūros renginių sąrašas pavydėtinai ilgas…

Naisiuose įamžintas mūsų protėvių stabmeldiškas palikimas. Savotiški muziejaus padaliniai – Saulės aikštė, Ugnies aikštė, Alkos kalnas.

Pro tautinių juostų raštais išdrožinėtus ąžuolinius vartus patenkame į Saulės aikštę. Įspūdingos gyvybės globėjos Saulės, Aušrinės, Mėnesio dievų skulptūros. Netoliese ežerėlis, šalia jo – iš iškastų žemių suformuotas gana aukštas Alkos kalnelis; jo viršūnėje kalendorinis bioenergetinių akmenų ratas, saugomas baltų dievų. O papėdėje, šalia Šventežerio, Ugnies aikštė, kurioje išryškėja svastikos ženklas, simbolizuojantis amžiną Saulės ir žvaigždynų judėjimą, metų laikų ciklą, žmogaus gyvenimo tarpsnius.

Druskininkiečiai susitiko su Šiaulių vyskupu Eugenijumi Bartuliu/Asmeninio archyvo nuotrauka

Įdomus ir verpstės formos žolynų muziejus. Po visą kaimą išsibarstęs Inkilų muziejus, jame apie šimtas inkilų įvairiems paukšteliams, netgi namelis boružėlėms – Dievo karvytėms. Gidė atkreipė mūsų dėmesį į gandralizdį: pasirodo, iš jo vyksta interneto transliacijos. Ką šie paukščiai veikia, domisi milijonai žmonių iš viso pasaulio!

Nepastebimai praėjo beveik 5 val. Naisiuose. O netrukus lygių laukų platybėse iškyla unikalus Kryžių kalnas. Tūkstančiai kryžių, koplytstulpių, rožinių, nuo laiko papilkėjusių ir visai naujų, nebeišsitenka Jurgaičių piliakalnyje ir nusidriekia aplinkui. Kryžiai liudijo ne tik lietuvių religingumą, bet ir kančios, pasiaukojimo prasmę. Žmonės statė kryžius, maldaudami sveikatos, laimės, atgailaudami. Juk kryžius simbolizuoja ne tik kančią, bet ir viltį, tikėjimą Dievo meile. Visada jis buvo siejamas su mūsų Tėvynės lemtimi. Ne kartą sovietinė valdžia šventąjį kalną mėgino sunaikinti, išlyginti buldozeriais, tačiau lyg stebuklas kryžiai vėl atsirasdavo. Šiandien čia apie 2000 kryžių. Išsiskiria popiežiaus Jono Pauliaus II-ojo 1993 m. viešnagės metu dovanotas Lietuvai Krucifiksas.

Už Kryžių kalnelio – pranciškonų vienuolynas. Čia susitikome su Šiaulių vyskupu Eugenijumi Bartuliu. Jis druskininkiečiams gerai pažįstamas, kasmet susitinka su mūsų miesto visuomene. Tai labai šiltas, malonus, gerumu spindintis žmogus, mokantis ir pajuokauti,  ir dvasingą žodį tarti. Ir pagiedojome su juo „Marija, Marija“, ir ratelį šokome.

Jau saulė visai vakarų pusėn buvo pakrypusi, kai išskubėjome namo. Skambėjo dainos  ir eilės apie Lietuvą, armonika pritariant šauniajam Valdui Danisevičiui. Pakili nuotaika, vienijantis bendrumo jausmas lydėjo mus visos kelionės metu. Dėkojome vadovei Zitai Jančiauskienei už kelionės organizavimą, už rūpestį, kiekvienam ištartą gerą žodį.

Artėja 21 val. Visa Lietuva tuoj giedos himną. Dairomės gražesnės vietos, bet vidurio Lietuvoje tik lygumos, tad sustojame netoli Babtų pakelės stotelėje. Plevėsuoja trispalvės, ir mūsų choras užtraukia „Lietuva, Tėvyne mūsų…“. Ir tai buvo ypatingo dvasinio pakilimo minutės, kai pajutome Tėvynę savyje.

Dalia Vekterienė